---

 

Briedis laikomas Švedijos simboliu, jį visai nesantūriai myli bei visais pavidalais [1] persekioja vokiečiai, bet briedis būtų visai tinkamas gyvūnas europietiškai gerovei reprezentuoti. Jau vien dėl to, kad jis toks dailus ir išdidus. Ne šeškas koks ar šernas, kurių pilni Rytų Europos miškai.

 

Žinia, Lietuvoje medžioti mėgstama, o laimikį dalyti – juo labiau. Tačiau kai kurie lygesni už kitus medžiokliai mėgsta bei gali sau leisti dalyti dar nenušautus briedžius. Gražu, žinoma, kad briedis liktų dailus ir išdidus ganytis alksnynuose, o nepakibtų iškamša trofėjų kambaryje, pvz., „Crowne Plaza“ viešbutyje, tačiau trokštantiesiems materialios gerovės estetiniai sumetimai menkai terūpi.

 

 

Nors dauguma ekonominių rodiklių, Lietuvai tapus visateise ES nare, kaip ir buvo prognozuota, smarkiai nepakito, išsiplėtė pati veikimo erdvė. Vis rečiau lyginame Lietuvą tik su Latvija ir Estija ar Lenkija. Tenka lyginti Lietuvą ir su Vengrija, Graikija, Vokietija. Tokiose lentelėse Lietuvos rodikliai labai dažnai atrodo vargingai. Nors kaip tik 2004 m. sulaukėme daugelio vertintojų pagyrų dėl spartaus Lietuvos augimo bei modernėjimo. Tai kaipgi yra – ar mes pirmaujame, ar atsiliekame?

 

Tiesa, Lietuvos ekonomika ir 2004 m. augo sparčiai – nors ne 9,7%, kaip užpernai, bet ir 6,7% dauguma Europos šalių pavydi (vidutinis BVP augimas eurozonoje pernai vos viršijo 1%). Pastaraisiais metais pakilome gana aukštai ir pagal įvairius ekonominės aplinkos vertinimus, pvz., Pasaulio prekybos organizacijos, Pasaulio banko, Heritage ekonominės laisvės indekso.

 

Tačiau vertinant bet kokius augimus, visada būtina turėti omenyje atskaitos tašką, nuo kurio augama. Lietuvoje ekonominė gerovė sudaro 42% senųjų narių vidurkio ir 46% visų 25 narių vidurkio. Iš to galima daryti tris išvadas. Pirma, to dar trūko, jog, būdami taip žemai gerovės skalėje, neaugtume sparčiai. Antra, kai kurios šalys, antai briedžiais pasipuošusi Estija, auga dar sparčiau. Trečia, augti būtina toliau, ir sparčiai.

 

Be to, ne tik teoriškai, bet ir empiriškai žinoma, kad, nepaisant chrestomatinių teiginių apie vos ne determinuotus ekonominius ciklus, sparčiai augti galima gana ilgai (pavyzdžiui, Kinija auga po maždaug 9% jau per dešimt metų), nors taip atsitinka nedažnai. Ko tokiam augimui reikia?

 

Kadangi visose šalyse gyvenantys žmonės nori gyventi geriau ir turi vienokių ar kitokių talentų, tai reikia: 1) sąlygų jų talentams pasireikšti, 2) palankių išorinių aplinkybių ar bent karų bei stichijų nebuvimo ir 3) sėkmės. Apie antrą veiksnį ekonomika gali šį tą pasakyti, apie trečiajį – vargiai ką, tačiau pirmasis veiksnys tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės politikos.

 

Kodėl mus giria dažni užsienio vertintojai? Pirma, dažnas jų manė, kad čia daug blogiau: gatvės neapšviestos, negali atsiskaityti kavinėje kortele ar išsiųsti iš viešbučio el. laiško (sutikime, neseniai taip ir buvo). Oficialiai įstojusios į ES, naujos narės tapo atradimu daugeliui specialiai rytų kaimynais nesidomėjusių europiečių. Tai gera žinia su turistų aptarnavimu susijusiems verslams, nes Europa sklidina naujų (ir santykinai saugių) vietų atostogoms ištroškusių turistų. Antra, ekonominis aktyvumas pas mus išties pastebimas (statybos, naujos parduotuvės, kavinės ir pan.), tuo tarpu daugelyje senųjų narių ekonominis gyvenimas daug lėtesnis. Trečia, naujosios ES narės dar nėra spėjusios užsiauginti tokių sunkių vadinamosios gerovės valstybės struktūrų kaip senosios narės. Ši „gerovės“ gaminimo mašina gula didžiule našta mokesčių mokėtojams ir atima iš jų motyvaciją veikti. Nėra abejonės, kad nepakitus ekonominės politikos krypčiai, ši našta bus užauginta ir čia, o turint omenyje brangiąją lietuvišką biurokratiją, ji spaus Lietuvos žmones kur kas labiau nei savoji spaudžia vokiečius ar švedus.

 

 

Stojant Lietuvai į ES, nemažai buvo kalbėta ir prognozuota, kaip narystė paveiks įvairias mūsų gyvenimo sritis. Nė metams nepraėjus nuo įstojimo, kai kurias pasekmes jau galime matyti, kai kurias daug paprasčiau prognozuoti.

 

Buvo prognozuota, kad užsienio prekyboje su ES šalimis šuolio nebus, nes prekybos režimai iš esmės buvo liberalizuoti prieš stojimą. Taip ir atsitiko: pokyčiai įstojus į ES buvo tikrai ne to masto, kaip Lietuvai išsivadavus iš Sovietų Sąjungos. Buvo panaikinti apribojimai žemės ūkio produkcijai, dėl ko šiek tiek suaktyvėjo maisto produktų importas bei eksportas. Dėl laisvesnio importo ir taip jau neblogas maisto produktų pasirinkimas mūsų parduotuvių lentynose dar pagausėjo, o naujos rinkos užsienyje sudarė prielaidas išvežti lietuvišką žemės ūkio produkciją į Vakarus. Tai turėjo, kaip ir pridera ekonominiam reiškiniui, dvejopą poveikį. Viena vertus, dėl to pakilo maisto pramonės žaliavos supirkimo kainos ir išaugo ūkininkų pajamos – to ir ne ūkininkai Lietuvoje visai nesavanaudiškai turėtų norėti. Kita vertus, dėl to pakilo kai kurių maisto produktų kainos vidaus rinkoje, ir tai sukėlė visai nemenką subruzdimą gegužę.

 

Kainų kilimas (infliacija) yra vienas rimčiausių narystės ES nuogąstavimų. Minėtas kainų šuolis pernai buvo nulemtas ne tik eurointegracijos veiksnių – tam daug įtakos turėjo staiga pakilusios naftos kainos. Iš su naryste susijusių infliacijos veiksnių verta paminėti dėl aukštesnių nei Lietuvos iki narystės taikytų muitų pabrangusį importą iš trečiųjų šalių (pvz., rusiškas metalas), dėl panaikintos PVM lengvatos pabrangusias sauskelnes (kurias po to pulta kompensuoti), dėl ES reikalavimų atsiradusį ir vis brangstantį privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą. Dėl didesnės paklausos naujose, mokesnėse rinkose pabrango kai kurie maisto produktai. Tačiau metinę infliaciją, kuri 2004 m. pasiekė Lietuvai tikrai aukštą rodiklį – 2,7% (2003 m. buvo 1,3% defliacija), daugiausia lėmė dėl brangesnės naftos pakilusios transporto kainos (virš 10%) ir dėl visos sistemos krizės nuolat brangstanti sveikatos apsauga (apie 11%) [2].

 

Tiesa, prie kuro brangimo nemažai prisidėjo ir narystė ES – nuo gegužės padidėjo akcizas kurui. Būtent dėl to susidarė didžiuliai akcizais apmokestinamų prekių kainų skirtumai Lietuvos ir jos (ne ES narių) kaimynių rinkose, o cigarečių kontrabandos kiekiai pasiekė rekordinius mastus per visą nepriklausomybės laikotarpį.

 

Infliacija veikiausiai taps nuolatine Lietuvos ekonominio gyvenimo aktualija. Ne dėl to, kad būtų tikėtinas stiprus jos augimas. Jeigu nebus didelių naftos kainų šuolių, visų prekių bei paslaugų kainoms sparčiai kilti turėtų neleisti konkurencija [3]. Apie tai byloja ir šių metų skaičiai – jei kainos būtų kilusios proporcingai kuro brangimui, 2004 m. infliacija būtų buvusi gerokai aukštesnė. Tačiau bus nemažai veiksnių, skatinančių kainas augti. Dažnai minimas spartus darbo užmokesčio didėjimas išaugus konkurencijai dėl darbuotojų, kurie šiandien gali ieškoti darbo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Darbuotojų migracija jau skundžiasi statybos, transporto, siuvimo įmonių vadovai. Vis sunkiau darosi surasti pakankamos kvalifikacijos personalą visai aptarnavimo sferai (kur atlyginimai yra gana kuklūs). Šis veiksnys, be abejo, egzistuoja, tačiau vargu ar Lietuvos įmonės, spaudžiamos europinės ir pasaulinės konkurencijos, pajėgs kelti atlyginimus dideliais tempais.

 

Bene problemiškiausias infliaciją lemiantis veiksnys yra Vyriausybės biudžeto politika. Tai, kad ši Vyriausybė yra nusiteikusi išlaidauti, o biudžeto deficitą „prilaikyti“ didindama mokesčius, kelia nerimą ir vietos, ir užsienio finansų analitikams [4]. Didindama socialines išmokas, minimalią algą, biudžetinių darbuotojų atlyginimus, paramos programų finansavimą, vyriausybė išleidžia daugiau pinigų nei surenka iš mokesčių mokėtojų. Neatsitiktinai biudžeto deficitas praktiškai nemažėja (2004 m. jis sudarė 2,6%, šiemet planuojamas 2,5% BVP), o rengiami naujų mokesčių planai.

 

Biudžeto deficitas visada yra neigiamas reiškinys, tačiau kai Vyriausybė jo nemažina esant ekonominiam augimui arba mažina didindama mokesčius, tai galima vertinti tik kaip rimtą jos atsakomybės už vykdomą ekonominę politiką trūkumą.

 

 

Po ilgų planavimų ir svarstymų pagaliau nuspręsta 2005 m. viduryje panaikinti kelių mokestį nuo apyvartos (daugiausia dėl ES įtakos). Kadangi jį mokėjo įmonės, žmonės gali manyti, kad tai jų nepalies. Tačiau mokesčių našta elgiasi panašiai kaip skystis inde – nepriklausomai nuo to, į kurią indo vietą įpiltas, jis pasiskirsto po visą indą. Tad apyvartos mokesčio panaikinimas yra maloni naujiena kiekvienam nepriklausomai netgi nuo to, ar atsiras kelių mokestis privatiems automobilių savininkams.

 

Jau kuris laikas ne tik opozicija, bet ir Vyriausybė kalba apie ketinimus sumažinti gyventojų pajamų mokestį. Tačiau šios kalbos nelabai įkvepia. Visų pirma dėl to, kad sumažinti žadama vos keliais procentais [*]. Biudžeto mastu sumos susidarys didelės, tačiau žmogus mokesčių sumažėjimą vargiai pajus. Blogiausia, kad toks scenarijus gali sugadinti pačią mokesčių mažinimo idėją. Mat mažinant mokesčius, tikimasi ne tik investicijų bei bendros ekonominės veiklos pagyvėjimo, bet ir mažesnės šešėlinės veiklos. Tačiau idant žmogus, nemokėjęs mokesčių arba mokėjęs juos nuo dalies sumos (žymusis algų vokeliuose fenomenas), pradėtų savo atlyginimą deklaruoti viešai, tarifo sumažinimas turi būti apčiuopiamas. Priešingu atveju jam ir toliau apsimokės rizikuoti, tačiau gauti daugiau pajamų. Antra neigiama tokio kosmetinio mažinimo pasekmė yra postūmis įvesti kitus mokesčius sumažėjusiam biudžetui kompensuoti. Beje, mažinant mokesčius, biudžeto įplaukos sumažėja ne visada. Kaip rodo daugelio šalių patirtis (gyventojų pajamų mokestis Slovakijoje ir Rusijoje, pelno mokestis Lietuvoje), jos netgi išauga. Tačiau reikia, kad pakistų mokėtojų motyvacija, taigi sumažinimas turi būti apčiuopiamas.

 

Iš naujų mokesčių šiuo metu daugiausia kalbama apie du – gyventojų nekilnojamojo turto mokestį ir gyventojų mokestį už automobilį (panaikinto kelių mokesčio įplaukoms kompensuoti). Minimas ir nekilnojamojo turto bei žemės mokesčio padidinimas įmonėms.

 

Mokestis už automobilius turėtų būti tikslinis kelių vartotojų mokestis kelių priežiūrai. Tiksliniai mokesčiai iš principo yra gana efektyvūs ir visuomenės priimami geriau nei netiksliniai (neretas vairuotojas sutiktų susimokėti šiek tiek daugiau, jei pajustų, kad konkrečiai jo naudojami keliai ir gatvės yra geresnės būklės). Tačiau dėl kelių finansavimo kyla ir bendresnių klausimų. Visų pirma, kiek lėšų reikia skirti šioms reikmėms. Juk šiandien į kelius investuojama iš įvairių ES programų, didelės išlaidos šioms reikmėms numatytos ir iš Struktūrinių bei Sanglaudos fondų. Be to, keliams finansuoti skiriama nemenka dalis padidinto kuro akcizo, kurį sumoka kiekvienas vairuotojas. Tik įvertinus, už kokio gerumo kelius mūsų visuomenė yra linkusi mokėti (gal keliai gali būti ne patys geriausi regione, bet tiesiog pakankami, o lėšos liktų mokesčių mokėtojų kišenėse?), verta svarstyti, kokiomis priemonėmis finansuoti kelius. O priemonių yra įvairių: fizinis magistralių apmokestinimas, didesnė dalis šioms reikmėms skiriamo akcizo, automobilių savininkų įvairiai diferencijuoti mokesčiai.

 

Nekilnojamojo turto mokestis yra mokestis, kuriam bene daugiausia iš visų mokesčių galima pateikti argumentų „prieš“. Argumentai „už“ paprastai pateikiami du: kad tai mokestis turtingiesiems bei prabangiai gyvenantiems ir kad jis papildo savivaldybių (periferijos) biudžetus. Dar dažniau pateikiamas pseudoargumentas „už“ – kad toks mokestis egzistuoja daugumoje šalių. Kodėl ir koks jis tose šalyse atsirado, ir ar jis pasiteisino, nutylima. Kad tai nėra išimtinis mokestis turtingiesiems, nulemia du veiksniai. Pirmas – nekilnojamojo turto vertės nustatymo keblumai (jei verte laikoma ne realaus sandorio rinkoje kaina, o ji skaičiuojama tam tikrais metodais, tai, priklausomai nuo metodo, rezultatai gali smarkiai skirtis). Antras, ir būsto, ir sklypo, kuriame jis stovi, vertė kinta. Todėl vidutines pajamas gaunančio žmogaus kuklus namas kukliame rajone po 5–10 metų gali tapti brangiu nekilnojamuoju turtu, o jo savininkas – mokesčio mokėtoju arba vadinamuoju turtuoliu, nors galbūt jis vos galą su galu suduria. Argumentas, kad tai papildys savivaldybių biudžetus, apskritai absurdiškas. Jeigu apmokestinamas bus tik labai brangus turtas, tai mokestis papildys tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, dar Palangos ar Nidos savivaldybių biudžetus. Kaip tik tų savivaldybių, kurių pajamos yra santykinai didžiausios. Taigi argumentų „už“ rasti sunku. Galima būtų sakyti, kad pagrindinis argumentas už bet kurį mokestį yra jo pagrindinė funkcija – papildyti biudžetą. Tačiau nekilnojamojo turto mokesčio administravimas toks sudėtingas, kad vargu ar surinktų pajamų užteks administravimo išlaidoms padengti.

 

Nekilnojamojo turto mokestis apmokestins antrą kartą tas pačias pajamas (juk jo įsigijimo pajamos buvo apmokestintos), skatins žmones netaupyti būstui ir į jį neinvestuoti, sumažins įvairaus būsto pasirinkimą (visi stengsis tilpti į nustatytą apmokestinamos vertės ribą), dalį žmonių privers keisti būstą. Socialine prasme tai itin negatyvus mokestis – jis skatina žmones netapti savininkais, geriau išleisti pinigus vartojimui ar kitoms du kartus neapmokestintoms veikloms (šia prasme nesuprantama, kodėl už šio mokesčio įvedimą pasisako konservatoriai).

 

Tad jeigu iš tiesų gyventojų nekilnojamojo turto mokestį norima įvesti siekiant kompensuoti gyventojų pajamų mokesčio sumažinimą, tai tikrai geriau pastarojo nemažinti. Tačiau yra ir kita versija, kurią išsakė finansų ministras: gyventojų pajamų mokestis bus sumažintas tuo atveju, jei įvedus gyventojų nekilnojamo turto mokestį bus surinkta pakankamai lėšų sumažinimo netekimams kompensuoti. O jei nebus (kaip veikiausia ir atsitiks), kas tada? Sumažins turto vertę apmokestinamam nekilnojamam turtui ir taip apmokestins vidutinį pilietį ar dar padidins pajamų mokestį?

 

Kitas keistokas argumentas, pasitelkiamas nekilnojamojo turto mokesčiui pateisinti, yra teiginys, kad žmonės per daug ima paskolų būstui ir dėl to nekilnojamojo turto kainos kyla netvariai. Gal kas gali pasakyti, kuo „tvarus“ kainų kilimas yra geriau už netvarų? Ir kodėl nekilnojamojo turto mokestis turėtų to turto kainas mažinti? Tačiau, vis dėlto, jei manytume, kad žmonės per daug skolinasi būstui, tai prieš uždedant naujus mokesčius vertėtų prisiminti, kad būsto paskoloms egzistuoja gyventojų pajamų mokesčio lengvatos, kurias galima sumažinti ar panaikinti. Panašu, kad Vyriausybei tiesiog knieti mokesčių srityje „kažką daryti“, kad pajamos didėtų. Ar tai nuoseklu ir kokios bus ilgalaikės pasekmės, įdomu daug mažiau. Sukeitus kėdes vietomis, orkestrantai groti geriau nepradeda, o muzikantai lieka pavargę nuo kėdžių stumdymo ir parketas – subraižytas.

 

 

Struktūriniai ES fondai buvo ir yra pagrindinis saldainis Lietuvos gyventojų eurooptimizmui didinti. Struktūrinės pagalbos apimtys (o ne, pvz., ilgesni pereinamieji laikotarpiai dėl aukštesnių akcizų ar prekių standartų) pateikiamos kaip pagrindinis derybininkų sėkmingos veiklos rodiklis. Kai kurių ES šalių vadovai netgi naudoja jį „nepaklusniųjų“ bendrijos narių nuomonei paveikti (pvz., jei nepakelsite pelno mokesčių savo šalyje, mes sumažinsime struktūrinę paramą).

 

Nors ir sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, ekonomikos analitikai tuos dantis iš anksto apžiūrėjo ir nustatė ne itin palankią diagnozę – nemažai dantų kliba, kiti serga ir grasina užkrėsti kitus.

 

Visų pirma struktūriniai fondai skirstomi administraciniu būdu, o ne rinkoje, taigi ištekliai nukreipiami neefektyviai. Sritys, kur tie ištekliai nukreipiami, aprašytos Bendrajame programavimo dokumente (BPG). Lietuvos BPG ne kartą kritikuotas dėl itin didelės dalies, skiriamos gamybai ir fizinei infrastruktūrai, o ne, pavyzdžiui, švietimui, ir svarbiausia dėl tarp eilučių kyšančio tikslo paimti kuo daugiau lėšų, o ne panaudoti jas efektyviausiai. Antra, pats fondų lėšų įsisavinimas yra sudėtingas ir brangus (projektą parengti sėkmingai be konsultanto pagalbos vargiai įmanoma), tai reiškia, kad nemažai ūkio subjektų patirs nemenkus su fondų lėšų gavimu susijusius kaštus, nepriklausomai nuo to, ar paramą gaus, ar ne. Trečia, paramą gavusieji turės atlikti daug papildomo darbo, nes atskaitomybė sudėtinga, o pinigai įplauks tik po kiek laiko. Ketvirta, ES lėšoms reikalingas Lietuvos biudžeto kofinansavimas, kas sumažina nacionalinio biudžeto lėšų skirstymo laisvę pagal realius prioritetus ir padidina biudžeto deficito grėsmę. Penkta, dėl gausios biurokratijos sunku užtikrinti lėšų skirstymo skaidrumą, todėl galimi administruojančių institucijų piktnaudžiavimo atvejai (tokių jau būta). Šešta, kadangi projektų sumos yra gana didelės, galimybės gauti paramą smulkioms įmonėms ar mažoms savivaldybėms yra menkos. Septinta, kai investuojama į veiklas, kurios turi analogų rinkoje, smarkiai iškraipoma konkurencija, pvz., žmogus turi kaimo turizmo sodybą, o už struktūrinių fondų lėšas netoliese turizmo departamentas pastato naują kempingą. Pastaroji situacija, kitaip negu tikino Europos ir Lietuvos pareigūnai, tikrai nėra reta. Tokie konkurencijos iškraipymai itin neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą, jų verslumą, bendrą verslo klimatą. Praktiškai neįmanoma įvertinti, ar bendroji nauda Lietuvai iš struktūrinių fondų atsvers minėtus praradimus, tačiau šiandien jau aišku, kad už tuos nemokamus priešpiečius, kurie atvyksta tiesiai iš senosios Europos, moka ne tik jos šalių gyventojai, bet ir Lietuvos verslininkai bei visi mokesčių mokėtojai. O nauda pasinaudoja ne tiek tie, kurie geriausiai įžvelgia vartotojų poreikius (kaip esti rinkoje), o tie, kurie gerai susipažinę su europinės bei vietinės biurokratijos ypatumais.

 

 

Sveikatos apsaugos srityje jau kuris laikas pasakyti ką nors nauja yra sunku – galima rasti nebent naujų ydingos sistemos apraiškų ir dėlioti ilgalaikes neigiamas jos pasekmes tiek žmonių sveikatai, tiek ekonominei gerovei. Tie, nuo kurių priklauso esminiai sprendimai dėl sveikatos apsaugos sistemos, to nenorėjo ir nenori girdėti. Tačiau nepaisant norų ar nenorų, ekonomikos dėsniai veikia, ir atsiranda nauji reiškiniai, kurių nematyti vis sunkiau. Iš praėjusiais metais pasirodžiusiųjų norėčiau paminėti tris – gydytojų protestus, žalos pacientams atlyginimo naująją įstatymo redakciją ir ES svarstomą direktyvą dėl laisvo paslaugų judėjimo.

 

Gydytojų atlyginimai, turint omenyje jų mokymosi trukmę, darbo krūvį ir atsakomybę, jau seniai yra tapę akivaizdžiausiu ekonominės nelogikos pavyzdžiu. Jis puikiausiai demonstruoja, kokių absurdų atsiranda, kai ekonominė veikla vykdoma ne rinkoje. Žinoma, rinka randa savas išeitis – taip atsirado šešėliniai mokėjimai už gydymo paslaugas, kurie kyla daugiausia iš žmonių supratimo, kad gera paslauga turi kainą ir noro bent kiek sumažinti riziką gydantis tokioje sveiko proto dėsnius ignoruojančioje sistemoje. Mokėdamas gydytojui nelegaliai, pacientas kelia savo, kaip kliento, vertę gydytojo akyse ir taip tikisi daugiau dėmesio ir pastangų iš gydytojo. Tačiau, kaip ir kiekviena šešėlinė sistema, ji tenkina tik kai kurių gydytojų bei pacientų poreikius ir sukuria naujų problemų. Svarbiausi iš jų yra neskaidrumas ir neprognozuojamumas. Gydytojas nežino, ar jis gaus tą užmokestį, todėl nėra tikras dėl savo pajamų ir negali planuoti veiklos. Gydymo įstaiga tų pinigų negauna, todėl negali vykdyti normalios personalo bei investicijų politikos. Pacientas nežino kada ir kiek jis turi mokėti, todėl jaučiasi nesaugus ir finansine, ir sveikatos prasme. Privatus sveikatos draudimas negali pasiūlyti pacientams savo paslaugų, nes taip pat iš anksto nežino, kuriais atvejais ir už ką pacientas mokės pats. Taigi nepaisant legendų apie didžiules kai kurių gydytojų šešėlines pajamas bei nemokamą gydymą Lietuvoje, situacija yra nepatenkinama.

 

Pacientai tuo skundžiasi jau seniai, tačiau niekas jų neklauso. Ir gana aišku, dėl ko – pacientai, kaip ir bet kurie vartotojai, yra labai marga ir neorganizuota interesų grupė. Susiorganizavusi pagal konkrečią ligą, ta grupė tampa siaura interesų grupe, gal net ir labai organizuota. Tačiau abiem atvejais jų reikalavimai ir pasiūlymai būna vienpusiai – padidinti tam tikrų sveikatos paslaugų ar produktų kompensavimą iš Ligonių kasų. Tačiau biudžetas yra ribotas, o vien toks padidinimas problemos nesprendžia. Be to, žmonės ima suprasti, kad jei daugiau bus kompensuojama vienos rūšies paslaugų ar vaistų, kitiems ligoniams liks mažiau. Tuomet politikai susiduria su akivaizdžia trumpos antklodės tampymo problema – vieniems atseikėjus, skųstis ateina kiti.

 

Tai itin matyti gydymo įstaigų restruktūrizacijos byloje. Visi pasisako už gydymo įstaigų restruktūrizavimą kaip priemonę gerinti sistemos efektyvumą, siūlo tai savo programose bei balsuoja už restruktūrizacijos planus. Tačiau kai tik kuri įstaiga pajudinama jų apygardoje, puola viską stabdyti, garsiai šaukdami apie pacientų teises ir sveikatos paslaugų prieinamumą.

 

Todėl norint, kad prasidėtų reforma, reikia, kad esama situacija nebetenkintų paslaugos teikėjų arba finansuotojų. Kadangi pagrindinis finansuotojas Lietuvoje yra Privalomasis sveikatos draudimo fondas, privataus sveikatos draudimo praktiškai nėra, o didžioji dalis gydymo įstaigų yra viešosios nuosavybės, belieka vienas gyvas, už save atsakingas ir tikros išeities ieškantis veikėjas – gydytojas. Žinia, gydytojų organizacijos taip pat sunkiai artėja prie konstruktyvumo, todėl vos ne vienintelė įmanoma jų veiksmo priemonė yra streikai ar piketai. Sprendimų surasti jie vargiai padės, tačiau vers tų sprendimų ieškoti tuos, kuriems tai daryti priklauso.

 

O tuo metu sprendimus daro atskiri gydytojai – jie esamą sistemą palieka. Nedidelė dalis išeina į privačias praktikas, didesnioji – emigruoja. Ši emigracija tikrai yra nemenko masto ir tik spartės – turtingesnėse ES šalyse labai trūksta gydytojų (dėl tų pačių priežasčių – ne rinkoje veikiančių sveikatos sistemų) ir tie atlyginimai, kuriuos jie gali pasiūlyti, dar ilgai bus pakankamas argumentas išvykti. Kita vertus, šiandien mokslus baigę Lietuvos gydytojai daug realistiškiau vertina savo perspektyvas, yra mobilesni ir psichologiškai labiau nusiteikę ieškoti normalių darbo sąlygų. Tokia situacija yra apmaudi ne tiek dėl to, kad Lietuva praranda didžiules lėšas finansuodama vėliau išvykstančių medikų mokslą (tai galima sutvarkyti, pakeitus aukštojo mokslo finansavimo tvarką), tačiau dėl to, kad valstybė varo savo piliečius svetur, nesudarydama sąlygų jiems normaliai užsiimti praktika Lietuvoje, kurios gyventojams tos paslaugos yra reikalingos.

 

Ar yra ženklų, kad problemos mastas tarp politikų yra suvoktas ir kad bus imamasi priemonių? Manyčiau, yra žmonių, kurie tai supranta, bet to nepakanka. Vis dar tikimasi išsisukti esamos sistemos rėmuose, šiek tiek pakėlus gydytojų atlyginimus ir paslaugų įkainius. Vis dar nesuprantama, kad reikia keisti ratus, o ne stipriau plakti juos velkantį arklį. Finansavimo dydis yra tik viena problemos dalis. Kita, ne mažesnė problema yra gydytojų ir gydymo įstaigų motyvacija, t. y. jų tarpusavio santykiai: finansiniai, hierarchiniai ir pan. Kol sveikatos srityje neatsiras kainos, jomis konkuruojančios dėl pacientų gydymo įstaigos bei apčiuopiamą kainos dalį mokantis pacientas (normaliu atveju – per privatų draudimą), tol geri gydytojai važiuos dirbti į užsienį, o pacientai skųsis negaunantys reikiamų paslaugų.

 

Vienas iš reiškinių, kurie galėtų paspartinti struktūrinius pokyčius, yra pacientų žalos atlyginimo įstatymo naujos redakcijos įtvirtintas civilinės atsakomybės draudimas gydymo įstaigoms. Remiantis šiuo įstatymu, visos gydymo įstaigos turi drausti savo civilinę atsakomybę dėl galimo žalos padarymo pacientams rinkoje dirbančiose draudimo bendrovėse. Tai reiškia, kad draudimo bendrovės vertins gydymo įstaigų veiklą bei pasidomės jos finansine būkle bei apskaita. Kadangi draudimo bendrovės yra pelno siekiančios įmonės, jos nedraus tų gydymo įstaigų, kurios finansiškai arba paslaugų teikimo prasme bus nepatikimos. Jeigu įstatymo raidės būtų laikomasi, tokios įstaigos turėtų bankrutuoti. Taip pagaliau įvyktų žadėtoji gydymo įstaigų tinklo restruktūrizacija. Ir tai būtų tikra, rinkos nulemta ir efektyvumu pagrįsta restruktūrizacija, o ne administracinių-politinių planų įgyvendinimas.

 

Tačiau yra labai daug abejonių, ar taip įvyks. Visų pirma, jau žinomos nuostatos dėl privalomojo draudimo sąlygų rodo, kad ši draudimo rūšis nebus patraukli draudikams (dėl įmokų dydžio ribojimų bei kitų „pagerintų“ sąlygų gydymo įstaigoms), todėl dalies gydymo įstaigų jie tiesiog nedraus. Labai maža tikimybė, kad Vyriausybė dėl to leis joms bankrutuoti. Veikiausiai bus pritaikytos kokios nors išimtys ir sukurtas vienoks ar kitoks pseudodraudimas, kuris neatliks jokių naudingų funkcijų, o tik naudos mokesčių mokėtojų lėšas. Tačiau tikėkimės, kad bent dalinis postūmis sveikatos įstaigoms apsitvarkyti apskaitą bei finansus bus.

 

Kitas veiksnys, potencialiai galintis pajudinti sustabarėjusį esamos sveikatos sistemos gelžbetonį, yra ES svarstoma direktyva dėl laisvo paslaugų judėjimo Bendrijoje. Remiantis ja, bet kurios ES šalies narės gyventojai galėtų gauti sveikatos paslaugas bet kurioje ES šalyje, kurios būtų kompensuojamos jų nacionalinių sveikatos fondų ne mažiau negu namie. Tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai, gaudami lietuvišką kompensaciją, galėtų gydytis, pvz., Lenkijoje ar Vokietijoje, o lenkai ar vokiečiai galėtų gydytis, atsiveždami savo kompensacijas, Lietuvoje. Tai taip pat reiškia, kad Lietuvos gydymo įstaigos galėtų gauti tas lenkiškas ar vokiškas kompensacijas, jei sugebėtų nukonkuruoti, pvz., latvių ar vengrų gydymo įstaigas.

 

Pastarasis interesas galėtų priversti Lietuvos gydymo įstaigas pagaliau atsigręžti į pacientą: iš pradžių gal labiau į užsienietį, bet galų gale išloštų ir savieji (pagerėtų paslaugos ir atsirastų konkurencija) bei paskatintų daugiau gydytojų imtis privačios praktikos Lietuvoje. Tai taip pat sudarytų daugiau galimybių ir lietuviams pigiau gydytis svetur (nes bent dalinę kompensaciją jie gautų). Tai turėtų didelį teigiamą poveikį ir privataus draudimo plėtrai visoje ES. Šis direktyvos projektas šiuo metu svarstomas ES institucijose bei šalyse narėse. Galim spėti iš trijų kartų, kad mūsų Sveikatos ministerija šiuo projektu nėra sužavėta. Nors manant, kad ji rūpinasi geresnėmis galimybėmis Lietuvos žmonėms gydytis, argumentus tokiai nuomonei sunku rasti.

 

 

Apie socialinę atskirtį kalbėti šiandien ir aktualu, ir madinga. Aktualu, nes dalis Lietuvos žmonių tikrai negali pasidžiaugti materialaus gyvenimo gerėjimu, o politikai, norėdami būti išrinkti, švaisto paramos bei pagalbos pažadus į dešinę ir į kairę. Tačiau tokiais pažadais ne tik pats sotus nebūsi, bet ir iš kito kąsnį atimsi. Tad skirstymo ir dalijimo mokesčių mokėtojų sąskaita siekiai, nors ir visiškai suprantami, nėra pateisinami. Mada apie tai kalbėti, kaip madai ir dera, atėjo taip pat iš Europos (tik ši ne iš Milano). Ten pajamos jau lygintos visokiausiomis politikos priemonėmis, o žmonės kaip nesusikuria vienodos gerovės, taip nesusikuria. Todėl pradėta kalbėti ne apie pajamų nelygybę, o apie socialinę atskirtį. Socialinė atskirtis, be abejo, yra daug platesnė ir gilesnė sąvoka, nei pajamų nelygybė, tačiau spekuliacijų ir kraštutinumų absurdų ir čia gausu [5].

 

Taigi kas skiria? Dažnas, net nepagalvojęs atsakys, kad skiria pajamos. Ir pateiks krūvą pačios įvairiausios statistikos: didžiulius skirtumus tarp gaunančių didžiausias pajamas ir gaunančių mažiausias (skirtumai tarp pajamų decilių), nuokrypius nuo pajamų vidurkio ir pan. Taip, iš tiesų žmonių pajamos skiriasi. Turint omenyje, kad pajamos yra atlygis už indėlį į ekonominę veiklą, būtų keista jei jos nesiskirtų, mat žmonės skirtingai toje veikloje dalyvauja – tiek dėl savo talentų, tiek dėl turimo turto, tiek dėl aplinkybių, tiek dėl pastangų. Be to, ne visa žmogiška veikla yra ekonominė, tad ir gaunama grąža ne visada yra materiali.

 

Pajamų ir turto nelygybė bei socialinė atskirtis yra susiję, tačiau ne tapatūs reiškiniai. Ir nėra taip akivaizdu, kas čia yra priežastis, o kas pasekmė – ar žmonės ima jaustis atskirti dėl to, kad yra neturtingi, ar tampa neturtingi dėl to, kad nesuranda savo vietos visuomenėje. Manau, šis klausimas yra analogiškas klausimui apie vištą ir kiaušinį: turintys mažas pajamas žmonės netenka dalies galimybių būti visuomeniški, o kartu ir dalies galimybių praturtėti; kita vertus, esantys atskirtyje žmonės (pvz., nacionalinės mažumos, teistieji, sergantieji kai kuriomis ligomis), nors ir dėl kitų priežasčių, tačiau taip pat turi mažiau galimybių rasti sau tinkamą veiklą.

 

Iš šio samprotavimo aiškėja, kad svarbiausia, kaip žmogui pavyks pasinaudoti esamomis galimybėmis. Žmogus pasinaudoja galimybėmis, kai 1) jų esama, 2) žmogus yra pakankamai išprusęs, kad apie jas sužinotų ir jas suvoktų, 3) jis žino, kad turi pats imtis iniciatyvos. Iš to seka labai aiškios viešosios politikos kryptys – verslo sąlygų gerinimas, švietimo sistemos tobulinimas, susilaikymas nuo valstybinių pseudogarantijų ir pažadų. Deja, nė viena šių krypčių nėra šiandieninės Vyriausybės prioritetas, ir nepanašu, kad juo taps artimiausiu metu. Tai reiškia, kad žmonėms, siekiant materialios gerovės, reikės ne tik pasinaudoti rinkos teikiamomis galimybėmis, bet ir paplušėti jų beieškant.

 

Norėčiau grįžti prie klausimo, kas atskiria žmones visuomenėje, ir suabejoti pajamų veiksnio reikšmingumu. Manyčiau, kad žmones labiausiai skiria tai, ką jie vadina „neteisybe“. Jų supratimu, neteisingas atlygis ar atleidimas iš darbo, be abejo, gali turėti reikšmės, tačiau didžiausią neteisybę žmonės jaučia dėl privilegijų, biurokratijos, korupcijos ir pareigūnų nebaudžiamumo. Visi žino, kad žemę susigrąžinti yra sunku ir ne kiekvienas gali ją susigrąžinti patraukliose vietose (pvz., Vilnijos lenkai dabartinės Pilaitės rajone). Visi kalba apie skurstantį kaimą ir Vyriausybės rūpestį dėl jo, tačiau žemdirbiams niekada nebuvo sakoma, kad jie visi iš šios veiklos neišsilaikys. Žadamos subsidijos, supirkimo kainų kontrolė ir kiti įmanomi bei neįmanomi sprendimai, kurie žemės ūkio neefektyvumo (taigi ir žemų pajamų klausimo) neišsprendžia. Iš to didelio rūpesčio žmonėmis valdžia nustato įvairius prekių ir paslaugų standartus ir taip palieka kuklesnių paslaugų teikėjus be pragyvenimo šaltinio, o vartotojus be prekės ar paslaugos (įvairūs prekybos turguje apribojimai, privalomi reikalavimai taksi paslaugoms). Visi žino, kad užpildyti formalumus, susijusius su turto registravimu, deklaravimu, pasėlių deklaravimu, yra sudėtinga. Tačiau pastangų supaprastinti visokiausių rūšių formas ir kitus biurokratinius šedevrus skiriama tik ten, kur klientai yra savo teises geriau ginančios įmonės. Ko vertos vien istorijos apie kompensuojamus vaistus, kai, įvedus jų kvotas, Seiman paskambinę ir pasiskundę piliečiai tuos vaistus gavo. Arba kelių policininkų įprotis prieš baudžiant eismo taisyklių pažeidėją pasiteirauti jo darbovietės (sako, veiksmingiausiai veikia slaptažodis „prokuratūra“). Na, ir pagaliau politiniai skandalai. Pakso baudimo ir reabilitavimo istorija nėra vienareikšmė, nes daliai žmonių jo gaila. Tačiau tai, kad apkaltinti ar nuteisti teisėjai, policininkai, kiti valdininkai grąžinami į darbus ir dar prisiteisia kompensacijas, žmonėms yra geriausias liudijimas, kad esama lygių ir lygesnių už kitus.

 

 

Technologijos dar neišvadavo nė vienos ekonomikos nuo poreikio naftai, tad kad ir kaip nepritiktų žinių ekonomikos erai, ši priklausomybė lieka. Tačiau Lietuva nėra priklausoma nuo naftos tik dėl poreikio jos produktams. Pastaroji priklausomybės rūšis yra mažiausiai problemiška – ūkio subjektai perka reikiamus naftos produktus jiems palankiausiomis kainomis, kuriomis galima ją įsigyti pasaulio rinkose. Tai galima būtų pavadinti objektyvia ir normalia priklausomybės forma. Tačiau Lietuva priklauso nuo naftos ne tik kaip vartotoja, bet ir kaip gamintoja. Ji priklauso nuo naftos produktų paklausos, kuri paprastai problemų nekelia ir neturėtų kelti bent jau artimoje ateityje, nuo žaliavos tiekimo bei įmonės valdymo, kuris Mažeikių gamyklai problemų kėlė ilgą laiką, po to neilgą laiką (valdant Jukos) nekėlė, ir dabar vėl kelia. Problemos esmė – negaudama reikiamų kiekių rusiškos naftos arba prastai (nekvalifikuotai, neatsakingai) valdoma, „Mažeikių nafta“ praranda konkurencingumą (nors techninės galimybės žaliavą įsivežti iš kitur ir egzistuoja).

 

Kalbant apie „Mažeikių naftos“ problemas politiniame diskurse, šios dvi priklausomybės smarkiai maišomos (veikiausiai dėl energetinės blokados prisiminimų). Naftos problema Lietuvai nereiškia grėsmės netekti naftos produktų. Naftos grėsmė Lietuvai reiškia netekti „Mažeikių naftos“ gamyklos ir visų pirma jos darbo vietų. Jei Mažeikių gamyklai nedirbus trumpą laikotarpį, sumažėtų ir sukuriamas bendrasis vidaus produktas bei eksportas, tačiau, priešingai nei dažnai bijoma, valstybės biudžeto praradimai dėl mokesčių nebūtų dideli (gamyklos mokesčius į biudžetą pakeistų vartotojų sumokamas PVM ir akcizas už įvežamus produktus).

 

Taigi šiandienė reali rizika yra susijusi su naftos tiekimu ir įmonės valdymu. Rusijos Vyriausybei perėmus Jukos verslą, sukuriamas pretekstas peržiūrėti esamus naftos tiekimo bei įmonės valdymo susitarimus. Tačiau ekonominių argumentų, kodėl turėtų būti neteikiama nafta „Mažeikių naftai“ arba imamasi valdyti neefektyviai, nėra. Neretas pasakys, kad iš Rusijos Vyriausybės gali laukti visko. Tikra tiesa, ir tas „viskas“ Rusijoje įvyko susidorojant su bene moderniausia šalies įmone Jukos. Nors tas „viskas“ turėjo labai aiškią finansinę naudą Rusijos Vyriausybei, kas galėtų paneigti, kad buvo ir kitų naudų? Siekiant gauti pajamų, naujajam savininkui naudingiau būtų „Mažeikių naftą“ parduoti, negu neparduoti, naudingiau valdyti efektyviai, negu neefektyviai. O politinei įtakai daryti paprastas naftos kranelis šiandien jau per silpna priemonė, nebent mes patys tą priemonę sustiprintume.

 

„Mažeikių naftos“ istorijoje įdomiausia yra tai, kad visi prognozuoti scenarijai pasiteisino: amerikiečiai gamyklą pardavė rusams, kadangi tai diktavo ekonominė logika, o Rusijos Vyriausybė ekonominei veiklai pritaikė politinius sprendimus, ko ir buvo baimintasi [6]. Čia istorija galėtų ir baigtis: „Mažeikių nafta“ arba toliau gautų žaliavą palankiomis sąlygomis ir sėkmingai dirbtų, arba pradėtų pirkti žaliavą iš kitų tiekėjų ir dirbtų sėkmingai arba nesėkmingai. Galų gale kaip ir bet kokia įmonė ji galėtų bankrutuoti dėl daugybės objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Tada darbuotojai, kaip ir kitų bankrutavusių įmonių darbuotojai, turėtų susirasti darbą kitur. Tai nebūtų pasaulio pabaiga Lietuvos ekonomikai – ištekliai persiskirstytų kitoms veikloms, vartotojai pirktų kitur pagamintus produktus.

 

Blogiausia, ką dar galima nuveikti su „Mažeikių naftos“ istorija, – tai palaikyti ją politinio intereso zonoje – vėl imtis valstybinio valdymo ar valstybinių derybų dėl žaliavos tiekimo ar pan. Rimtai įsiveldama į naftos istoriją, Lietuvos Vyriausybė politinę riziką tik padidintų, o ekonominės – nesumažintų.

 

 

Su eurointegracija bręstant ekonomikai, vis į mažiau ekonominės politikos klausimų pavyksta atsakyti „taip“ arba „ne“, „gerai“ arba „blogai“. Šalia ekonominiam diskursui būdingo „viena vertus, kita vertus“, atsiranda vis daugiau papildomų išlygų, susijusių su ilgalaikėmis ar trumpalaikėmis perspektyvomis, įgyvendinimo ar kitų šalių raidos rizika. Pavyzdžiui, euro įvedimas. Viena vertus, tai būtų natūrali ir teisiškai aiški eurointegracijos tąsa, nešanti rinkos išsiplėtimui būdingą naudą. Kita vertus, tai padaro mus labiau priklausomus nuo ES centrinio banko politikos [7]. Be to, daugelio integracijos analitikų nuomone, įsijungus į eurozoną, padidėja gilesnės integracijos tikimybė, kuri pasireikštų, pvz., pajamų mokesčių harmonizavimu. Arba dėl privalomojo pensijų kaupimo. Nemažai žmonių mano, kad naujai į darbo rinką ateinantieji turėtų būtinai dalyvauti antrojoje pensijų pakopoje (dalį socialinio draudimo įmokų kaupti privačiai), tada metams einant mažėtų „Sodros“ įsipareigojimai kiekvienam apdraustajam. Tačiau tokiu atveju valstybė vėl priimtų sprendimus dėl žmogaus pensijos ir taptų atsakinga už išmokas, o tai neišvengiamai vestų prie garantinių fondų ar kitų „garantavimo“ būdų, naudojančių tuos pačius pensininkų pinigus. Dar sunkiau yra paaiškinti sprendimus dėl socialinės apsaugos. Žmonės, dirbę visą sovietmetį, mano, kad jie savo pensijas užsidirbo. Jie tai užsidirbo, tik tais pinigais Lietuvos valstybė nedisponuoja...

 

Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad politikai gana sėkmingai tuo ima naudotis. Po politinės demagogijos šedevrų paksiados laikotarpiu, ekonominė demagogija taip pat siekia aukštumų. Geriausi to pavyzdžiai yra partijų rinkimų programos (ypač Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungos) bei 2005 m. pradžioje skandalingai patvirtinta „2004–2007 metų Lietuvos konvergencijos programa“. Jose labai sėkmingai manipuliuojama skaičiais, ES ir finansų žargonu, nors dažnai vartaliojamos tos pačios frazės be jokios dalykinės prasmės. Apie loginius prieštaravimus net kalbėti neverta. Pabėrus tokį teiginių raizginį, praktiškai neįmanoma tampa vieša diskusija. Išnarplioti jį nėra sunku, tačiau tam poros sakinių neužtenka (reikia bent jau sąvokas išaiškinti), o kas turi ūpo šiame tabloidų amžiuje klausytis ilgiau?

 

Todėl norintiems susigaudyti ekonomikoje lieka palinkėti arba ją patiems labai rimtai studijuoti, arba remtis sveiku protu, kurio bent jau likučių, sąžiningai paieškojęs, rasti turėtų kiekvienas.

 

---

[1] Pvz., kelio ženklus.

[2] Verta pastebėti, kad skaičiuodamas sveikatos paslaugų kainas, Statistikos departamentas vertina tik vaistų priemokas. Taigi šešėlinių mokesčių už gydymą dinamika čia neatspindima. Įtraukus ją į indeksą, gautume, kad sveikatos paslaugos pabrango dar labiau.

[3] Kadangi yra nemažai sričių, kuriose konkurencija neegzistuoja, tai dalies prekių ir paslaugų (pvz., elektros) kainos veikiausiai kils.

[4] Tokie ketinimai yra išdėstyti 2005 m. sausį Vyriausybės patvirtintoje 2004–2007 m. Lietuvos konvergencijos programoje.

[*] Straipsnis rengtas 2005 m. sausį, kai buvo plačiai diskutuojamas vienas iš pirmųjų 13-osios Vyriausybės mokesčių keitimo planų (red. pastaba).

[5] Nedrįsčiau vienareikšmiškai tvirtinti, tačiau manau, kad daugelis folkloru tapusių politinio korektiškumo nuostatų kilo iš siekio sumažinti įvairių mažumų socialinę atskirtį.

[6] Steponavičienė, G., „Trys pilki arkliukai ir neprijaukinta auksinė antilopė“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2000, Nr. 1–2, p. 33–39.

[7] Nors ir dabar ta priklausomybė egzistuoja (netiesioginė), mat litas susietas su euru.