Vis dažniau diskutuojant dėl socialinio būsto perspektyvų Lietuvoje yra gera proga pateikti valstybės politikos argumentų, kurie leis įvertinti visas socialinio būsto plėtros aplinkybes. Socialinio būsto plėtra vertintina iš valstybės socialinės politikos, ekonominės, viešųjų finansų ir būsto valdymo aspektais.
Kad ir kaip pavadintas - pigiu, prieinamu ar socialiniu - valstybės remiamas būstas yra valstybės socialinės politikos priemonė, kai valstybė iš mokesčių mokėtojų lėšų dengia visą arba dalį būsto statybos arba nuomos kainos. Valstybė ar savivaldybės gali paramą teikti netiesiogiai, pavyzdžiui, atleisdamos nuo mokesčių, suteikdamos žemės sklypus panaudai ar nuomodamos sumažintomis kainomis ir pan. Socialinis būstas orientuotas į žmones, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalinga parama – vargingai gyvenančios šeimos, neįgalieji našlaičiai ar vieniši asmenys. Socialiai remtinų asmenų būsto problemos sprendžiamos remiantis prielaida, jog būstas yra esminė gyvenimo kokybės dalis, o rinkoje esamos būsto nuomos ar įsigijimo kainos yra per didelės.
Taip, problema ne iš lengvųjų. Tačiau paprastai atrodantis sprendimas statyti namus „nesigviešiant pelnų“ ir su šiokia tokia valstybės parama – „kad atsipirktų“ nėra tinkamas sprendimas. Pirmiausia, todėl, kad socialinės politikos požiūriu parama turi būti teikiama tik tiems, kuriems jos labiausia reikia – išimtinai ribotai, pagal turtą ir pajamas įvertintai, žmonių grupei. Todėl tikslas apskritai atpiginti būstus arba juos skirti konkrečioms profesijoms ar specialistams paremti didinant socialinio būsto skaičių rinkoje neturėtų būti keliamas.
Socialinio būsto plėtra neprasminga ir ekonominiu požiūriu. Lietuvoje yra veikianti nekilnojamojo turto rinka. Būsto įsigijimo ir būsto nuomos rinkos veikia be didelių iškraipymų, palyginti, pavyzdžiui, su Danijoje esančiu valstybiniu būsto skaičiumi, arba Švedijoje reguliuojamomis būsto nuomos kainomis. Vadinasi, kainos daugiau ar mažiau atspindi realią rinkos padėtį. Būsto kainos parodo paklausą, kurią sukuria pirkėjai, palankiai vertinantys ateitį ir galintys pasinaudoti pigesnėmis kreditavimo galimybėmis, ir pasiūlą, kuri dėl darbo jėgos trūkumo, energetinių išteklių brangimo ir žemės statyboms trūkumo, nepajėgia lanksčiai į paklausą reaguoti.
Socialinio būsto plėtra išbalansuotų jau dabar esančias žemų kainų būstų rinkas. Žemiausi rinkos segmentai įgautų iš biudžeto subsidijuojamą konkurentą. Nė viena pensininkė nuomojanti savo atliekamus du kambarius Vilniuje nepadėkotų, jeigu jos nuomojamų kambarių paklausa smuktų dėl socialinio daugiabučio netoliese. Galiausiai socialinio būsto plėtra sumažintų nedidelių būstų, kuriuos gyventojai perka kaip investiciją ateičiai ir nuomoja, paklausą. Atsiradęs naujas konkurentas pailgintų atsipirkimo laiką, todėl investicija į antrą būstą skiriamą nuomai būtų mažiau patraukli, o tai reikštų ir šio segmento būstų paklausos sumažėjimą ir padidėjusias problemas pardavėjams tokius būstus parduoti.
Analogiška situacija ekonomine prasme vyksta ir pigių teisinių paslaugų rinkoje arba darbo biržos teikiamų konsultacijų bei pagalba ieškant darbo. Valstybės garantuojama teisinė pagalba (plius atstovavimo teismuose paslaugų monopolis advokatūros rankose) stumia iš rinkos pigias teisines konsultacijas gyventojams arba net neleidžia tokiam segmentu atsirasti.
Socialinio būsto plėtra problematika viešųjų finansų naudojimo ir jo valdymo požiūriu.
Socialinio būsto statyba, kai rinkoje auga statybos sąnaudos, yra neprotinga valstybės išlaidų požiūriu. Kai kyla darbo jėgos kaina, statybos medžiagų kainos, klaidinga siųsti žmonėms žinutę, kad būsto prieinamumas nesumažėjo, ir kad vis tiek valstybės prioritetų aspektu jis yra svarbiausias. Taip pat geras ūkininkas nepuls daryti investicijų gyvenimo kokybę, kuomet tai daro visi kiti ir dėl aukštos paklausos kaina yra sukilusi.
Investicijos į statybas valstybės finansų naudojimo požiūriu būtų santykinai labai brangios palyginti su pinigų panaudojimo alternatyvomis – valstybės skolos mažinimu, socialinio draudimo sistemos reforma. Ar tikrai pigesnio būsto subsidijavimas yra Lietuvos valstybės finansų prioritetas? Jeigu norima verstis - matydami apverktiną Lietuvos mokyklų būklę, kurią vertindama Švietimo ministerija konstatavo, jog iki 2007 vidurio 152 mokyklų mokiniai naudojosi lauko tualetais - statykite mokykloms tualetus. Jeigu statybininkai įrengtų 200 tualetų, jie nusipelnytų netik visos tautos padėką už atkurtą teisybę, kurios negalėjo ištaisyti valdžia, bet ir ačiū iš tų mokyklinukų, kurių nebešaltų, tėvų. Statybų verslo įvaizdis sužydėtų.
Socialinio būsto fondas susiduria su visomis bešeimininkio turto bėdomis. Jis prastai prižiūrimas ir naudojamas ne pagal paskirtį – skiriamas ne tiems, kuriems iš tikrųjų reikia, o susijusiems su skirstytojais giminaičiams. Socialinį būstą sugeba pernuomoti net tie, kurie buvo nurašyti į asocialumo užribį, kaip negalintys savimi pasirūpinti. Teoriškai netinkamo socialinio būsto administravimo problemą būtų galima išguiti – pasitelkus modernesnius įrankius – paslaugos pirkimą iš privačių rankų, ar kitą privačios ir viešos partnerystės formą. Deja, kyla abejonių, ar jomis Lietuvoje bus pasinaudota. Varganas, bet įtikinamas pavyzdys yra Seimo viešbučio administravimas. Jame gyvena ne tie, kuriems skirta, gyvenantys nesumoka, kiek priklauso, laiku neužleidžia šios vietos, kaip padoriam ir garbingam žmogui priklauso, kai nebetenka teisės šia paramos forma naudotis.
Natūrali įvairių kainų būstų segmentacija rinkoje skiriasi, nuo centralizuotai sukuriamos, kai valstybė sukuria socialinio būsto kvartalus ir juos skiria socialinės paramos reikalingiems gyventojams. Pirmiausia savo mobilumu ir dinamika. Natūraliai atsiradę rajonai turi galimybę natūraliai išsiskirstyti. Municipaliteto suformuotieji gali būti deformuoti tik politikų valia. Tai padaryti žinant socialinės paramos gavėjų atkaklumą ir bendrą visuomenės palaikymą tariamai pagalbai būtų labai sudėtinga ir todėl praktiškai politiškai neįmanoma. Socialinis būstas teikiamas už gerokai žemesnę, nei rinkos kainą, padidina slenkstį tiems, kurie norėtų iš socialinio būsto geto pabėgti. Gal galvojant apie darbią plėtrą chaotiškai atsirandantis pigesnis būstas yra darniausias sprendimas t.y. mažai išorinių sąnaudų atnešantis sprendimas.
Ką reikia daryti? Nors dalis veiksnių kainoms paveikti yra už valstybės politikos ribų, tačiau yra priemonių, kad būstas įvairesnis, pigesnis ir prieinamesnis visiems. Pirmiausia reikėtų siekti, kad valstybės politikos priemonėmis būtų naudojamos tam, kad būstas būtų pigesnis ir prieinamesnis visiems, tam kad jo atsirastų kuo įvairesnio. Tai užtikrintų ir kainų įvairovę. Todėl pirmiausia reikėtų „atpiginti“ žemę naikinant žemės ūkio paskirties žemę ir savivaldybių bendruosiuose planuose numatant daugiau daugiafunkcinių teritorijų, kuriose galima įvairi veikla. Taip pat reiktų nepeikti labai intensyvių kvartalų, kurie atrodo gal ir nepatraukliai, bet suteikia būstą santykinai neaukštas pajamas turintiems žmonėms ir yra alternatyva iš biudžeto finansuojamam socialiniam būstui. Galiausiai būtų galima panaikinti sunkiai pagrindžiamą apribojimą statyti mažesnius nei 35 kvadratiniai metrai būstus. Tai galbūt ir nedidelis būstas, bet geriausias kokį gali turėti garbingas žmogus, visokeriopai bandantis išvengti socialinio būsto.
Socialinis būstas turi būti alternatyva tik benamystei, tik labai vargingai gyvenantiems. Socialinis būstas neturi tapti norma. Neturi būti ta savaime suprantama alternatyva, kurios tikisi mažesnes pajamas gaunančios šeimos ar pavieniai žmonės. Pervadindami socialinį būstą „prieinamu būstu“ „būstų visiems“ tik stengiamės maskuoti reiškinio esmę – biudžeto subsidiją vargingiausiai gyvenančiųjų būstui. Jei norima paremti socialines grupes ne dėl finansinės padėties, o stengiantis pritraukti, pavyzdžiui policininkus, didesnis atlyginimas būtų patogiausias problemos sprendimas. Bandymai atpiginti kai kuriuos produktus taikant lengvatas patiems produktams jau turi ne kokią istoriją. Bandymai pasiūlyti daržovių mėgėjams daržovių pigiau, kultūros ir laikraščių mėgėjams laikraščių pigiau sumažinus pridėtinės vertės mokesčio tarifą nuo 18 procentų iki 5 savo tikslo nepasiekė. Architektai ir urbanistai turi tarti žodį dėl socialinio būsto plėtros, tačiau pirmiausia tai turi nuspręsti socialinę politiką vykdantys ir mokesčių mokėtojų pinigus tvarkantys politikai ir valdininkai.
