LLRI išnagrinėjo Ūkio ministerijos parengtus Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektus, kuriuose pateikiami nauji siūlymai problemoms, susijusioms su įmonių nemokumu ar laikinais finansiniais sunkumais, spręsti. Dalis įstatymų projektuose siūlomų nuostatų, pvz. trumpesni įmonių bankroto procedūrų terminai, dviejų etapų kreditorių interesų tenkinimo tvarka, supaprastina bankroto procedūras. Tačiau nemažai nuostatų turi esminių trūkumų. Žemiau pateikiame apibendrintas LLRI pastabas bei pasiūlymus dėl įstatymų projektų tobulinimo (visą ekspertizės tekstą skaitykite http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Bankrotas/Bankrot2.phtml).

Įmonių bankroto įstatymo projektas

Dėl įstatymo tikslų

Įmonių bankroto įstatymo projekte nėra numatyti įstatymu siekiami tikslai. Tokių tikslų įtvirtinimas padėtų tinkamai spręsti bankroto eigoje iškilusius klausimus. Įstatymo tikslas turi būti reglamentuoti juridinių asmenų bankrotą tam, kad bankrotas vyktų operatyviai, sklandžiai ir padėtų kuo geriau patenkinti juridinio asmens kreditorių interesus.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo taikymo

Už Įmonių bankroto įstatymo projekto taikymo ribų lieka asociacijos, visuomeninės organizacijos ir kiti subjektai, galintys prisiimti finansinius įsipareigojimus, taigi neaišku, kaip juose vykdomas kreditorių reikalavimų tenkinimas ir bankroto procedūros. Visiems subjektams, galintiems prisiimti ir neįstengiantiems įvykdyti finansinių įsipareigojimų, turi būti taikomos vienodos nuostatos dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo ir bankroto procedūrų.

Naujajame Civiliniame kodekse, įsigaliosiančiame 2001 m. liepos 1 d., juridinis asmuo apibrėžiamas kaip savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ir atsakovu teisme. Atsižvelgiant į tai, reikėtų numatyti, kad Įmonių bankroto įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims. Jei tam tikriems juridiniams asmenims, pavyzdžiui, biudžetinėms įstaigoms, šio įstatymo sąmoningai numatoma netaikyti, jie turėtų būti įvardinti įstatyme.

Dėl bankroto bylos iškėlimo ir nemokumo kriterijų

Įstatymo projekte iš esmės keičiama įmonių nemokumo sąvoka. Jame numatyta, kad įmonės nemokumas - tai įmonės būsena, kai ji laiku neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais), šių įsipareigojimų suma yra ne mažesnė kaip dešimt tūkstančių litų ir viršija pusę jos turto.

Pastarasis kriterijus sudaro galimybę anksčiau pradėti bankroto procedūrą ir, atrodytų, palankesnes sąlygas patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau tokiu būdu bankroto procedūros galės būti taikomos net toms įmonėms, kurios yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų. Kita problema yra ta, kad dažnai didžiausi įmonių įsiskolinimai yra valstybei, o valstybė savo ruožtu yra skolinga įmonėms. Tokiu būdu įmonės tampa visiškai priklausomos nuo privalomas įmokas administruojančių institucijų. Pradėti bankroto bylą tokioje situacijoje atsidūrusiai įmonei būtų neteisinga.

Įmonių bankroto įstatymo projektas numato trijų mėnesių atsiskaitymo su kreditoriais terminą, kurį pažeidus įmonė yra laikoma nemoki. Tačiau sutartyje šalys gali numatyti ilgesnius atsiskaitymo terminus, taigi yra netikslinga Bankroto įstatymu nepripažinti tokių sutarčių sąlygų.

Siūlome nustatyti, kad įmonė yra nemoki, jei galioja visos šios sąlygos:

1. įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams, o jei kreditorius yra valdžios institucija, išskyrus sutartinius įsipareigojimus, praėjus šešiems mėnesiams po termino, per kurį, remiantis sudarytu sandoriu, įstatymu, kitu teisės aktu, įsipareigojimas turėjo būti įvykdytas;

2. įmonės įsipareigojimų suma kreditoriui (kreditoriams) yra ne mažesnė kaip dešimt tūkstančių litų;

3. pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija visą jos turtą rinkos verte.

Siūlome numatyti, kad kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galima tik tada, kai įmonė yra nemoki arba laiku nevykdo teismo sprendimu priteistų prievolių. Kai įmonė tiesiog nevykdo savo įsipareigojimų, kreditoriai kreipiasi į teismą dėl savo reikalavimų patenkinimo Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei teismas, nagrinėdamas ieškinį, nustato, kad įmonė yra nemoki, jis pats iškelia bankroto bylą.

Pritariame, kad nemokumui nustatyti negalima lyginti įmonės įsipareigojimų su jos turto balansine verte, kaip tai numato dabar galiojantis įstatymas. Toks lyginimas visiškai nieko nepasako apie realią įmonės padėtį. Tačiau projekte nenumatyta, kaip bus vertinama įmonės turto ir įsipareigojimų vertė: kas vertins ir kokiais terminais, ar bus vertinama pati įmonė kaip verslas, ar bus vertinamos įmonės turimos reikalavimo teisės. Be to, ir lyginimas pagal rinkos vertę negali būti vienintelis kriterijus, nes vienas iš svarbiausių aspektų yra įsipareigojimų vykdymo terminai.

Siūlome numatyti, kad:

- sprendimą, ar įmonės įsipareigojimai sudaro didesnę dalį lyginant su įmonės turto rinkos verte, priima teismas, kuris gali pasitelkti nepriklausomus turto vertintojus;

- iki vertinant įmonės turtą turi būt įvertinta įmonė kaip verslas;

- vertinant įmonės turtą turi būti atsižvelgiama į įmonės turimas reikalavimo teises ir kitas vertybes, kurios gali turėti rinkos vertę

- be formalaus turto ir įsipareigojimų santykio kriterijaus (kuris, deja, negali būti iki galo formalizuotas ir suabsoliutintas) nustatyti, kad įmonė yra nemoki, tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais ir tai laikyti esminiu nemokumo požymiu. Tokiu atveju būtų būtina gauti didžiosios dalies kreditorių sutikimą pradėti bankroto procedūrą.

Dėl bankrutuojančių įmonių turto pardavimo

Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas viešose varžytinėse Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis pardavimo iš varžytynių tvarką, yra Civilinio proceso kodeksas, Vyriausybės priimto poįstatyminio akto šiuo klausimu nėra.

Įstatymo projektas nenumato principų, kuriais vadovaujantis kreditoriai turėtų nustatyti "kito" turto pardavimo tvarką. Taip pat nenumatyta kreditorių dauguma, kuri galėtų nustatyti turto pardavimo tvarką. Besąlygiškas kreditorių įpareigojimas nustatyti "kito" turto pardavimo tvarką sudaro sąlygas įmonės turto pardavimo vilkinimui, kadangi kreditoriai gali ilgai nesusitarti dėl turto pardavimo tvarkos. Ilgai delsiant sumažės turto vertė, bus daromos išlaidos jo išlaikymui, be to, praėjus nustatytam 24 mėnesių terminui nerealizuotas turtas bus nurašytas kaip neturintis rinkos vertės.

Siūlome numatyti, kad pagrindinis kriterijus parduodant "kitą" įmonės turtą yra turto kaina; turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas nutarimu, už kurį balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos; tais atvejais kai kreditoriai nenustato "kito" turto pardavimo tvarkos, turtas parduodamas iš varžytinių.

Dėl bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo terminų

Įstatymo projektas numato ilgus laikotarpius, per kuriuos įmonės sudaryti sandoriai turi būti tikrinami bankroto atveju. Detalus ir smulkmeniškas visų per ilgą laikotarpį sudarytų sandorių tikrinimas vilkins bankroto vykdymo procedūrą. Siūlome, kad nustatytais terminais įmonės administratorius tikrina tik svarbius, įmonės bankrotui galėjusius turėti įtakos sandorius.

Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo

Iškėlus įmonei bankroto bylą, visas įmonės valdymas pereina į įmonės administratoriaus rankas. Įstatymo projektas nenumato administratoriaus pareigos kuo greičiau patenkinti bent dalį kreditorių reikalavimų, kai tam tikras bankrutuojančios įmonės turtas yra realizuojamas. Taip sudaromos sąlygos kaupti lėšas, gautas realizavus bankrutavusios įmonės turtą, ir pradėti naudoti jas ne kreditorių reikalavimams tenkinti, bet kitiems tikslams.

Siekiant užtikrinti kreditorių interesus, siūlome numatyti, kad, realizavus bent dalį bankrutuojančios įmonės turto ir atskaičius iš jo administravimo išlaidas bei pavedimo sutartyje numatytą administratoriaus atlyginimą, administratorius privalo eiliškumo tvarka patenkinti kreditorių reikalavimus.

Dėl įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei vykdymo

Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų projektai nenumato, kokia tvarka ir kokiais terminais bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės partneriai turi vykdyti savo įsipareigojimus įmonėms. Viena vertus, reikalauti įsipareigojimus įvykdyti anksčiau dėl to, kad įmonė bankrutuoja, būtų nesąžininga, kita vertus, po tam tikro laiko gali nebelikti, kieno naudai tuos įsipareigojimus vykdyti.

Siūlome numatyti, kad įsipareigojimai bankrutuojančiai įmonei vykdomi sandoriuose nustatytais terminais. Jei sandoriuose numatyti terminai sueis po numatomos bankroto procedūros pabaigos ir nėra galimybės arba neapsimoka reikalauti įsipareigojimų įvykdymo anksčiau, bankrutuojančios įmonės turimos reikalavimo teisės parduodamos.

Dėl kreditorių eiliškumo

Pagal įstatymo projektą tarp pirmąja eile tenkinamų reikalavimų yra valstybės nustatyti įsipareigojimai. Tačiau pirmiausia turėtų būti tenkinami privatūs, o ne valstybiniai interesai, kadangi, nepatenkinus privačių subjektų reikalavimų, bus apribotos jų veiklos galimybės, atitinkamai jie negalės įvykdyti įsipareigojimų savo partneriams (taip pat ir valstybei). Taip pat netikslinga tik patenkinus visus darbuotojų iš darbo santykių kylančius reikalavimus tenkinti antrosios kreditorių eilės reikalavimus, nes kitų kreditorių reikalavimų nepatenkinimas gali sukelti ne mažiau skaudžių socialinių pasekmių. Būtina išvengti ir dvigubų kompensacijų - iš įmonės ir Garantinio fondo - mokėjimo darbuotojams.

Siūlome, kad kreditorių reikalavimai būtų tenkinami tokia tvarka:

1. pirmąją eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių iki 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumos, reikalavimai atlyginti žalą dėl kūno sužalojimų, profesinių ligų ar nelaimingų atsitikimų darbe. Į minėtą sumą įskaitomos darbuotojų gautos kompensacijos iš Garantinio fondo ar kitų valstybės lėšų;

2. antrąja eile yra tenkinami kitų kreditorių reikalavimai;

3. trečiąja eile yra tenkinami reikalavimai dėl mokesčių, baudų ir kitų privalomų mokėjimų į biudžetą.

Dėl įmonės sanavimo panaikinimo

Įmonių restruktūrizavimo įstatymu įtvirtinus restruktūrizavimo procesą panaikinama įmonių sanavimo procedūra, kurią numato dabar galiojantis Įmonių bankroto įstatymas. Tačiau įmonės restruktūrizavimo procesas skiriasi nuo įmonės sanavimo proceso. Skirtingai nuo sanavimo, restruktūrizavimo procesas gali būti taikomas tik laikinų finansinių sunkumų turinčiai įmonei.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nenumato galimybės iškėlus įmonei bankroto bylą pereiti prie įmonės restruktūrizavimo - tai įmanoma tik iki bankroto bylos iškėlimo. Gali susiklostyti situacija, kada, iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiras asmuo, sutinkantis perimti bankrutuojančią įmonę ir padengti visus jos įsipareigojimus. Tokiu atveju pritaikyti restruktūrizavimo procedūrą nebus galima, tuo tarpu esant sanavimui kaip tik būtų sudarytos reikiamos sąlygos įmonės perėmimui.

Siūlome arba (1) palikti galioti įmonių sanavimo procedūrą (supaprastinus sanavimo tvarką), arba (2) palengvinti taikos sutarties sudarymo sąlygas, siekiant, kad taikos sutartis taptų realia galimybe atgaivinti bankrutuojančią įmonę, kai tam pritaria dauguma privačių kreditorių, arba (3) numatyti galimybes, kaip daugumos kreditorių valia būtų pereinama nuo bankroto procedūros prie restruktūrizavimo procedūros. Bet kokiu atveju siūlome nustatyti, kad šioms procedūroms negali būti skiriamos valstybės lėšos.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektas

Dėl įstatymo prasmingumo

Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektą, įmonei, turinčiai laikinų finansinių sunkumų ir siekiančiai išvengti bankroto, gali būti taikomas restruktūrizavimo procesas. Pagal įstatymo projektą, teismas gali iškelti restruktūrizavimo bylą tik esant įmonės valdymo organo, turinčio teisę priimti sprendimus reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sprendimui restruktūrizuoti įmonę. Ši nuostata Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektą daro visiškai neprasmingą, kadangi teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti skirta tam, kad, siekiant užtikrinti įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, būtų galima pradėti restruktūrizavimo procedūrą be pačios įmonės sutikimo.

Siūlome panaikinti nuostatą, kad restruktūrizavimo procedūra galima tik esant įmonės valdymo organo, turinčio teisę reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sutikimui.

Dėl subjektų, galinčių iškelti restruktūrizavimo bylą, ir valstybės pagalbos

Restruktūrizavimo bylą gali iškelti įmonės kreditoriai, vadinasi, tokią galimybę taip pat turi valstybės bei savivaldybių institucijos. Be to, įstatymo projektas leidžia restruktūrizuojamoms įmonėms teikti valstybės pagalbą. Tai reikštų nepagrįstą valstybės kišimąsi, lėšų švaistymą ir rinkos dėsnių iškraipymą, nes valstybė, pati galėdama iškelti restruktūrizavimo bylą, skirs lėšų restruktūrizavimo procesui įgyvendinti. Įmonių finansiniai sunkumai, restruktūrizavimas, bankrotas, likvidavimas turėtų būti paliekami spręsti pačioms įmonėms.

Siūlome panaikinti valdžios institucijų teisę iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, ir palikti šią teisę tik privatiems kreditoriams. Taip pat būtina panaikinti galimybę teikti valstybės pagalbą restuktūrizuojamoms įmonėms.

Dėl restruktūrizavimo proceso kontrolės

Įstatymo projektas nenumato galimybės vykdyti rekstruktūrizavimo procesą neteismine tvarka. Siūlome numatyti galimybę privačių kreditorių, atstovaujančių daugiau nei pusę reikalavimų sumos, bei įmonės valdymo organų bendru susitarimu vykdyti restruktūrizavimo procesą neteismine tvarka. Teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti taikoma tais atvejais, kai įmonė nesutinka restruktūrizuotis.

Dėl įsipareigojimų bankrutuojančiai ar restruktūrizuojamai įmonei vykdymo

Įmonių restruktūrizavimo atveju dėl įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymo egzistuoja tokia pati spraga, kaip ir bankroto atveju. Siūlome numatyti, kad įsipareigojimai restruktūrizuojamai įmonei vykdomi sandoriuose nustatytais terminais.