Didžiausias ir reikšmingiausias iš visų šioje Seimo sesijoje, o gal net kadencijoje, priimtų įstatymų – tai Civilinis kodeksas, didelės apimties ir svarbos teisės aktas, nustatantis pačius pagrindinius, bazinius turtinių ir asmeninių neturtinių santykių principus. Dabar galiojantis kodeksas buvo priimtas dar 1964 metais, o naujasis įsigalios nuo kitų metų liepos 1 dienos. Naująjį Civilinį kodeksą sudaro šešios knygos. Tai – Bendrosios nuostatos, Asmenys, Šeimos teisė, Daiktinė teisė, Paveldėjimo teisė ir paskutinioji knyga – Prievolių teisė, skirta sutarčių teisiniam reglamentavimui. Pastaroji knyga yra ypač svarbi ekonominiam žmonių gyvenimui, kuris ir yra grindžiamas tarpusavio sutartimis. Kad rinkos dalyviai veikdami nejaustų diskomforto, nebūtų suvaržytos jų galimybės susitarti, būtina užtikrinti, kad įstatymas, nustatydamas bendrąsias taisykles, nesuvaržytų privačių dalyvių susitarimo laisvės. Tačiau naujasis kodeksas nėra be šių ydų. Šį kartą nukentėjo lizingas.

Reglamentuojant lizingo sutartį neišvengta tokių nuostatų, kurių taikymas suvaržys pasirinkimo galimybes, vers ieškoti aplinkinių kelių sutartims sudaryti, nepagrįstai ribos dviejų subjektų susitarimo laisvę. Iki šiol galiojančiame civiliniame kodekse lizingas nebuvo kaip nors specialiai reglamentuojamas. Tokios reglamentacijos nebuvimas galėjo sukelti problemų tais atvejais, kai lizingo sutartyje neišsamiai aptariama atsakomybė, pareigos ar rizikos. Tačiau reglamentavimo nebuvimas netrukdė plėtotis lizingo rinkai. Naujajame kodekse lizingo sutartis yra aptariama detaliai, ir tai nėra blogai. Tačiau blogai yra tai, kad reglamentuojant lizingo sutarties taisykles neišvengta šios veiklos ribojimų.

Pagrindinis nustatomas apribojimas - lizingas, kaip sutarties forma, gali būti naudojama tik verslo tikslais. Fiziniai asmenys netenka teisės su lizingo bendrove pasirašyti tipinę lizingo sutartį. Kodekso rengėjai teigia, kad problema neegzistuoja, kad gyventojas, norėdamas įsigyti turtą vartojimo tikslais, galės tai padaryti pagal kitokią sutartį - išperkamosios nuomos, vartojimo kredito. Tačiau šios sutartys skiriasi ne tik savo pavadinimais ir jas sudarančiais subjektais, bet ir kitomis sutarties sąlygomis. Lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti iš trečio asmens nuosavybės teise kokį nors daiktą ir jį perduoti lizingo gavėjui už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą kainą šis daiktas pereis lizingo gavėjo nuosavybėn. Tuo tarpu vartojimo kredito ar išperkamosios nuomos sutartis nėra tarpininkavimo sutartis, kokia yra lizingo, kuomet lizingo bendrovė finansiškai tarpininkauja tarp dviejų dalyvių – norinčio parduoti daiktą ir norinčio jį pirkti. Be to, vartojimo kredito objektu negali būti nekilnojamasis turtas, esama apribojimų išsimokėjimo laikui bei sumai. Taigi, apribojimas išlieka.

Anksčiau svarstant lizingo reglamentavimo klausimus taip pat buvo ketinimų apriboti lizingą tik santykiais tarp įmonių. Šiais siūlymais buvo ketinama įveikti tuo metu neva buvusią problemą dėl einamosios sąskaitos deficito. Buvo teigiama, kad lizingo bendrovės finansuoja ne įmonių įrengimų, o vartojimo reikmenų įsigijimą. Kaip taisyklė, šios prekės, dažniausiai lengvieji automobiliai, įsigyjamos užsienyje, taigi importuojamos. O tai didina importą, kuris skiriamas ne gamybai, o vartojimui, taigi didina einamosios sąskaitos deficitą ir yra neva kenksmingas ekonomikai. Dabar šie argumentai viešai nebepateikiami. Einamosios sąskaitos deficito problema išnyko ir be lizingo vartojimo tikslais apribojimo. Einamosios sąskaitos deficito savaiminis sumažėjimas dar kartą parodė, kad deficito priežastys yra kitos ir paties einamosios sąskaitos deficito prasmė yra kitokia, kad lizingo veiklos apribojimai būtų buvę ne laiku ir ne vietoj, beprasmiai. Kokie argumentai privertė civilinio kodekso rengėjus nustatyti apribojimus lizingui, neaišku.

Kokios gi praktinės naujojo civilinio kodekso nustatyto reglamentavimo pasekmės lizingo bendrovėms ir vartotojams? Dėl naujų apribojimų padidės lizingo bendrovių veiklos kaštai, pabrangindami lizingo paslaugą. Sumažėjusi konkurencija taip pat neleis vartotojui kiek įmanoma pigiau pasinaudoti šia paslauga. Norėdamos patenkinti kuo įvairesnius žmonių poreikius, lizingo bendrovės turės ieškoti kelių ir būdų apeiti nustatytus ribojimus. Žinoma, jie juos ras, tačiau vartotojas taps tokios sistemos įkaitu, jo rizika padidės. Gausėjantis reguliavimų mastas atstumia investuotojus į šią sritį. Jie mieliau rinksis kitas šalis, kur nėra lizingo apribojimų. Viso to išdavoje iš reguliavimų nelaimi niekas. Pralaimėjimai tenka visiems, tik jie nepastebimi plika akimi. Gal todėl reguliavimai daug lengviau sukuriami, nei panaikinami.