Jei anksčiau saulėtekio ir saulėlydžio temomis kalbėjo gamtininkai, meteorologai, romantikai, tai šiandien šie žodžiai turėtų tapti verslo sąlygų gerinimo ir valdžios funkcijų bei biurokratijos mažinimo sinonimais. Verslo išlaisvinimo iniciatyva pagaliau kyla ne iš verslo visuomenės, kaip įprasta, o iš pačios valdžios, galų gale įtikintos, kad verslas Lietuvoje yra nebepakenčiamoje padėtyje. Vyriausybė įkūrė saulėlydžio komisiją, kurios tikslas panaikinti tikslo nepasiekiančias valstybės institucijas ir funkcijas; Ūkio ministerijoje suformuota saulėtekio komisija, teikianti siūlymus, kaip patobulinti nustatytas žaidimo taisykles mokesčių, žemės įsigijimo, statybos procedūrų bei kitose srityse.

Inventorizuoti, kokioje aplinkoje gyvena Lietuvos verslas, valdžiai derėjo žymiai seniau - nebūtų buvę taip sunku susigaudyti reguliavimų džiunglėse. O reguliavimų yra iš tikrųjų labai daug. Vien verslą reguliuojančių institucijų Lietuvoje yra nuo 60 iki 80. O kur dar įmonės-satelitai - ministerijų įsteigtos viešosios įstaigos, akcinės bendrovės ar kitokios įmonės, kurių reklamos niekur neišvysi? Neišvysi todėl, kad joms reklamos nereikia, nes savo paslaugas jos arba teikia vieninteliam užsakovui - savo steigėjui, t.y. ministerijai, ar kitai valdžios įstaigai, arba užsakovas "parūpina" klientų, pavyzdžiui, nustačius privalomą sertifikavimą. Beje, kas žino, ar šios paslaugos iš tikrųjų reikalingos, ar rinkoje nėra privačių šių paslaugų tiekėjų? Tikslaus reguliuojančių institucijų ir įmonių-satelitų skaičiaus nežino ir pati valdžia, saulėlydžio darbą turinti pradėti nuo savo įsteigtų institucijų inventorizavimo.

Kiekviena šių institucijų sukuria sau darbo, išranda įvairiausių funkcijų, ieško argumentų savo veiklai pateisinti. Jos kuria ir leidžia nutarimus, įsakymus, reglamentus, kurių visų neįmanoma žinoti, o juo labiau - laikytis. Tiesiog žmogus priverstas vadovautis taisykle, kad kiekvienas jo žingsnis, pradedant poilsiautojo grybavimu Labanoro girioje, baigiant močiutės ganomais gyvuliais yra kuo smulkiausiai reglamentuotas kokios nors valstybės institucijos. Nustatomas grybo kepurėlės skersmuo, ne tik grybų supirkėjams, bet kiekvienam grybautojui. Nustatomas ganyklos atstumas nuo kelio, ne tik priduodantiems pieną į supirktuves, bet ir naudojantiems pieną savo reikmėms. Atstumas, beje, priklauso nuo to, kiek mašinų pravažiuoja tuo keliu.

Aš nejuokauju, pateikdama pavyzdžius, visi jie - tikri, iš oficialaus leidinio "Valstybės žinios". Pavyzdžiui, tik vienos dienos "Valstybės žiniose" radau reglamentus dėl tekstilės pluoštų mišinių analizės reglamento, avalynės ženklinimo, žaislų saugos, žvejybos Kuršių mariose, grybų, vaisių medžių šakelių išteklių naudojimo, kuriuose apstu absurdiškų, neįgyvendinamų nuostatų arba tiesiog nesąmonių. Ekonomistui skaityti "Valstybės žinias" baisiau nei kriminalinius laikraščių puslapius. Kažin ką galvoja ministrai, tvirtindami tokius reglamentus? Ar įsijautus į gyvenimo reguliuotojo, tikrintojo ir vertintojo vaidmenį neprarandama elementari logika, realaus gyvenimo pojūtis ir sveikas protas?

Saulėlydžio komisija skirta surasti tokias nereikalinga veikla užsiimančias institucijas ar jų funkcijas ir jas panaikinti. Tai padaryti būtina. Šio darbo tikslas ir rezultatas turėtų būti sutaupytos biudžeto lėšos, panaikintos verslo kliūtys ir reguliavimai. Žinoma, ne visos iš karto, bet nuosekliai, nuolat ir atkakliai tai darant, išsaugant pasiryžimą ir tvirtą nuostatą, jokiu būdu nedarant priešingų žingsnių, netruktume sulaukti žymių pasikeitimų. Tokios yra optimistinės viltys dėl saulėlydžio komisijos darbo.

Optimizmą mažina akivaizdus reguliuojančių institucijų pasipriešinimas. Pavyzdžiui, matome kaip sunkiai sekasi tartis dėl teisėjų algų sumažinimo arba kaip kontroliuojančios institucijos uoliai stengiasi įrodyti savo reikalingumą, paskelbdamos abejotino pagrįstumo informaciją apie vandens filtrus. Pačios vyriausybės pozicija taip pat nėra visiškai nuosekli. Ko gi ji siekia - dirbti ar imituoti darbą? Jei norima dirbti, kodėl patvirtintas vyriausybės veiklos planas nenumato jokių konkrečių veiksmų, kurie leistų įgyvendinti viešai išsakomus ketinimus? Kodėl neduoti pavedimai pačioms valdymo institucijoms - ministerijoms, inspekcijoms - keisti savo veiklos tikslus ir požiūrį į darbą, teikti pasiūlymus ne dėl naujų mokesčių, suvaržymų, tarnybų ar paramos, bet dėl verslo sąlygų gerinimo? Šie samprotavimai verčia modeliuoti ir ne tokias optimistines perspektyvas. O jų gali būti dvi.

Pirmoji, kuomet bus pertvarkytos kai kurios kontroliuojančios institucijos, sujungtos, padalintos, jų funkcijos perduotos kitoms institucijoms, na gal viena kita bus ir panaikinta. Pasikeis pavadinimai, adresai, žmonės, bet visa tai įvyks nemažinant biudžeto lėšų, skiriamų institucijoms. Žodžiu, elgiantis "taip, kad niekas nenukentėtų". Tačiau požiūris "kad niekas nenukentėtų" reiškia, kad niekas ir nelaimės - nei mokesčių mokėtojai, išlaikantys armiją valdininkų, nei įmonės. Tai yra, niekas iš esmės nepasikeis, išskyrus tai, kad saulėlydžio komisija taps nuolatiniu veikiančiu organu prie vyriausybės ir bus nuolat aprūpinama darbu. Beje, toks likimas ištiko JAV veikiančias saulėlydžio komisijas.

Antroji perspektyva yra tokia, kad per šios vyriausybės kadenciją Saulėlydžio komisija nieko nespės, vėliau bus išformuota, galbūt įsteigta kitos sudėties, kito pavadinimo komisija. Ir vėl viskas nuo pradžių.

Panašios yra ir saulėtekio komisijos veiklos ir rezultatų perspektyvos. Optimistiniu atveju, komisijos pasiūlyti sprendimai bus priimti ir įgyvendinti. Verslas galėtų atsipūsti, išsaugoti viltį, kad įmanoma priimti ir teisingas pataisas. Jei ne - verslo sąlygos bus toliau bloginamos pagal Vyriausybės patvirtintą veiklos planą. Žinoma, niekas - tarp jų ir pačios saulėlydžio ir saulėtekio komisijos - nenori, kad jų iniciatyvą ištiktų fiasko. Jei taip nutiktų, sunku būtų beįtikinti Lietuvos žmones, kad verslo sąlygos gali pagerėti. Taigi, ką daryti, kad saulėtekio ir saulėlydžio iniciatyvos būtų sėkmingos?

Visų pirma, turi būti nuspręsta ir būtinai teisiškai įtvirtinta, kad, pavyzdžiui, nuo vasario 3 dienos nebus imamasi naujų verslo reguliavimo funkcijų, nebus tvirtinami nauji verslo suvaržymai, nebus steigiamos naujos institucijos, kaip nors įtakojančios verslo sąlygas. Išimčių, žinoma gali būti, tačiau visos išimtys privalo būti atskirai tvirtinamos. Ši taisyklė turi galioti ne tik Vyriausybės, bet visų valstybės institucijų veiklai. Vyriausybė turėtų bausti nepaklususių nurodymams institucijų vadovus, o jų įdiegtus naujus reguliavimus pripažinti negaliojančiais.

Pačioms ministerijoms, visų lygių valstybės institucijoms turi būti pavesta pačioms imtis reguliavimų bei biurokratijos mažinimo, verslo sąlygų gerinimo. Apie tai, ką nuveikė, šios institucijos turėtų atsiskaityti kas mėnesį vyriausybėje ir viešai skelbti savo ataskaitas. Pačios institucijos verslo išlaisvinimo labui gali nuveikti neįtikėtinai daug, nes didžioji dalis reguliavimų įtvirtinta ne įstatymais, ne nutarimais, bet ministrų įsakymais ir sprendimais. Saulėlydžio komisija tuomet galėtų savo veiklą koncentruoti ties tomis įstaigomis, kurios neketina persitvarkyti pačios arba nemoka to daryti.

Galiausiai, žinoma, viskas priklauso nuo politinės vyriausybės valios. Jei tokia bus parodyta, sprendimai judės į priekį. Jei ne - žmonėms bus sunku dirbti ir užsidirbti. Tačiau jiems bus lengva apsispręsti rinkimuose.