1999 metai Lietuvai nebuvo lengvi. Ekonomikos nuosmukis neišvengiamai vienaip ar kitaip paveikė mus visus: vienų atlyginimai sumažėjo, kitų artimieji neteko darbo ar išėjo priverstinių atostogų, sumažėjo įmonių pelnai. Visi savo kailiu jutome tai, apie ką mums dabar primena ir prasti praėjusių metų ekonomikos rodikliai: bendrojo vidaus produkto nuosmukis, didėjantis nedarbas, mažėjantis darbo užmokestis. 1999 metai nebuvo lengvi ir mūsų kaimynams - Latvijai ir Estijai. Tačiau jau tapo tradicija, kad lyginant su Lietuva, Latvijos ir Estijos žmonės gyvena geriau. Ankstesniais metais, kai bendra pasaulinė ūkio konjunktūra buvo palanki, šios šalys augo sparčiau nei Lietuva. Dabar, kai bendra padėtis yra bloga, kaimynų gyvenimas blogėja lėčiau nei mūsų. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas, kuris atspindi visų Lietuvos žmonių pajamas ir įmonių pelną, per devynis 1999 metų mėnesius sumažėjo 4,9 procentais, tuo tarpu Estijoje - sumažėjo 1,3 procentais. Lietuvos gyventojų pensijos chroniškai mažiausios tarp trijų Baltijos šalių. Tarptautinių santykių kontekste Lietuva irgi velkasi gale, pavyzdžiui, taip ir nesugebėdama įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją, kurios narėmis yra Estija ir Latvija. Užsienio analitikai prognozuoja, kad ir 2000 metais Estijos ir Latvijos ekonomika augs sparčiau nei Lietuvos.

Šie trijų Baltijos šalių lyginimai Lietuvos nenaudai nėra nauji. Buvusios apylygėje starto pozicijoje prieš devynis metus, Latvija ir Estija sugebėjo išsiveržti į priekį ir išsaugoti lyderiavimą. Ar nenusibodo Lietuvai vilktis trijų Baltijos šalių uodegoje, save guosti, kad mes irgi geri, tik nemokame reklamuotis? Ką turi daryti Lietuva, kad prilygtų bent jau savo kaimynėms, kokių veiksmų turi imtis?

Pirmasis į galvą ateinantis atsakymas yra daryti taip, kaip daro Latvija ir Estija. Negalime sakyti, kad mūsų kaimynų pavyzdžiai ignoruojami. Tačiau Lietuva yra ypatinga šalis. Ji ypatinga tuo, kad sugeba surasti ir pritaikyti pačius blogiausius kaimynių ir kitų pasaulio šalių pavyzdžius. Kaimyninių šalių verslo aplinka nėra ideali, jie taip pat turi daug trūkumų, tačiau Lietuva greitai taps kitų šalių trūkumų rinkiniu. Šį teiginį galima pagrįsti keliais pavyzdžiais.

Pavyzdžiui, Lietuva iš Latvijos perėmė ne augimui impulsą duodančią laisvą tarptautinę bankininkystę, o žodis žodin nusirašė destruktyvų ir diskriminuojantį išmokų į ofšorus apmokestinimą. Primenu, kad kone visa apyvarta su mažų mokesčių šalyse ir zonose registruotomis įmonėmis buvo apmokestinama 29 procentų mokesčiu.

Kitas pavyzdys apie Estijos praktikos taikymą Lietuvoje. Svarstomas naujasis Labdaros ir paramos įstatymo projektas. Atsinaujina diskusijos dėl valdžios tvirtinamo paramos gavėjų sąrašo, kuomet paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymo nuostatas galėtų gauti ne visos ne pelno organizacijos, o tik tos, kurias palaimintų valdžia. Galime įsivaizduoti, kaip toks sąrašas didintų biurokratiją, ribotų žmonių iniciatyvą, sutelktų daugiau galių valdžios rankose, mažintų skaidrumą ir sudarytų sąlygas korupcijai. Pavyzdžiu pateikiama Estija, kurioje šis sąrašas egzistavo. Egzistavo, nes Estija nuo 2000 metų apskritai panaikino pelno apmokestinimą įmonės lygmenyje, su visais iš to išplaukusiais sąrašais. Kodėl Lietuva, anksčiau už Estiją iškėlusi pelno mokesčio panaikinimo planus, jų atsisakė? Estija tuo tarpu ne šnekėjo, o darė. Mes perimame blogą Estijos praeitį, Estija įgyvendina pažangias mūsų idėjas.

Trečias pavyzdys. Lietuvoje įmonė, norinti savo pavadinime vartoti Lietuvos vardą, privalo gauti valdžios leidimą. Ši tvarka nusižiūrėta nuo Didžiosios Britanijos, kuri vienintelė iš ES šalių yra nustačiusi tokį reikalavimą. Tačiau kodėl nenorima remtis taip pat unikalia Didžiosios Britanijos patirtimi, kai kalbama apie mokesčių taisyklių liberalizavimą? Ypač daug blogų sprendimų pasisavinimo galima pateikti iš to, kaip derinami teisės aktai su ES. Pažangios transporto privatizavimo ir konkurencijos sąlygų užtikrinimo iniciatyvos vilkinamos, tačiau ypač sparčiai steigiamos kontroliuojančios institucijos. Tokį blogų Lietuvoje įdiegtų pasaulio sprendimų sąrašą būtų galima ilgai tęsti. Tai ir trišalė komisija, ir specialūs griežtos atskaitomybės dokumentai - sąskaitos faktūros, ir transporto važtaraščiai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuva nemoka išmintingai naudotis užsienio patirtimi. Užuot atsirinkusi geriausius, daugiausia efekto duodančius sprendimus, imasi įgyvendinti rinkos požiūriu blogus kitų šalių pavyzdžius. Remtis užsienio patirtimi yra rizikinga, nes šalys imasi vienų ar kitų veiksmų todėl, kad toks yra konkretus šalies poreikis, konkrečios sąlygos, numatytos priemonės sprendžia ypatingas - tik tos šalies - problemas. Šių problemų Lietuvoje gali ir nebūti arba jas galima spręsti kitais būdais, todėl aklas kitų šalių praktikos kopijavimas nesigilinant į problemos priežastis yra nepriimtinas. Dėti lopą ten, kur nėra skylės, yra neišmintinga. Vadovautis užsienio pavyzdžiu kaip argumentu taip pat yra klaidinga, nes visuomet pasaulyje rasime ir priešingų pavyzdžių, tariamai įrodančių priešingo sprendimo būtinumą ir pagrįstumą.

Taigi, ką daryti, kad geriau gyventume? Kuo vadovautis priimant sprendimus? Į pagalbą galime pasitelkti JAV bei Kanadoje atliekamus ekonominės laisvės tyrimus. Šią savaitę buvo paskelbti Fraser instituto atlikto tyrimo rezultatai. Juose Lietuva pagal ekonominių laisvių mastą yra trečia tarp Baltijos šalių ir 62 šalis tarp 123 visų vertintų šalių. Tačiau ne užimama vieta yra svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad ilgamečiai tyrimo rezultatai praktiškai patvirtina tvirtą tiesioginę priklausomybę tarp šalies ekonominių laisvių ir jos žmonių gyvenimo gerovės ir gyvenimo trukmės. Paprastai tariant, kuo daugiau ekonominės laisvės žmonėms, kuo mažesnė valdžia, kuo mažesnė biurokratija, tuo turtingiau ir tuo ilgiau gyvena žmonės. Vadinasi, jei norime geriau ir ilgiau gyventi, turime išlaisvinti verslą, sumažinti rinkos ribojimus, verslo reguliavimus, biurokratiją, privatizuoti valdžios turtą ir funkcijas. Priklausomybę tarp verslo laisvės ir žmonių ekonominės gerovės įrodo ekonomikos teorija. Praktiniai stebėjimai vienareikšmiškai šią priklausomybę patvirtina. Todėl politikai, siekiantys visų žmonių gerovės, privalo vykdyti valdžią ribojančias reformas. Už šių reformų vilkinimą mokėsime ne tik paskutinėmis vietomis įvairiuose reitinguose, bet ir Lietuvos žmonių bei įmonių gerove.