1999 metai Lietuvos valdžiai prasidėjo sunkiai. Įpratusiai gerai paišlaidauti, jau nuo sausio mėnesio nevykdomas valstybės ir Sodros biudžetas gerokai gadina jai nuotaiką. Kaltųjų surasti ilgai netruko. Pasak Seimo narių, kaltos Finansų ministerija ir Mokesčių inspekcija, blogai renkančios mokesčius. Pasak Finansų ministerijos ir mokesčių inspekcijos, kalti verslininkai, kurie realistų teigimu - neturi iš ko mokėti, populistų teigimu - yra nepilietiški. Pasak verslininkų, kalta valdžia, atėmusi galimybes normaliai dirbti, ir Rusijos krizė, pelenais pavertusi buvusią didžiausią rinką. Atrodytų, ratas užsidaro. Valdžia - auka, Rusija su savo krize - kaltoji. Tiesiog reikia palaukti, kol krizė baigsis ir vėl bus galima tęsti gyvenimą tuo pačiu senu ir įprastu ritmu. Jokių pamokų, jokių išvadų, jokių esminių pasikeitimų. Pralaukti sunkiausią laiką, kol Rusija atsigaus, ir vėl ta pačia kryptimi pirmyn. Ši nuotaika vyrauja tarp valdininkų, ieškančių išeičių iš susidariusios sunkios finansinės valdžios būklės. Pirmyn, bet kur?

Valstybė - verslininkė

Nepaisant vykstančio valstybės turto privatizavimo, valstybės - verslininkės įvaizdis Lietuvoje išliko populiarus ir nedemaskuotas. Visiškas tarybinės valstybės-ūkininkės fiasko nesugriovė įsitikinimo, kad valdžia gali gerai ūkininkauti. Tiesiog tai turi būti gera valdžia - ūkiška ir tautiška. Buvo ir tokių, kurie apskritai netikėdami valdžios ūkininkavimo sėkme rėmė arba bent toleravo konkrečius sprendimus dėl valdžios ūkinės veiklos. Tikėjimas valdžios ūkininkavimo galiomis geriausiai atsiskleidė, kuomet valdžia ėmė aktyviai skolintis bei garantuoti už kitų skolas, kuomet privatizavimo fonde atsirado tokios sumos, kad buvo verta jas "įdarbinti". Tiesa, kritikos buvo, tačiau kritikuojamas buvo ne skolinimasis ir valstybės įsipareigojimai apskritai, bet jo apimtys ir lėšų panaudojimo būdai, t.y. verslo planai. Šie du pavyzdžiai - valdžios skolos ir lėšų iš privatizavimo panaudojimas - geriausiai iliustruoja valstybės-verslininkės galimybes ir demonstruoja jų fiasko.

Santaupų atkūrimas sukėlė kone didžiausio pasipriešinimo iš valstybės investicijų rėmėjų tarpo. Iš tiesų, sprendimas atkurti santaupas turi daug ydų. Vienintelis jo privalumas yra tas, kad lėšos patenka ten, kur jos turi patekti privatizuojant valstybės turtą - žmonėms. Nes tik perduodant privatizavimo lėšas žmonėms įvyksta tikras privatizavimas, o ne turto pardavimas. Tačiau paradoksalu, kad santaupų atkūrimas kritikuojamas būtent už tai, kad pinigai atsidūrė žmonių kišenėse. Neva pinigų grąžinimas gyventojams sąlygos importo padidėjimą ir einamosios sąskaitos deficitą, neva dėl to didėja šalies fiskalinis deficitas. Tačiau reikia nepamiršti, kad lėšos iš valdiško turto pardavimo vis viena kur nors panaudojamos, tik klausimas kas nuspręs kur - valdžia ar žmonės. Privatizavimo lėšų panaudojimas valstybės investicijoms tereiškia jog privatizavimas neįvyko, tiesiog turtas pakeitė savo formą. Geriausiu atveju pinigai taps nauju valstybiniu turtu. 1998 ir 1999 metų privatizavimo lėšų panaudojimas byloja, kad santaupų atkūrimui nepanaudotą privatizavimo lėšų dalį (o ji kur kas didesnė nei įstatymo nustatytas vienas trečdalis) ištiko blogiausia. Valstybės investicijų ideologai gali triumfuoti: milijonai atiteko neaišku kam, neaišku, ar sugrįš. Tačiau ir toliau atakuojamas iki šiol skaidriausias lėšų panaudojimo būdas - santaupų atkūrimas, neva tam nėra pinigų. Taip, už Telekomą pinigų jau nebėra. Bet įplaukų iš privatizavimo dar bus. Didžiausia problema yra ir išliks su santaupų atkūrimui nepanaudotomis, o šen bei ten iššvaistytomis lėšomis. Tai ar ne geriau būtų vieną kartą visiems laikams nutraukti vieną trečdalį lėšų iš privatizavimo panaudojimą "ekonominėms programoms", būtent šias ir ateities privatizavimo lėšas nukreipiant pensijų reformai? Juk prie konkretaus lėšų šaltinio pririštas santaupų atkūrimas yra bent jau skaidrus ir baigtinis procesas, o lėšų švaistymas tariamoms valstybės investicijoms - ne.

Valstybės skolinimosi šalininkai taip pat yra tikri valstybės verslininkės ideologai, nors ir kaip nenorėtų to pripažinti. Be nuolat pateikiamo geografinio pseudoargumento, kad valdžia skolinasi visame pasaulyje, buvo teigiama, kad valstybės obligacijos yra puikus instrumentas, būtinas rizikai diversifikuoti, kad jis yra saugus vien todėl, kad valstybė nebankrutuoja, kad sunkiu laikotarpiu pasiskolintas lėšas grąžins geresniais laikais, kad skolintas lėšas panaudos viešosioms investicijoms ir taip pagerins verslo infrastruktūrą, kad skolinimosi limitas (60 procentų nuo BVP pagal Mastrichtą) dar toli gražu neišnaudotas. Kaip sakoma, norintis išgerti progą visada suras. Taip besiliūliuojant ir buvo priimami valstybės skolos piramidę auginantys sprendimai. Nuo tada, kai buvo pradėti leisti pirmieji VVP, valstybės skola augo svaiginančiais tempais. Skolos ideologus ramino ir tai, kad palanki ūkio konjunktūra, pakankamos įplaukos į biudžetą atidės piramidės žlugimą "kitai kadencijai". Laisvosios rinkos instituto priminimai (nuolatiniai - tvirtinant biudžetą ir kiekviena pasitaikiusia proga), kad valdžia turi išlaidauti pagal pajamas ne popieriuje, o gyvenime, buvo visiškai ignoruojami - ak ta jūsų teorija, sausa šaka. Tačiau nereikia pjauti šakos, ant kurios sėdi. Nenorintys mokytis teorijos turės išmokti kur kas skaudesnes praktikos pamokas. Jei nenorės ant to paties grėblio užlipti antrąsyk - teks įvertinti ekonomikos dėsnius ir su jais skaitytis.

Šiandien valdžia turi progą atrasti aksiomą, kad valstybė nėra akcinė bendrovė, ji neuždirba pelno, todėl valdžiai negalima leisti elgtis taip, tarsi ji turėtų kažką savo. Valdžia neturi skolintis, nes jos įsipareigojimus visuomet vykdys kiti, jos skolas mokės žmonės. Tai bus šios dienos ar rytdienos mokesčių mokėtojai tuo atveju, jei valstybė grąžins savo skolas; nuvertėjančios valiutos turėtojai, jei valdžia, negalėdama išpirkti vidaus skolos, devalvuos monopolinę savo - ir per prievartą visos Lietuvos - valiutą; valdžios kreditoriai, jei valdžia tiesiog ims ir neįvykdys savo įsipareigojimų, neišpirks vertybinių popierių. Valstybės skolos piramidė griūva, nepaisydama, kad kažkieno iš lubų nustatytos skolos lubos dar nepasiektos. Tiesiog kiekvienas skolininkas turi savo ribas. Lietuvos valdžia savo ribas jau seniai peržengė, kai skolinosi nenormaliai aukštomis palūkanomis, tiek vidaus rinkoje, tiek užsienyje.

Gerą instrumentą investicijų rizikai diversifikuoti galima rasti ir be valdžios pagalbos, o jei ir su ja - tai nebūtinai Lietuvoje. Lygiai kaip estų bankai noriai pirkę Lietuvos vertybinius popierius (savų Estijos Vyriausybė neleidžia) - iš tiesų geras instrumentas, tik kai ne iš savo kišenės. O tiesą pasakius, ne toks jau jis geras ir patikimas, ką visą laiką rodė VVP palūkanos. Brangus skolininkui, rizikingas skolintojui. Tie, kurie turėjo pasirinkimą nepirkti valdžios obligacijų, dažniausiai taip ir darė. Didžiausi valstybės kreditoriai - bankai ir draudimo bendrovės - per prievartą įtikėję valdžios obligacijų patikimumu dėl jiems valdžios nustatytų diversifikavimo ar rizikos ribojimo normatyvų. Visa verslo teisės sistema iki šiol yra sukonstruota taip, kad skatintų kredituoti vienintelį subjektą - valdžią. Skolos negrąžinimas, kaip ir valiutos devalvavimas, sukeltų grandininę reakciją, tiesa, mažesnio masto.

Valstybės skolos ir valdžios finansų spragos pasiekė kritinę ribą ir jų nebenuslėps gerėjanti ūkio konjunktūra, nepateisins jokia pasaulinė krizė. Ir kalta čia ne Rusijos krizė ir ne nepilietiški verslininkai. Valdžia yra blogos savo finansų būklės kaltininkė. Ar sugebės pati išsrėbti savo privirtą košę, ar suvers ją ant kitų galvų, labai greitai parodys jos priimami sprendimai valdžios finansų sunkumams įveikti.

Reformos reformoms nelygu

Panirusi į savo valdišką ūkį, kuris, beje, yra beveik lygus visos likusios Lietuvos įmonėms ir ūkiams kartu sudėjus, valdžia neatliko savosios priedermės. Visas laikas ir dėmesys buvo skirtas spręsti kasdienes ūkines problemas, prasidedančias žaliavos tiekimu valstybinei įmonei ir besibaigiančias derybomis dėl valdiško turto pardavimo. Esminės valstybės funkcijų, mokesčių, rinkos sąlygų sudarymo reformos atidėtos nežinomam laikui. Mokesčių didinimas, verslo biurokratizavimas, beprasmiški suvaržymai nepriartino rinkos. Beje, valdžia to ir nesiekė. Siekė vieno - pagerinti valdininkų, o ne verslininkų darbo sąlygas. Ilgainiui valdžia įsitvirtino vis giliau, stumdama ir varžydama privatų sektorių, nors turėjo susiveržti ir susivaržyti pati.

Iš visų pusių spaudžiamas augančių mokesčių, perteklinės biurokratijos, absurdiškų smulkmeniškų reglamentavimų, laviruodamas korumpuotuose valdžios koridoriuose, verslas išnaudojo visus turėtus augimo rezervus ir jau prieš gerus metus susiveržė visus diržus. Šiandien iš jo, kaip iš akmens, valdžia nebeišspaus daugiau nieko. Valdžia neišvengiamai sugrįžo ten, nuo ko jau seniai turėjo pradėti. Ji turi spausti tik iš savęs ir dabar, nes visi laiko limitai seniai išnaudoti.

Visų pirma, valdžia turi sumažinti savo išlaidas, nepriklausomai nuo to, iš kokių biudžetų ar fondų jos finansuojamos. Valdžia privalo nustoti investuoti, nes ji nežino ir negali žinoti, kurios investicijos reikalingos žmonėms ir įmonėms. Ji neturi rinkos signalų, nes ji yra už rinkos ribų. Valdžia turi sustabdyti skolos augimą ir palaipsniui mažinti savo skolas, atmesdama visus prašymus, interesus ar gražiausius tikslus, nes ji neturi nieko savo ir neturi iš ko grąžinti savo skolų. Tačiau vien šių veiksmų nepakaks įsisenėjusioms valdžios finansų problemoms spręsti. Valdžia tiesiog privalo įsisąmoninti, kad ūkininkauti turi verslininkas, o ne ji. Kad ir su didžiausiu nusivylimu, "valstybinių" idealų žlugimu, pagaliau valdžia turi išspausti iš savęs rinkos reformas - suteikti veiksmo laisvę žmogui. Niekas nesako, kad verslininkai neklysta. Tačiau jie patys sumoka už savo klaidas. Kito pasirinkimo tiesiog nėra: klystanti valdžia yra neišmatuojamai blogiau nei klystantis verslininkas. Neribota valdžia tiesiog pernelyg brangiai kainuoja, kad galėtume ją sau leisti.

Pabaigai telieka pabrėžti, kad mažinti įsipareigojimus ir liberalizuoti verslą valdžia turi dabar, nes vilkinantys esmines rinkos reformas ilgam įklampintų Lietuvą į socializmo dumblą. "Kitos kadencijos" rinkos reformoms gali ir nebebūti.