Konkurencija šiuolaikinėje visuomenėje itin gerbiama. Retai kas ginčija, kad konkurencija yra pažangos variklis, užtikrinantis tiek geriausias sąlygas vartotojų interesams įgyvendinti, tiek geriausias galimybes geriausiems ūkio subjektams atsiskleisti. Visgi nėra vieningos nuomonės nei kas apskritai yra konkurencija, nei kurie jos principai yra esminiai, nei kaip pripažintus konkurencijos principus derėtų įgyvendinti praktikoje.

Instituto požiūris į konkurenciją jau ne kartą buvo pristatytas "Laisvosios rinkos" skaitytojams. Šiandien, kai Seime svarstomas Konkurencijos įstatymo projektas ir įsiliepsnojo diskusija apie konkurencijos politiką yra ypač aktualu nužvelgti, ką apie konkurenciją mano Lietuvos elitas, remiantis LLRI šių metų pradžioje atliktais tyrimais.

Iš elito atsakymo į klausimą "ar turi valdžia apginti Lietuvos rinką nuo konkurencijos iš užsienio" geriausiai matoma pozicija, jog konkurencijos principų, nepaisant nuolat visur deklaruojamo jų pripažinimo, pritaikyti praktikoje dažnai nenorima. Net 72 procentai elito mano, kad nuo užsienio konkurencijos Lietuvos rinką valdžia turi arba iš dalies turi saugoti, 21 procentas mano, kad saugoti turi, bet labai ribotai. Beje, jei tarp mokslininkų neatsirado nei vieno, kuris pasisakytų prieš tokį valdžios vaidmenį, tai tarp valstybės tarnautojų atsakiusiųjų, kad valdžia Lietuvos rinkos saugoti neturi yra daugiausiai - 10.1 procento. Tai ne pirmas atvejis, kai valstybės tarnautojai pasirodo beesą liberaliausiai nusiteikusi elito grupė. Tarp partijų simpatikų labiausiai prieš valdišką Lietuvos rinkos gynimą nuo konkurencijos pasisako Liberalų sąjungos simpatikai - 21.9 procento. Tačiau vienintelė elito grupė, kurios dauguma nepasisako už Lietuvos rinkos gynimą, yra 20 - 29 metų amžiaus elito atstovai.

Ar turi valdžia apginti Lietuvos rinką nuo konkurencijos iš užsienio?

LLRI požiūriu konkurencija nėra vien tik mechaniškas suskaičiavimas, kiek konkrečioje rinkoje yra pirkėjų ir pardavėjų ir kiek jie yra vienas nuo kito priklausomi. Svarbiausia užtikrinant konkurenciją yra tai, ar gali nauji ūkio subjektai įeiti į rinką neatsiremdami į barjerus ir ar gali vėliau nevaržomai plėtoti savo veiklą. Didžiausios kliūtys čia, žinoma, kyla ne iš verslo bendruomenės, bet iš valdžios, nustatančios licencijas, muitus, tarifus, atestavimus, sertifikavimus, standartus, draudimus sudarinėti sutartis ir kitus apribojimus laisviems santykiams rinkoje. Todėl čia itin svarbus yra tų kliūčių, su kuriomis susiduria laisva iniciatyva ir požiūris į tų kliūčių augimą (arba mažėjimą) vertinimas.

Biurokratines kliūtis privačiai iniciatyvai 10 balų sistemoje (0 balų --kliūčių nėra, 10 balų - totalus biurokratizmas) elito atstovai įvertino taip: prieš 8 metus ("kooperatyvų laikais") - 5.49 balo, 1996 metais (LDDP valdymo pabaigoje) - 6.18 balo, šiuo metu - 6.65 balo. Taigi, įžiūrima biurokratinių kliūčių augimo tendencija. Ypač išsiskiria verslininkų elito nuomonė, kuris atitinkamais laikotarpiais biurokratines kliūtis privačiai iniciatyvai vertina 4.79, 5.92 ir 7.36 balo. Taigi, verslininkai (kurie realiai susiduria su biurokratinėmis kliūtimis) mano, kad biurokratinių kliūčių augimas vyksta greičiau. Tuo tarpu politikai turi priešingą nuomonę - kad biurokratinių kliūčių kiekis beveik nesikeičia (jų vertinimas atitinkamai - 6.18, 6.39 ir 6.23 balo). Verta taip pat pastebėti, kad Lietuvos elitas veiklos laisvių kūrimą, kaip vieną iš ekonominės reformos elementų vertina vis palankiau. Skalėje nuo -10 iki +10 toks vertinimas 1995 metų pradžioje buvo -1.2, 1995 metų gale - 0.3, 1997 metų pradžioje - 1.8, o 1998 metų pradžioje - 2.06.

Biurokratinių kliūčių privačiai iniciatyvai vertinimas

Tiek su konkurencijos, tiek su verslo aplinkos padėtimi yra susijęs mokesčių lengvatų klausimas. Pastarosios gal ir pagerina verslo sąlygas atskiriems subjektams, tačiau sudaro nelygias sąlygas konkurencinėje kovoje. Didžioji elito dalis (64 procentai) vis dar linkusi manyti, kad mokesčių lengvatos patobulintų mokesčių sistemą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad nors ir nedaug, tačiau daugiau nei kitose elito grupėse tam nepritariančių yra pačių verslininkų tarpe - 18.6 procento viso verslininkų elito.

Panašią įtaką konkurencijai ir verslo aplinkai turi ir valdiška parama (dotacijos, subsidijos, lengvatiniai kreditai). Tokį konkurencijos sąlygų iškraipymą 55.6 procento elito vertina neigiamai, teigdami, kad tai nepagerina verslo sąlygų. Labiausiai valdišką paramą yra linkę suteikinėti politikai, tuo tarpu verslininkai (64.7 procento verslo elito) ir žurnalistai (72.5 žurnalistų elito) yra labiausiai skeptiški tokios paramos atžvilgiu.

Apibendrinant šiuos duomenis galima teigti, kad, nepaisant viešai deklaruojamų konkurencijos principų, polinkis juos paneigti yra gana žymus.