Lietuvoje įsigalėjo bloga tradicija. Kalbama apie verslo ir žmogaus iniciatyvos skatinimą, tačiau iš tikro tik propaguojama valdžios parama, kuri, neva, atvers naujas galimybes, o atsirandantys barjerai verslui tiesiog "nepastebimi". Tuo tarpu jau pirmieji žingsniai, nusprendus steigti įmonę, yra lyg beprasmiškas kliūčių ruožas, kuriame kai kurie barjerai gali būti taip ir likti neįveikti.

Pradedančiojo verslininko nuomonė apie tai, kaip reiks steigti įmonę yra maždaug tokia: ateisiu, užpildysiu kokį popierių, sumokėsiu žyminį mokestį, pasiimsiu registravimo pažymėjimą ir einu sau sveikas. Jei kas girdėjo kalbas apie tai, kad įmonę daug kur galima įsteigti per valandą, - bus dar optimistiškesnis. Deja, kad ir kokia įmonės forma bebūtų pasirinkta, barjerų steigiant įmonę Lietuvoje bus apstu.

Vardo registravimas

Įmonių rejestro įstatymas numato, kad rejestro tvarkytojui reikia pateikti firmos vardo įregistravimo pažymėjimo nuorašą. Taigi, dar prieš kreipdamiesi dėl įmonės įregistravimo, steigėjai privalo įregistruoti firmos vardą Valstybiniame patentų biure. Tai reiškia papildomus vizitus į valdžios įstaigas, papildomas formas, papildomus žyminius mokesčius. Be to, registruojant firmos vardą beveik neišvengiamas netikėtumas bus tai, kad "geriausi" vardai jau išrinkti ir daugiau ar mažiau padorų simbolinį vardą jau tektų pirkti iš įmonių registravimu besiverčiančių tarpininkų. Lietuvoje firmų vardams nustatytos griežtos taisyklės, neleidžiančios naudoti net kai kurių lietuviškų žodžių, jų junginių, skaitmenų, nekalbant jau apie užsienio kalbų žodžius. Taigi, jau pats galimų vardų sąrašas yra beveik baigtinis, o turint galvoje tūkstančius Lietuvoje įsisteigusių įmonių, kurios jau turi vardus, vardų pasirinkimas belieka visai mažas.

Gali būti suprantamas valdžios noras, kad įmonės nebūtų painiojamos viena su kita, tačiau tam tikslui yra įmonės kodas. Suprantamas ir noras apsaugoti jau įsisteigusias įmones nuo jų vardo tiražavimo, tačiau tai jau panašu į apsaugą per prievartą. Vargu ar, pavyzdžiui, Gargžduose esančiam sporto klubui "Sveikata" labai rūpėtų tokio paties pavadinimo vaistinė Zarasuose. Deja, dabartinė tvarka neveda prie nieko kito, kaip tik kurioziškų vardų išradinėjimo, ir minėta vaistinė Zarasuose jau vadintųsi, pavyzdžiui "Pananginas". Tad gal vardo tapatumo ribojimą vertėtų taikyti ne visos Lietuvos, bet mažesnei teritorijai. Firmos vardo registravimas patentų biure ir jo speciali apsauga dažnai (bet ne visada) yra naudingas pačiai įmonei, todėl patentinį vardo registravimą galima būtų palikti kaip savanorišką procedūrą. Patikrinimą, ar nėra įregistruota daugiau įmonių tokiais pačiais vardais, galėtų atlikti ir teisinės registracijos institucija.

Su kitu reguliavimu susiduria gal ne tiek daug subjektų, bet jis ne mažiau aktualus - Lietuvos vardo naudojimo apribojimas. Pagal nustatytą tvarką, norint naudoti Lietuvos vardą savo pavadinime, tenka gauti Ministro Pirmininko leidimą. Kriterijai leidimui gauti yra itin migloti ir jis paprastai neišduodamas. Tai, kad "Lietuvos Respublika", t.y. oficialiu valstybės pavadinimu negali vadintis privatūs subjektai, yra įprasta, tačiau paties krašto vardo nacionalizavimas atrodo keistai. Verslo pasaulyje, skirtingai negu Lietuvos valdininkų galvose, Lietuvos vardas asocijuojasi toli gražu ne tik su valdžios įstaigomis. Ypač šioje situacijoje užjausti tenka tarptautinių kompanijų dukterines įmones Lietuvoje. Galbūt kai kurioms Lietuvos įmonėms ir atrodo prestižiška savo pavadinime naudoti žodį "Lietuva", tačiau tarptautinėms grupėms tai tik geografinė sąvoka, skirta įmonės veiklos teritorijos įvardinimui.

Įstatinio kapitalo formavimas

Norint įsteigti Akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę reikalaujama sukaupti įstatinį kapitalą. Lietuvoje įstatinis kapitalas vis dar dažnai įsivaizduojamas kaip bendrovės garantija trečiųjų asmenų atžvilgiu. Iš tikro gi jis tegali atlikti ir puikiai atlieka lėšų akumuliavimo ir bendrovės savininkų nuosavybės dalies bei įtakos įmonės valdymui rodiklio funkcijas. Tačiau Lietuvoje ne tik nustatytas minimalus įstatinis kapitalas visoms bendrovėms, bet ir siekiama užtikrinti jo "realumą". Steigimo stadijoje tai pasireiškia tuo, kad registruojant bendrovę privaloma pristatyti banko įstaigos pažymą apie kaupiamosios sąskaitos atidarymą, kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė turi galimybę naudoti tik po jos įregistravimo, o steigimo įnašai turi būti įvertinti Vyriausybės nustatyta tvarka. Blogiausia tai, kad siekis užtikrinti įstatinio kapitalo "realumą" bandomas įgyvendinti ne tik steigimo stadijoje, bet ir tolimesnėje veikloje. Pavyzdžiui, paskutiniai Akcinių bendrovių įstatymų pakeitimai nustatė, kad bendrovės nuosavas kapitalas negali būti mažesnis kaip ¾ įstatinio kapitalo.

Įmonės buveinė

Įmonių rejestro įstatymo 5 straipsnis kaip registravimo dokumentą nurodo ir patalpų savininko pažymą apie patalpų suteikimą naudoti įmonės komercinei - ūkinei veiklai, arba patalpų savininko, steigiančio įmonę nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą. Taip sureikšminant įmonės buveinės vietą ir adresą pamirštamas jos nurodymo tikslas. Įmonės buveinė, kurią steigimo dokumentuose turi nurodyti kiekviena steigiama įmonė, skirta tik oficialiai bendrovės korespondencijai ir panašioms reikmėms. Ji nebūtinai turi sutapti su faktine įmonės veiklos vykdymo vieta, be to, įmonė veiklą gali vykdyti daugelyje vietų ir netgi apskritai be buveinės. Pati formuluotė "patalpų suteikimas ūkinei - komercinei veiklai" yra ydinga, nes, kaip minėta, patalpose nebūtinai turi būti vykdoma ūkinė veikla. Atskiras savininko sutikimas, kuris dabar yra reikalaujamas registruojant įmonę, yra tik papildomas formalumas, kurio paskirtis sunkiai pagrindžiama.

Užsienio investicijų skatinimas?..

Dažnai iš valdžios tribūnų pasigirsta lozungai apie užsienio investicijų skatinimą. Tačiau įsivaizduokime užsienio verslininką, kuris nusprendžia steigti Lietuvoje įmonę. Net ir Lietuvos gyventojui, nuo seno įpratusiam prie biurokratijos labirintų, įmonės steigimas nėra lengvas reikalas. Tačiau nepatyrusiam užsieniečiui barjerų lyg tyčia prigalvota dar daugiau. Pavyzdžiui, skirtingai nei "lietuviškas" įmones, kurios registruojamos savivaldybėse, įmones, kurių bent vienas steigėjas ar akcininkas yra užsienietis, tenka registruoti Ūkio ministerijoje. Šiaip lyg ir ne baisi diskriminacija, tačiau krūva popierių ir persiregistravimo procedūra laukia tuomet, kai vienintelę savo akciją užsienietis parduoda, arba atvirkščiai - bent vieną "lietuviškos" įmonės akciją įsigyja. Vis labiau integruojantis pasaulio ekonomikai dar labiau išryškės šios nuostatos ydingumas ir ji taps dar sunkiau įgyvendinama. Net ir pačiai valstybei būtų žymiai paprasčiau visų juridinių asmenų registravimą sutelkti vienoje vietoje.

Įmonių įstatymo 20 straipsnis numato dar ir papildomą biurokratijos slenkstį toms įmonėms, kurios registruojasi Ūkio ministerijoje, t.y. įmonėms su užsienio investicijomis. Jos privalo gauti vietos savivaldybės leidimą užsiimti ūkine veikla. Pagal atsisakymo išduoti tokį leidimą pagrindus, numatytus tame pačiame straipsnyje, galima daryti išvadą, kad leidimo išdavimo tikslas yra patikrinti, (1) ar įmonės įsisteigimas nesukeltų realaus pavojaus, ar nepakenktų gyventojų sveikatai, ar nedarytų žalos aplinkai, (2) ar įsteigimo dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, ir (3) ar laikomasi kitų įstatymų numatytų reikalavimų. Pirmasis pagrindas neišduoti leidimo visai negali būti patikrintas, nes įmonės įsteigimas savaime negali sukelti pavojaus, o juo labiau pakenkti aplinkai ar žmonių sveikatai. Tai gali atsitikti tik tuo atveju, jei įmonė vykdo veiklą, sukeliančią atitinkamą pavojų, nesilaikydama Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose numatytų ekologinių, higienos ar kitų reikalavimų. Tačiau tai jau yra kitų tarnybų, vykdančių valstybės valdymą ir kontrolę aplinkos apsaugos srityje, uždavinys. Antrasis uždavinys visiškai sutampa su rejestro tvarkytojo, šiuo atveju Ūkio ministerijos uždaviniu. Trečiasis gi yra visiškai neapibrėžtas ir leidžia tikėtis visa ko (blogiausio). Neapibrėžtumas gali būti naudingas tik savivaldybių pareigūnams, kurie, "pasiremdami" šiais kriterijais gali savo nuomonę paversti būtinu reikalavimu, dažnai neįveikiamu.

Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą Nr. 46, visi Ūkio ministerijai pateikiami įmonių dokumentai turi būti paruošti lietuvių kalba ir jų vertimai turi būti patvirtinti vertėjo parašu. Vertėjas, beje, taipogi turi būti iš vertimų biuro. Tai užsieniečiui jau savaime apsunkina įmonės steigimą. Turint galvoje dažnai itin prastą teisinių tekstų vertimo kokybę, situacija kartais komplikuojasi iki elementaraus Ūkio ministerijos, steigėjų (užsieniečių) ir jų atstovų vietoje nesusikalbėjimo. Jei jau kalbama apie užsienio investicijų skatinimą, gal vertėtų registravimui priimti dokumentus, surašytus ne tik lietuvių, bet ir kai kuriomis kitomis kalbomis, pavyzdžiui, oficialiomis Jungtinių Tautų kalbomis. Leisti įstatus išversti nebūtinai vertimų biuro vertėjams, bet ir, pavyzdžiui, steigėjo atstovams taip pat būtų logiška.

Antspaudas daugelyje šalių jau senai nėra būtinas juridinio asmens atributas. Net ir Lietuvoje jis bent teoriškai nėra privalomas. Tačiau registruojant įmonę, jei jos steigėjas - užsienio juridinis asmuo neturi antspaudo, reikalaujama steigėjo parašą patvirtinti notariškai. Tai reiškia, jog įgaliotas steigėjo atstovas turi atvažiuoti į Lietuvą, samdyti vertėją ir su juo kartu keliauti pas notarą, kad parašu patvirtintų savo norą steigti įmonę Lietuvoje. Ir visa tai tik todėl, kad šalis, kurioje veikia įmonę Lietuvoje steigiantis juridinis asmuo, laisviau reglamentuoja juridinių asmenų veiklą. Beje, steigimo sutarties ir įstatų notarinio tvirtinimo taisykles, daugelio praktikų teigimu, reikėtų dar labiau supaprastinti.

Registravimas - tik pirmas žingsnis

Įregistravus įmonę sunkumai nesibaigia. Norint normaliai veikti ir išpildyti visus valdžios reikalavimus, reikia įsigyti antspaudą , atsidaryti sąskaitą ir, apie ką, prieš steigdamiesi ne tiek daug kas galvoja, - užsiregistruoti mokesčių inspekcijoje, Sodroje, gauti leidimus, licencijas, sertifikatus, pažymėjimus…

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 44 straipsnį, kiekviena įregistruota įmonė per 5 dienas nuo jos teisinio įregistravimo privalo registruotis pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių. Atrodo, smulkmena, tačiau kodėl tokiu atveju jos negalėtų atlikti registratorius, įregistravęs įmonę? Juk registracija Mokesčių inspekcijoje yra tik rejestro duomenų pranešimas.

Vyriausybės nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo" Nr. 266 17 punktas nustato, kad įmonės turi registruotis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose per 10 dienų nuo jų įsisteigimo dienos. Taigi, padarius visiškai beprasmį vizitą į mokesčių inspekciją, reiks pakartoti jį ir į Sodros skyrių. Beje, tas pats nutarimas teigia, kad draudėjui neatvykus įsiregistruoti, nurodytosios valdybos teritorinis skyrius įregistruoja jį, remdamasis įmonių rejestro tvarkytojo duomenimis. Argi ne puikus įrodymas, kad minėtus registravimus galima taip lengvai supaprastinti?

***

Šios ir daugybė kitų, čia neaprašytų problemų jau "patyrusiam" Lietuvos verslininkui, žinoma, nebe kliūtys, tačiau būtent šioje stadijoje pradedantysis paprastai ima gailėtis, jog pasirinko verslininko kelią. Liūdniausia tai, kad horizonte taip pat šviečiasi ne tik sunkus darbas tenkinant vartotojo poreikius, bet ir reguliavimai, suvaržymai, revizijos, mokesčiai, derinimai, ataskaitos… Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad valdiškų kliūčių ruožas verslo kelyje, prasidėjęs įmonės steigimu ir registravimu, deja, turės būti įveikinėjamas nuolat ir be teisės atsikvėpti.

Serialą apie įmonininko bėdas galima tęsti be galo - juk yra ir prekybos, ir darbo santykių, ir gamybos ir bet kokio kito žmogaus bei įmonės veiksmo pedantiškas reguliavimas. Reguliavimų tikslas - "kad būtų geriau", tačiau gaunasi tik "kaip visuomet". Niekam nepavyks suskaičiuoti kiek verslų taip ir nebuvo pradėta, kiek gėrybių nesukurta dėl biurokratinių barjerų, bet užtenka pažvelgti į reguliavimų gausybę ir taps aišku, kad labai daug. Pokyčių - žmogaus išlaisvinimo - būtinybę rodo jau ne tik racionalūs argumentai, bet ir gyvenimo teikiamos pamokos. Gal bent jos privers valdžią sustoti ar net pasukti atgal.