Turbūt daugeliui teko girdėti „tiesą“, kurią ginčyti, atrodo, ne tik sunku, bet ir nepadoru bei kvaila: švietimas, mokslas, o ypač aukštasis mokslas, yra būtina sąlyga visuomenės gerovei užtikrinti. Argumentacija paremta tuo, kad labiau išsilavinę žmonės sukuria geresnius, naujesnius, tobulesnius produktus, kurių nesukūrus visuomenė negalėtų naudotis sparčios pažangos vaisiais. Ši argumentacija veda prie išvados, jog sumažinus aukštojo mokslo finansavimą sumažėtų visuomenės gerovė. Ar tikrai taip?

Pradėti vertėtų nuo to, jog aukštasis mokslas neabejotinai naudingas konkrečiam individui - ir tam, kuris pats moka už studijas, ir tam, už kurio studijas sumoka valstybė (antraip individai neeikvotų savo laiko aukštajam mokslui įsigyti). Akivaizdus faktas, jog turintieji geresnį išsilavinimą paprastai uždirba daugiau, daugelį įkvepia investuoti į savo pačių žinias. Esant tokiai situacijai, valstybinio finansavimo aukštajam mokslui nebuvimas nereiškia, jog aukštasis mokslas nebus finansuojamas.

Aukštojo mokslo kainą gali padengti ir pats studentas (iš savo sutaupytų, tėvų sukauptų ar pasiskolintų lėšų), ir filantropinės organizacijos, ir verslininkai, kuriems reikalingi specialistai, turintys tam tikrų žinių. Rinka, kaip laisvų mainų sistema, sudaro sąlygas viską sustatyti į vietas: jei individas tikisi geresnio uždarbio dėl to, kad turės atitinkamą išsilavinimą, jis skiria savo išteklius šiam išsilavinimui įsigyti. Ištekliai gaunami kuo įvairiausiai. Pirmiausias ir paprasčiausias - darbas ir taupymas. Sudėtingesnis ir ilgalaikiškesnis – rūpestingų tėvų rūpinimasis savo vaikais, t.y. jų darbas ir taupymas. Išsiplėtojusios rinkos sąlygomis atsiveria dar daugiau mechanizmų. Pinigai studijoms gali būti skolinami (šiuo atveju į finansavimo mechanizmą įsijungia bankai ir kiti skolintojai) arba sumokami kaip avansas už būsimą darbą (šiuo atveju į finansavimą įtraukiamas darbdavys).

Be abejo, teisūs bus tie, kurie teigs, jog netgi šie rinkos mechanizmai, neužtikrina, kad aukštasis mokslas bus prieinamas visiems, kuriems jo reikia. Tačiau šiuo atveju tenka prisiminti paprastą tiesą, kad bet kokios gėrybės visada yra mažiau nei reikia (priešingu atveju gėrybė nebūtų gėrybė). Tikrasis klausimas - kas turi spręsti, kokias gėrybes paaukoti vardan aukštojo mokslo, kieno gėrybės turi būti aukojamos ir kas turi gauti aukštąjį mokslą kaip gėrybę. Netgi atidėjus į šalį moralines problemas tenka grįžti prie vadinamosios socialistinės apskaitos problemos: nėra jokių būdų, kurie padėtų objektyviai atsakyti į šiuos klausimus taip, kad atsakymai atvestų prie optimalaus sprendimo. Vienintelis galimas kelias – spręsti pačiam ir spręsti tik dėl savęs. Įtraukus valdžią gali atsitikti taip, kad aukštojo mokslo bus daugiau, tačiau ištekliai, panaudoti aukštajam mokslui, nebūtinai bus panaudoti geriausiu būdu. Tais atvejais, kai valdiškas finansavimas atitenka tam, „kam reikia“, nėra jokio pagrindo teigti, jog taip nebūtų atsitikę ir be valdiško finansavimo.

Jei tokia teorinė analizė pasirodys pernelyg tolima nuo praktikos, galima būtų priminti, jog ekonominės analizės tikslas yra ne parodyti tai, kas ir taip matoma akivaizdžiai (šiuo atveju tai jau minėti nauji išradimai, didesnis indėlis į ekonominį klestėjimą), bet atskleisti tai, kas nematoma. Šiuo atveju – tai kiti būdai, kurie prie išradimų ir klestėjimo prisidėtų dar daugiau, jei jie nebūtų užgniaužti bandant surinkti vis didėjančius mokesčius valstybės išlaidoms finansuoti. Kartais tariamai besąlygiškas aukštojo mokslo naudingumas „nusivainikuoja“ labai akivaizdžiai. Daugybė žmonių, baigusių valstybės visuomenės labui finansuojamą aukštąjį mokslą, dirba konvejerinį darbą arba darbą, visai nesusijusį su įgyta profesija. Žinios, kurių įgijimą finansavo mažiau gabūs bendrapiliečiai, kartu su diplomu lieka užmirštos dulkėti. Visa tai - gyvi iškreiptos aukštojo mokslo sistemos liudytojai.

Aukštasis išsilavinimams yra neabejotinai naudingas visuomenei, kai jis naudingas individui. Valstybinis aukštojo mokslo finansavimas, jei tik jis neverčia orientuotis į netinkamas studijų sritis ir neiškraipo studijų kokybės supratimo(!), praturtins atskirus individus. Šie žmonės bus netgi labai patenkinti, kad jų poreikius finansuoja kiti. Tačiau šiuos „kitus“ – visuomenę, - negalinčius ar nenorinčius studijuoti, valstybinis aukštojo mokslo finansavimas ne praturtins, o nuskurdins tiek ilgalaike, tiek trumpalaike prasme. Norime to ar ne, aukštasis mokslas yra ekonominių santykių sritis. Tad, jei tik siekiama gerų rezultatų visuomenei, vertėtų palikti jį rinkai, o ne valdžiai.