Lietuvoje įvyko savivaldybių tarybų rinkimai. Nors savivaldybių rinkimai ne naujiena, šiemet jie susilaukė kur kas daugiau rinkėjų dėmesio. Daugiau pastangų jiems skyrė ir pagal visuomenės apklausas pirmaujančios partijos. Viena iš priežasčių turbūt yra ta, kad šiemet vyks dar ir Seimo rinkimai, o savivaldybių rinkimai buvo tarsi generalinė repeticija prieš Seimo rinkimus. Kita priežastis - vietos valdžia taip pat daug lemia žmonių gyvenime ir per eilę metų žmonės jau spėjo tuo įsitikinti.

Kuo gi užsiima šiandieninės savivaldybės ir kokios jos turėtų būti iš tikrųjų? Šiandieninė savivaldybė yra tarsi centrinės valdžios ūkinis padalinys vietoje. Tai tarsi valdžios holdingo kompanija, kuri nuosavybės teise valdo ir tvarko bene visą miesto ar rajono ūkį. Savivaldybėms priklauso vadinamosios specialiosios paskirties akcinės bendrovės, kurios užsiima transporto ir komunalinėmis paslaugomis: veža šiukšles, keleivius, tvarko šilumos ir komunalinį ūkį, likviduoja avarijas. Savivaldybės yra mokyklų ir ligoninių savininkės, valdo net kino teatrus, knygynus, vaistines, turi dalį akcijų parduotuvėse ir įvairiose įmonėse, rengia šventes, varžybas, nuomoja patalpas, finansuoja privačių namų remontus ir užsiima kitokia veikla, kuri pridera verslininkui, bet ne valdininkui. Pagal šias funkcijas savivaldybė tarsi apskritai nėra valdžios ar valdymo įstaiga, o išskirtinė, privilegijuota ūkininkė.

Tačiau be šių holdingo funkcijų savivaldybės užsiima ir verslo sąlygų nustatymu. Savivaldybės nustato kai kurių mokesčių, tokių kaip patentai ir vietinės rinkliavos, dydį savo teritorijoje, jos gali priimti sprendimus dėl kai kurių mokesčių sumažinimo visoje savivaldybės teritorijoje arba tik atskiriems ūkio subjektams, ar atskiriems gyventojams. Savivaldybės pačios arba per joms priklausančias įmones nustato apmokėjimo už komunalines paslaugas tvarką, jos išduoda leidimus statyboms savivaldybės teritorijoje, nustato ir pardavinėja reklaminius plotus, leidžia kirsti arba sodinti medžius, tiesti komunikacijas, sudarinėja generalinius ir detaliuosius teritorijos planus, nustato transporto maršrutus ir reguliuoja vežėjų skaičių, išdavinėja pažymas, parašus ir atlieka dar gausybę funkcijų, kurių esmė - leisti arba neleisti savivaldybės gyventojams ir įmonėms užsiimti kokia nors veikla.

Vykdomos savivaldybių funkcijos, tiek kaip ūkininkės, tiek kaip vietinės valdžios atstovės, kaip diena nuo nakties skiriasi nuo tikrosios savivaldos. Tikroji savivalda kyla iš pačių žmonių, iš apačios ir yra kuriama tam tikriems bendriems žmonių poreikiams tenkinti. Na pavyzdžiui, tikrosios savivaldos pavyzdžiu galėtų būti namo ar gatvės gyventojų kooperavimasis aplinkos tvarkymui, saugumo užtikrinimui ar bet kokiam kitam ūkiniam klausimui išspręsti. Tikroji savivalda yra ne tada, kai eilei metų išsirenkama valdžia. Savivalda yra tuomet, kai kiekvienas klausimas yra sprendžiamas savanoriškai dalyvaujant kiekvienam pageidaujančiam tą klausimą išspręsti. Nuo esamų savivaldybių ūkinių funkcijų tikroji savivalda skiriasi ir tuo, kad joje nėra savivaldybių įmonių, savivaldybių, kaip valdžios atstovo, nuosavybės. Pagrindiniai ir vieninteliai veikėjai yra privatūs asmenys - tiek paslaugų užsakovai, tiek paslaugų tiekėjai. Sprendimai yra tik savanoriški, jie neprivalomi jiems nepritariantiems gyventojams.

Šiandieninė savivaldybė, kaip jau minėjau, yra centrinės valdžios padalinys, atliekantis ūkines ir dalį reguliavimo funkcijų. Beje, tai nėra geriausias valdžios padalinys, greičiau priešingai, pats neskaidriausias ir, kaip teigia su jomis susiduriantys verslininkai, labai korumpuotas, ypač pasiduodantis grupinių ar asmeninių interesų įtakai. Jei valstybės sprendimai privalomai skelbiami "Valstybės žiniose", savivaldybių sprendimus dažniausiai sužinome tik tuomet, kai tiesiogiai susiduriame su viena ar kita problema.

Net ir žinodamos, kad tikroji savivalda yra kitokia, visos partijos iškėlė daugmaž vienodus šūkius: "Mes tvarkysimės geriau nei kiti". Tačiau kokios garantijos, kad taip įvyks? Ir apskritai, ar gali valdininkai, partijos nariai ar nepartiniai gerai ūkininkauti? Juk esame milijonus kartų įsitikinę, kad valdžia - bloga verslininkė, nesvarbu, ar vietos ši valdžia, ar centrinė, ar kairioji, ar dešinioji. Ji negali būti gera verslininkė todėl, kad tvarko ji ne savo ūkį ne savo lėšomis. Tvarko ji visų žmonių ūkį jų lėšomis. Savivaldybių turtas ir nuosavybė neturi tikrojo šeimininko, todėl nėra sveiko pelno siekimo, nėra kontrolės, nėra kokybės, nėra tarnavimo vartotojui. Ūkis turi būti tvarkomas siekiant pelno, o ne vadovaujantis partijos nuostatomis, o juo labiau - partijos pavedimais. Vienintelis politikų ketinimas turėtų būti apskritai neūkininkauti patiems, o perleisti šią funkciją tiems, kam ji priklauso ir kas ją moka geriau atlikti - žmonėms ir privačioms įmonėms. Deja, nė vienos partijos programa nesako, kad savivaldybėse tvarkysis ne savivaldybių skyriai, o žmonės ir įmonės, nė viena partija nesiūlo nuoseklios savivaldybių ūkinių vienetų privatizavimo linijos, perduodančios ūkio valdymą iš valdžios į žmonių rankas. Tai reiškia, kad artimiausius trejus metus mes nesulauksime tikrosios savivaldos užgimimo.

Tiesą pasakius, pačios savivaldybės nedaug ką šioje ydingoje sistemoje tegali pakeisti. Nors ir atlikdamos labai daug funkcijų ir darbų, jos nėra savarankiškos. Apie 90 procentų savivaldybių išlaidų yra apspręstos centrinės valdžios deleguotų funkcijų. Net ir panorėjusios jos negalėtų įvykdyti esminės savivaldybių funkcijų reformos, nes šios funkcijos yra įtvirtintos įstatymu, kurį priima Seimas. Savivaldybių savarankiškumas yra nominalus, tokį turi kiekviena biurokratinė valdymo įstaiga.

Taigi, šiandieninės savivaldybės, kaip jau buvo minėta, yra centrinės valdžios padaliniai, atliekantys ūkines ir reguliavimo funkcijas. Kyla klausimas, kam tuomet apskritai reikalingi savivaldybių rinkimai, jei kiekviena išrinktoji partija turės tvarkytis pagal centrinės valdžios nustatytas taisykles? Juk nerenkame premjero, nerenkame ministrų, nerenkame apskričių vadovų? Bet šį klausimą palikime spręsti politikams, o patys pažvelkime, ką gera vis dėlto gali nuveikti naujosios savivaldybės. Net ir žaisdamos pagal iš centro nustatytas taisykles, jos gali sumažinti valdžios įtaką ir valdžios ribas. Visų pirma, jos gali privatizuoti joms priklausantį nekilnojamą turtą ir perleisti turimas akcijas. Tai būtų naudinga ir savivaldybėms, nes jos gautų papildomų įplaukų, ir gyventojams, nes išnyktų nuostolingi objektai ir gyventojai gautų pigesnes ir geresnės kokybės paslaugas. Savivaldybės gali sumažinti mokesčių naštą ir suaktyvinti žemės rinką, panaikindamos ydingą žemės mokestį. Jos gali atsisakyti joms nebūdingų funkcijų, sumažinti biurokratijos ir reguliavimo kliūtis žmonių veiklai. Savivaldybės gali atverti kelią privačiai iniciatyvai, neribodamos privačių vežėjų, privačių komunalinių paslaugų įmonių veiklos. Savivaldybės gali atsisakyti labai pavojingų užmačių leisti savivaldybių vertybinius popierius ir išlaidauti ne pagal pajamas.

Galiausiai, savivaldybė, kaip ir kiekviena valdžia, turi būti savo vietoje. Ji neturi tapti tėvu ir motina, dirbančiais už mus ir už mūsų pinigus. Ji turi tapti neįkyriu arbitru, nustatančiu tik minimalias žaidimo taisykles.