Tabako reguliavimas - rimtas daugelio valstybių ir tarptautinių organizacijų užsiėmimas. Kova su tabaku turi savo karvedžius, kareivius ir amuniciją. Valstybės imasi reguliuoti tabako gaminių rinką, siekdamos paveikti žmogaus galvoje tupintį sprendimą rūkyti ar ne. Valstybės kovoja, tabako gaminių suvartojimas auga. Ar gali valstybė reguliavimu sumažinti tabako vartojimą?

Valstybinis tabako gaminių rinkos reguliavimas turi įvairių tikslų – mažinti tabako gaminių vartojimą, mažinti tabako gaminių prieinamumą nepilnamečiams, ginti žmogaus teisę į aplinką be tabako dūmų ir panašiai, tačiau greta šių tikslų gyvuoja ir kiti siekiai - bent minimaliai tenkinti rūkančių piliečių, tabako gamintojų ar importuotojų poreikius ir užtikrinti mokesčių už tabako gaminių apyvartą surinkimą. Tabako gaminiai viena iš akcizu apmokestinamų prekių, maitinančių biudžetą. Šie interesai prieštaringi, todėl siekiai mažinti vartojimą ir didinti mokesčių surinkimą panašūs į norus ir avį išsaugoti, ir vilką pamaitinti.

Valstybinio reguliavimo ginklų arsenalas platus. Įvairiai reguliuodama gamybą ir prekybą, valdžia kelia tabako gaminių kainą, didina arba mažina akcizą tabako gaminiams, riboja rūkymo vietas ir laiką, riboja ar draudžia reklamą, nustato asmenų grupes, kuriems leidžiama ar draudžiama rūkyti, įsigyti ar prekiauti tabaku. Nepaisant įvairiausių priemonių riboti tabako prieinamumą nepilnamečiams, tabako vartojimas tarp nepilnamečių didėja. Tačiau toks didėjimas nekelia klausimo, ar priemonės yra efektyvios: reguliuotojui atsakymas aiškus - priemonės nepakankamai griežtos.

Tabako gaminių kainos didinimas keliant akcizą viena iš populiaresnių priemonių daryti įtaką vartojimui. Tačiau tabako vartotojas tiesiog pakeičia vienus tabako gaminius kitais, pigesniais, gaminiais. Todėl tabako branginimas pirmiausia keičia vartotojų pasirinkimus tarp skirtingos kainos produktų. Antra, tabako rinkoje dalyvauja kontrabandinės cigaretės. Dėl valstybinio reguliavimo išaugintų kainų, cigaretės yra tapusios viena populiariausių kontrabandinių prekių, kurių gausa turi įtakos legalių produktų rinkai. Kiekvienas kainų pakėlimas skatina kontrabandą, kaip ir „apsipirkimą“ kaimyninių valstybių pasienio regionuose. Tokie reiškiniai stebimi Prancūzijoje, kai per metus cigarečių kaina išaugo 43 proc., čia suaktyvėjo ir cigarečių prekyba internetu. Keliant tabako gaminių kainas, palaipsniui vartotojas prisitaiko prie pabrangimo.

Kitos priemonės kelia daugiau šurmulio nei naudos. JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje vyksta judėjimas siekiant drausti rūkymą baruose, kavinėse, restoranuose bei klubuose. Toks draudimas savo esme panašus į daugelį apribojimų, kurie taikomi Lietuvoje – draudimas rūkyti darbo vietose, interneto kavinėse, patalpose, kuriose vyksta sporto renginiai. Šie draudimai remiasi prielaida, kad tabako dūmai kenksmingi nerūkantiems žmonėms, kurie būna tose patalpose, tačiau pamirštama, kad visi nerūkantieji atsiduria tabako dūmuose savo noru ir savo noru ten pasilieka. Rūkymo priešininkai su valstybės pagalba stengiasi reguliuoti, ką galima ir ko negalima daryti privačioje kavinėje, sporto klube ar kontoroje.

Daug valstybės pastangų skiriama nepilnamečių rūkymui mažinti. Draudimai parduoti ar perduoti cigaretes nepilnamečiams, rūkymo švietimo įstaigose apribojimai, draudimai teikti tabako gaminius kaip prizus konkursuose ar loterijose – visos šios priemonės turėtų stumti tabako gaminius iš nepilnamečių akiračio. Stumti į uždrausto vaisiaus teritoriją. Tyrimai rodo, kokios yra jaunimo rūkymo priežastys – atsiskyrimo nuo tėvų, tapatumo su bendraamžiais jausmas, jaunimo kultūros teigiami elgesio modeliai – šios priežastys nepavaldžios valstybiniam reguliavimui. Atsakas į jas yra pačių jaunuolių rankose.

Kova su tabaku valdžiai naudinga, kai demoniškai vaizduojama ir tabako gamyba, ir pats vartojimas. Valdžia rodosi kaip gėrio nešėja, kovojanti už visų žmonių sveikatą. Viešajame diskurse tabako gamintojai piešiami lyg rūkančiojo išnaudotojai, atsakingi už visus patiriamus sveikatos negalavimus. Tabako verslas vadinamas nemoraliu, nes pelnosi iš produktų, sukeliančių sveikatos sutrikimus. Deja, užmirštamas paties rūkančiojo vaidmuo. Rūkymas dėl įvairių priežasčių stumiamas iš viešųjų erdvių, ir tai ne tik kovos už nerūkančiųjų teisę į sveiką aplinką rezultatas. Įstatymais sukurtos nerūkančiųjų gatvės, nerūkančiųjų skverai ar nerūkančiųjų parduotuvės imituoja švarą, kuria sveikatai saugios erdvės įvaizdį. Akivaizdu, kad apribojimai rūkyti nustatytose atvirose vietose neturi nieko bendra su nerūkančiųjų sveikatos apsauga. Rūkantieji yra ypač atskiriami jaunimo tarpe – viešas požiūris į rūkantį nepilnametį yra smerkiantis ir gėdinantis. Nors toks atskyrimas nejaučiamas tarp pačių jaunuolių, tačiau mokytojai, tėvai, gydytojai ypatingai sureikšmina „rūkymą“ kaip svarbią savybę, apibūdinančią žmogų. Toks išskyrimas didina „rūkytojų“ bendrumo jausmą, suteikia šiam pomėgiui ypatingą reikšmę. Tačiau šie veiksniai visiškai nepadeda nepilnamečių rūkymo prevencijai. Su „bloguoju“ tabaku kovojanti valdžia puošiasi laurais nepatirdama pergalių.

Sprendimas vartoti ar ne priimamas asmeniškai, individualiai, tyliai. Tabako gaminių vartojimas auga. Taip pat auga tyrimų, įrodančių tabako žalą sveikatai, kiekis. Galbūt tik nedaugėja žmonių, pagalvojančių apie tyrimų rezultatus ir atmetančių apsauginę mantrą, jog „man taip tikrai nenutiks“. Nes tik taip mažėja rūkančiųjų.