Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Siekdamas paskatinti konkurencinės aplinkos sukūrimą vaistų rinkoje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento kainų reguliavimo bei jo pasekmes vartotojams ir kitiems vaistų rinkos dalyviams analizę.

Atliekant šį tyrimą, buvo parengta kainų reguliavimą nustatančių ar reikšmingai įtakojančių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės apžvalga. Tyrimo išvados ir pasiūlymai buvo pateikti Sveikatos apsaugos ministerijai, Seimo Sveikatos ir Ekonomikos komitetams, Seimo frakcijoms. Pateikiame tyrimo išvadų ir pasiūlymų santrauka (visą tekstą skaitykite http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Kita/Vaistukainos.phtml).

Kas ir kaip reguliuojama

Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius.

Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas:

a) kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti;

b) nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis;

c) visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti.

Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos.

Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai.

Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms.

Reguliuojamos kainos griauna komunikaciją rinkoje

Maksimalių kainų nustatymu siekiama apsaugoti vartotojus, padaryti prekes ir paslaugas "prieinamas" mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiau kainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų ir sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia.

Laisvos kainos yra būtina sąlyga tam, kad vartotojų poreikiai būtų patenkinti ir vyktų pilnavertis ekonominis gyvenimas. Kainos suteikia gamintojams informaciją apie tai, ko reikia pirkėjui. Tik esant laisvoms kainoms gali vykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui - vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų ją gaminti. Kainų reguliavimas šią rinkos komunikacijų sistemą griauna. Nustačius maksimalias kainas mažesnes nei rinkos kainos, vartotojai apskritai negauna norimos prekės už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Gamintojams neapsimoka gaminti reguliuojamų prekių, o prekybininkams neapsimoka pardavinėti nepelningas prekes. Rinkos santykiai persikelia į neformalųjį sektorių - juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas.

Reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių. Jei nustatytos maksimalios kainos yra didesnės už rinkos kainas, kainų reguliavimas slopina konkurenciją ir skatina prekybininkus pakelti kainas iki maksimalaus lygio. Tuo tarpu nustatant mažesnes nei rinkos kainas sukuriamas deficitas. Maksimalių kainų nustatymas pirmiausia neigiamai įtakoja rečiau perkamų vaistų rinką, šių vaistų vartotojus, o taip pat vaistines, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiek didmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų ir per didelių kainų ir antkainių poveikį, sutikdami pardavinėti prekes per pigiai ir tikėdamiesi "atsigriebti" iš kitų rinkos iškraipymų. Tačiau tai padaro jų veiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą.

Beje, Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai.

Bet koks kainų reguliavimas brangiai kainuoja ne tik visiems rinkos dalyviams, bet ir pačiai valdžiai. Biudžeto lėšos leidžiamos kainų reguliavimo metodikai ir teisės aktams rengti ir priimti, priežiūrai ir kontrolei užtikrinti. Nors ir nėra paskaičiuota, kiek tiksliai kainų reguliavimas kainuoja mokesčių mokėtojams, akivaizdu, kad reguliavimo atsisakymas leistų sutaupyti biudžeto lėšų.

Kompensavimas - ne argumentas

Manoma, kad kompensuojamų vaistų kainų reguliavimas padeda efektyviai ir taupiai naudoti vaistų kompensavimui skirtas lėšas. Tačiau kompensavimą galima būtų taikyti nuo bazinės kainos arba nustačius absoliučią kompensavimo sumą kompensuojamiems vaistams. Taigi, kompensacijų teikimas nėra kliūtis panaikinti vaistų kainų reguliavimą.

Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui.

Neteisėtas vaistų kainų reguliavimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raide.

Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo.

Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui, kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms).

Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia.

Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas.

ES vaistų kainos nereguliuojamos

Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti.

Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai.

Išvados

Kaip rodo analizė, kainų reguliavimas farmacijoje, ypač toks, koks taikomas dabar, turi reikšmingų ydų. Norint jas panaikinti, neužtenka tik patobulinti Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimus. Būtina keisti žalingus ir antikonstitucinius Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus taip, kad vaistų kainų reguliavimas būtų panaikintas.