Viena iš sričių, kuriose Lietuva gerais rezultatais pasigirti negali, yra elektros energijos ūkis. Nenuostabu, juk šioje srityje vis dar bando šeimininkauti valstybė, taikomi socialistinio ūkininkavimo principai. Liepos 20 d. Seimas priėmė Elektros energijos įstatymo projektą, kuris turėtų tapti svarbiu žingsniu liberalizuojant elektros energijos rinką. Įstatymas iš tikro numato nemaža nuostatų, kurios pravertų duris rinkos santykiams, tačiau jame gausu ir priešingų nuostatų. Didžiausia įstatymo yda yra ta, kad juo siekiama labai tiksliai apibrėžti, kaip turi atrodyti elektros energetikos sektorius, stengiamasi rinkoje įteisinti planavimo elementus.

Įstatyme įtvirtinamas totalinis veiklos elektros energijos rinkoje licencijavimas. Licencijas arba leidimus bus būtina gauti beveik kiekviename žingsnyje. Numatytos elektros energijos perdavimo, skirstymo, tiekimo licencijos, leidimai gamybos pajėgumams plėsti ir naujiems sukurti. LLRI atlikta licencijavimo analizė parodė, kad licencijos kaip reikalavimas gauti išankstinį leidimą užsiimti tam tikra veikla nepasiekia savo tikslo. Norint sklandaus, suderinamo ir saugaus elektros energijos versle veikiančių įmonių darbo, užuot licencijavus, reikėtų numatyti joms konkrečius įpareigojimus, kiek šie įpareigojimai yra būtini. Šie įpareigojimai turėtų būti nustatyti pačiame įstatyme.

Kita panaši nuostata, ribojanti konkurenciją, yra ta, kad skirstymo tinklų operatoriui suteikta teisė statyti skirstomuosius tinklus tik savo teritorijos ribose. Praktikoje tai reiškia rinkos padalinimą geografine prasme, kuomet ne vartotojai, o vietinis teikėjas spręs, reikia konkurentų ir naujų tinklų šioje teritorijoje, ar nereikia. Tai bus tarsi naujų, tik mažesnių monopolinių įmonių įteisinimas, kadangi vartotojas bus automatiškai priskirtas konkrečiam skirstytojui ir tiekėjui. Tokią tiekėjų privilegiją dar labiau įtvirtina nuostata, kad vartotojai gali pirkti energiją tik iš tiekėjų (tiksliau tų, kuriuos įstatymas laiko tiekėjais). Taip pat numatyta, kad tiesiogines sutartis dėl elektros energijos pirkimo gali sudaryti tik vadinamieji “laisvieji vartotojai”. Nuo kitų metų tokiais vartotojais numatoma pripažinti praktiškai tik didžiąsias įmones, tuo tarpu kiekvienam vartotojui, kiekvienai šeimai šią laisvę įstatymo rengėjai yra numatę suteikti tik 2010 metais. Iki tol dauguma vartotojų turės naudotis vadinamojo “visuomeninio tiekėjo” paslaugomis. Paprastai tariant, taip įteisinamas ir dar labiau įtvirtinamas vartotojų pririšimas prie konkretaus elektros energijos tiekėjo, kuris, kaip galime puikiai stebėti šiandien, nieko gero vartotojams neatneša ir negali atnešti.

Įstatymas paspendžia pinkles ir didžiosioms įmonėms, kurios norės išvengti galbūt brangios elektros energijos perdavimo infrastruktūros ir apsirūpinti energija tiesiogiai, per tam skirtas tiesiogines elektros energijos linijas. Įstatymas numato tokią teisę, tačiau numatomas ir leidimas tiesioginei linijai statyti. Numatyta, kad atsisakymas išduoti leidimą gali būti grindžiamas visuomenės interesais. Tai, be abejo, atveria kelius spekuliacijoms visuomenės interesų vardu. Juk esant tiesioginei linijai apie jokius visuomenės interesus net negali būti kalbos (tinklo tiesimas fizine prasme jau yra reglamentuojamas kitomis įstatymų nuostatomis). Beje, nėra jokio pagrindo uždrausti apsirūpinti tiesiogiai energija ir tiems vartotojams, kurie projekto rengėjų dėka nėra laikomi laisvais.

Be šių nuostatų įstatyme numatytas ir kainų reguliavimas, ir privalomi įnašai į rinkos reguliavimo fondą, ir privilegijos kai kuriems energijos gamintojams. Tačiau miglotai kalbama apie pačias pagrindines nuostatas, kurios užtikrintų laisvą konkurenciją. Taigi, įstatymas nesudaro visų būtinų sąlygų racionalios ir efektyvios elektros energetikos sistemos sukūrimui Lietuvoje. Be to, būtina nepamiršti, kad įstatymas ir teisinė aplinka tėra tik vienas žingsnis link rinkos santykių elektros energijos sistemoje. Privatizavimas yra kitas būtinas žingsnis.

Elektros energijos įstatymo projekto ekspertizė su pasiūlymais buvo pateikta LR Seimo Ekonomikos komitetui. LLRI ne kartą išsakė savo pastabas dėl pagrindinių įstatymo projekto nuostatų ir principų žiniasklaidoje.