Prieš atostogas valdžios bei valdymo institucijose buvo svarstyta nemažai pasiūlymų, vienaip ar kitaip susijusių su alkoholiu. Ūkio ministerija parengė ir Seimas priėmė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, pagal kurias įmonei “Lietuviškas midus” buvo leista išplėsti gaminamų gėrimų asortimentą. Seime buvo svarstytos to paties įstatymo pataisos, kuriomis buvo siūloma leisti prekiauti alkoholiu nuo ankstaus ryto. Na ir trečiasis su alkoholiu susijęs įvykis – tai prekeivių raginimai sumažinti žyminį mokestį (rinkliavą) už licencijas prekiauti alkoholiu bei priimtas Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, apibrėžiantis principus, kuriais remiantis nustatomas rinkliavos dydis.

Lietuvoje esama daug veiklos sričių, kurios yra griežtai ir išradingai reguliuojamos ir reglamentuojamos. Tačiau turbūt būtų sunku surasti kitą taip užreguliuotą sritį, kaip alkoholio gamyba. Šios srities pavyzdžiu galima idealiai pavaizduoti, kaip veikia planinė ekonomika, nes šioje srityje yra visi planinės ekonomikos požymiai. Pirmasis požymis - tai valstybės monopolis alkoholio gamybai. Alkoholio kontrolės įstatyme yra įteisinta nuostata, kad iki 2000 metų gruodžio 31 dienos teisė gaminti stiprius alkoholinius gėrimus suteikiama tik valstybės įmonėms ir specialios paskirties akcinėms bendrovėms, o nuo 2001 metų - tik valstybinėms įmonėms. Išimtis padaryta tik dviems įmonėms - tai AB “Sema”, kuri gali gaminti etilo alkoholį ir UAB “Lietuviškas midus”. Joms leista gaminti tuos alkoholinius gėrimus, kuriuos šios gamino iki įstatymo priėmimo dienos. Ūkio ministerijos siūlomi įstatymo pakeitimai numato leisti šioms ir valstybinėms įmonėms gaminti didesnį produkcijos asortimentą ir gaminti stipriuosius gėrimus ir nuo 2000 metų gruodžio 31 dienos.

Valstybės monopolio laikymas šioje srityje yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas ekonominiais argumentais. Visi žinome, kad valstybė yra bloga ūkininkė. Efektyvumas ir pelningumas dažnai nebūna pagrindiniai valstybinių įmonių siekiai. Valstybinė nuosavybė taip pat nėra garantas, kad produkto kokybė bus pati geriausia. Kaip taisyklė, privatus subjektas, siekdamas įtikti vartotojui, daug labiau stengiasi pagaminti geresnės kokybės produktą nei valstybinis.

Antrasis planinės ekonomikos požymis yra tas, kad ne vartotojas, o valdžia nustato, kokią produkciją gali gaminti alkoholio įmonė. Akivaizdu, kad šiomis sąlygomis yra ne vartotojo, ir net ne gamintojo diktatas. Jei rinkoje įmonė gamina tik tai, ką noriai perka vartotojas, tai planinėje ekonomikoje ant lentynos yra tie produktai, kuriuos parenka ministerija. Šiomis sąlygomis visi lieka nepatenkinti: ir gamintojas, nes jo prekės galbūt niekas nenori pirkti, ir vartotojas, nes negali išsirinkti pageidaujamos prekės pagal savo skonį ir poreikius. Nenuostabu, kad tokiomis totalinio reglamentavimo sąlygomis Lietuvos vartotojas dažnai perka importuotą užsienietišką gaminį ar naminę. Ne todėl, kad jis vaikosi vardo ar etiketės, o todėl, kad Lietuvos gamintojas yra tiek suvaržytas, kad kiekviena nauja prekė labai sunkiai išvysta dienos šviesą.

Beje, reikia paminėti ir tai, kad pagal valdžios patvirtintą sąrašą perkame ne tik lietuviškus gėrimus. Sąrašai galioja ir importuojamiems gėrimams. Būtent todėl, kad yra tik keli alkoholio importuotojai ir sudaromas leidžiamų importuoti gėrimų sąrašas, Lietuvoje negalime paragauti užsienyje ypač populiarių vynų ar likerių rūšių, būtent todėl kavinėse ir baruose negalime rasti pagal autentiškas receptūras pagamintų kokteilių. Priežastis viena - kurio nors gėrimo nėra sąraše. Čia verta paminėti ir neekonominę visos šios temos apie alkoholį pusę. Tarsi ir deklaruodama tikslą, kad tauta būtų blaivi, valdžia pasiekia priešingų rezultatų. Būtent kultūringam alkoholio vartojimui vartotojų skonio susiformavimui Lietuvoje sąlygų nėra. Tačiau yra puikios sąlygos patenkinti savo poreikius tiems, kurių skonis neišrankus ir kuriems kokybė nesvarbi.

Prie tokios padėties susiformavimo prisideda ir dar vienas biurokratinis suvaržymas, kurio panaikinimui Seimas nepritarė. Tai – apribotos prekybos alkoholiu valandos. Tai, kad iki 11 valandos draudžiama prekiauti alkoholiu, nepanaikina paties girtavimo. Norintys prisigerti perka pilstuką ar kitus nelegaliai gaminamus produktus. Arba užsiperka produkto “su atsarga”, o po to negi paliksi neišgertą? Tai, kad alkoholis neparduodamas parduotuvėse, nereiškia, kad norintis išgerti negers. Norintis išgerti suras, kur parduodamas nelegalus produktas, o tokių pardavėjų, kol ribojamos prekybos valandos, tikrai yra ir bus. Nuo to kenčia ne tik šių vartotojų sveikata, bet ir valstybės biudžetas. Kultūringi vartotojai, dėl vienų ar kitų priežasčių norintys apsipirkti iš ryto, to padaryti negali.

Na ir dar vienas planinės reguliavimo ekonomikos atributas – brangios alkoholio importo ir prekybos licencijos, komplikuota, o kartais absurdiška jų išdavimo tvarka. Licencijos yra labai brangios, kainuojančios dešimtis tūkstančių litų, tiesiog neįperkamos daugeliui mažų kavinių, barų ar parduotuvių. Licencija išduodama metams, nors dažna kavinė pageidauja dirbti tik sezono metu, licencija išduodama ne įmonei, bet vadinamajam prekybos taškui - kitaip tariant kasos aparatui. Toks licencijos dydis ir išdavimo tvarka žlugdo verslą, mažina vartotojų pasirinkimo galimybes. Beje, padėtis dėl licencijų dydžio artimiausiu metu gali pradėti keistis. Seime priimtas Rinkliavų įstatymas nustato, kad valstybinės rinkliavos dydis (t.y. dabartinio žyminio mokesčio dydis) turi būti nustatomas atsižvelgiant į šios valdiškos paslaugos suteikimo kaštus, t.y. darbo laiką, dokumento kainą bei kitas darbo sąnaudas reikalavimams patikrinti. Jei šios įstatymo formuluotės būtų laikomasi, visos licencijos, tarp jų ir prekybai alkoholiu, turės atpigti.

Valdžios veiksmai – programa - minimum, kuri padėtų panaikinti planinę ekonomiką alkoholio sektoriuje – yra aiškūs. Būtina panaikinti gamybos monopolį, sumažinti rinkliavos dydį už licencijas, racionalizuoti licencijos išdavimo tvarką, panaikinti prekybos alkoholiu laiko apribojimus. Tuomet pajustume, kaip nesuvaržyta rinka išstumtų nelegalią gamybą ir prekybą, o vartotojams suteiktų geriausią pasirinkimą pagal jų poreikius ir skonį. Ir tikrai negriautų tautos moralės.