Nuo šių metų gegužės 1 dienos įsigaliojo tabako reklamos draudimas. Tabako kontrolės įstatymo nuostata teigia, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama yra draudžiama. Tabako gaminių reklama ir paslėpta tabako gaminių reklama įstatyme apibrėžiama taip netiksliai, kad ja gali būti laikomas bet koks tabako gaminio paminėjimas ar demonstravimas viešai.

Vadinasi, nuo šiol ne tik nematysime reklaminių vaizdo klipų per Lietuvos televizijas, bet ir iš kavinių turės būti išimti bet kokie daiktai su tabako gaminių atributika - skėčiai, peleninės, įrankiai ir panašiai. Nežinia kaip bus traktuojamos ne per Lietuvos televizijas, bet Lietuvoje rodomos kitų šalių televizijos programos ar užsienio spauda, kurioje bus reklamuojamas tabakas. Nežinia kaip reikės elgtis per sporto ar koncertų retransliacijas, kuriose bus demonstruojamas tabako gaminių ar gamintojų vardas. Nežinia kaip bus filmuojami kino filmai ar kuriami spektakliai, kuriuose herojus yra rūkantis asmuo. Nežinia kaip reikės prekiauti tabaku, jei bus draudžiama minėti tabaką gaminančios firmos vardą.

Ko siekiama draudžiant tabako reklamą, kokiais argumentais grindžiamas šis suvaržymas ir kokios tikėtinos reklamos draudimo pasekmės?

Kaip teigiama, tabako reklama ribojama todėl, kad siekiama sumažinti šios narkotinę priklausomybę sukeliančios prekės vartojimą ir taip apsaugoti žmonių sveikatą. Tikslas, atrodytų, visai gražus, tačiau ar nuoseklus ir ar pasiekiamas reklamos draudimu? Reklamos draudimo ideologai remiasi nuostata, kad žmogus paklūsta ne savo protui, o yra nemąstanti reklamos auka. Žinoma, šis argumentas nėra įrodytas, o duomenys apie reklamos įtaką įpročių susiformavimui - nepatikimi. Juk nepuolame pirkti reklamuojamo vaisto, jei nesergame ta liga, nepuolame valgyti reklamuojamų saldainių, jei esame jiems alergiški, nesistengiame bet kokia kaina įsigyti reklamuojamo automobilio, jei neturime tam lėšų, neįsigyjame naminio gyvulėlio vien išvydę kačių maisto reklamą, nevažiuojame taksi pamatę reklaminę taksi firmos vaizdo juostą. Ir taip toliau. Galiausiai, prisiminkime tuos laikus, kai tabako reklamos nebuvo apskritai, tačiau žmonės vis tiek rūkė, ir rūkė daug, ir prastas cigaretes.

Tabako reklama gali turėti įtakos kurio nors konkretaus tabako gaminio suvartojimo kiekiui, bet ne tabakui apskritai. Reklama įtakoja pasirinkimą, bet ne įpročio susiformavimą. Kur kas didesnę įtaką įpročiams atsirasti turi elgesys ir tradicija šeimoje - rūkančių tėvų vaikai dažniau rūko nei nerūkančių. Didesnę įtaką nei reklama turi draugų ir autoritetų pavyzdys. Tačiau negi tai reiškia, kad visiems tėvams valdžia turi uždrausti rūkyti? Negi tai reiškia, kad turi būti draudžiama rūkyti šalia esant kitiems žmonėms?

Tabako reklamos draudimas yra visiškai absurdiškas ir nenuoseklus vien dėl to, kad tabakas yra legali prekė. Ją galima gaminti, ja galima prekiauti, ją galima vartoti. Valdžia nesigėdija už šios prekės vartojimą nulupti didžiausius mokesčius. Tačiau gauti informaciją apie šią prekę - draudžiama.

Klaidingai suprantama, jog reklama reikalinga tik tabako gamintojams ir pardavėjams. Taip teigiama dėl elementarių rinkos ir visuomenės gyvenimo dėsnių nesupratimo. Juk nė vienas rūkorius nerūko todėl, kad pamalonintų tabako gamintoją. Atvirkščiai, tabako gamintojas gamina ir reklamuoja tabaką tik todėl, kad to nori vartotojas. Todėl tabako reklama reikalinga visų pirma tabako vartotojams. Tai iš reklamos jie gali pasirinkti tokį tabako gaminį, kuris mažiausiai kenks jų sveikatai. Tai reklama padeda atskirti legaliai pagamintus rūkalus nuo tų, kuriuos gal būt suka pogrindinis fabrikėlis. Tai reklama, kuri moko rūkymo kultūros - juk nėra reklamos, kurioje būtų mėtomos nuorūkos ar pučiama nerūkančiam pašnekovui į veidą. Tabako reklama netiesiogiai duoda naudos ir apskritai nerūkantiems. Juk šios reklamos pagalba mes galime pamatyti geriausias laidas ir filmus per televiziją, mokėti pigiau už bilietą į koncertą ar sporto varžybas. Galiausiai ši reklama - tai daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis.

Kitas argumentas, kuriuo grindžiamas tabako reklamos draudimas, Lietuvoje pastaruoju metu yra labai populiarus ir nenuginčijamas. Tai - Europos Sąjungos direktyvų reikalavimas. Tiesa, ES direktyvos taip pat riboja tabako reklamą. Tačiau kol kas tik dvi iš ES šalių yra visiškai uždraudusios tabako reklamą. Tai - Suomija ir Švedija. ES sutinka derėtis dėl pereinamojo laikotarpio įgyvendinant šiuos reikalavimus. Iš kur Lietuvoje toks begalinis noras būti pirmesniems net už tikrąsias Europos Sąjungos nares?

Tabako reklamos draudimas ypač keistai atrodo šios dienos politinės retorikos kontekste. Juk iš politikų ir valdininkų lūpų dažniausiai sklinda kalbos apie verslo laisvių didinimą, apie biurokratinių, tikslo nepasiekiančių suvaržymų naikinimą. Tuo tikslu yra įsteigtos net dvi komisijos - Saulėlydžio, turinti naikinti perteklines valdžios funkcijas, ir Saulėtekio biurokratijos mažinimo grupė, turinti nustatyti veiklos principus liekančiam biurokratijos aparatui. Juk tabako reklamos draudimas yra ne kas kita kaip nauja biurokratijos apraiška, nauja siaurai žvelgiančių valdžios atstovų valios demonstracija.

Tabako reklamos draudimas nesumažins rūkalių skaičiaus, nepagydys susirgusių nuo tabako dūmų. Tačiau ji apribos žmonių teisę į informaciją, teisę rinktis. Būtent todėl tabako reklamos draudimas turi būti atidėtas kuo galima toliau. Gal tuomet pati Europos Sąjunga sušvelnins savo reikalavimus ir neribos ekonominės veiklos ten, kur šie ribojimai yra visai neefektyvūs.