Įpusėjus vasarai, per Lietuvą nuvilnijo žemdirbių protesto akcijų banga. Nepatenkinti savo sunkia padėtimi ir žemomis produkcijos supirkimo kainomis, ūkininkai keliolikoje vietų blokavo kelius, tuo padarydami didelių nuostolių niekuo dėtiems kelininkams ir vežėjams.

Tenkindama protestuojančių žemdirbių reikalavimus, vyriausybė skyrė 60 mln. litų produkcijos supirkimui. Tačiau ar pinigų skyrimas buvo geriausia išeitis? Ar neprimena tokios priemonės kovos su ligos simptomais, užuot gydžius visą sergantį organizmą. Suprantama, kad valdžios mestelėti pinigai kuriam laikui nuramins ūkininkus, ir apmalšins pačios vyriausybės galvos skausmą. Bet ar neatsitiks taip, kad pamatę, kaip lengvai galima išsireikalauti pinigų, ir taip jau skylėtą biudžeto antklodę į savo pusę ims traukti ir visi kiti nepatenkintieji. Kas bus, jei pavyzdžiui, mokytojai susės ant geležinkelio bėgių, o bibliotekininkai šturmuos oro uostus? Pasiūla visuomet gimdo paklausą. Todėl norinčiųjų kitų sąskaita pagerinti savo padėtį niekuomet nepritruks.

Ką tuomet darys Vyriausybė. Kokiais kriterijais remdamasi, ji nustatys, kam ir kiek lėšų reikia skirti? Ir kada ateis ta diena, kai paaiškės, kad maišas ne tik kiauras, bet ir tuščias?

LLRI ekspertai ne kartą ir pačiomis įvairiausiomis progomis tvirtino, kad toks "gaisrų gesinimas" niekuomet nepagerins nei darbo, nei gyvenimo sąlygų. Tam yra vienintelis kelias - sudaryti sąlygas žmogui pačiam kurti savo gerovę. Ši taisyklė galioja visai rinkai, o juo labiau - žemės ūkiui, kur rinkos daigiai sunkiausiai skinasi kelią. Visiškai akivaizdu, kad iki šiol visų valdžių vykdyta žemės ūkio politika nepasiteisino. Priešingai - ši politika buvo ir tebėra tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip valstybės kišimasis į ekonominę veiklą ne tik neskatina reformų bet netgi jas žlugdo. Aišku, kad šia politiką reikia kuo skubiau keisti.

LLRI nuomone, visų pirma reikia pašalinti vidinius žemės ūkio politikos prieštaravimus. Tokių prieštaravimų galima surasti gana daug. Vienas iš jų - valstybės parama linų augintojams. Nors vietiniai linų augintojai netenkina ir pusės Lietuvos tekstilės pramonės poreikio, Vyriausybė taiko apribojimus importuojamam linų pluoštui. Tekstilės įmonėms suteikiamos kvotos neapmokestinamai žaliavai įsivežti. Tačiau šių kvotų skirstymas yra sudėtingas ir lėtas. Todėl minėtos priemonės ne tik ekonomiškai neefektyvios, bet ir niekuo negali padėti linų augintojams.

Užuot dalijusi subsidijas ir finansavusi begalę įvairiausių žemės ūkio rėmimo programų, dabartinė vyriausybė turėtų kuo ryžtingiau griauti visas kliūtis rinkai žemės ūkyje įsitvirtinti. Rinkos signalai, neiškraipyti subsidijų, kvotų, muitų ir kitų dirbtinių reguliavimų, leistų kaimo žmonėms sąlygas patiems spręsti, ką ir kiek auginti, kaip specializuotis, kokias paslaugas teikti.

O kol kas galima drąsiai teigti, kad žemės ūkis yra viena iš labiausiai valdžios reguliuojamų ekonomikos sričių. Tokius reguliavimus dažnai bandoma teisinti tuo, jog panašią žemės ūkio politiką vykdo ir Europos Sąjungos šalys. Tačiau net ir prosocialistinės ES šalių vyriausybės jau dabar įsitikina tokios politikos neefektyvumu ir ketina ją reformuoti. Tad mūsų vyriausybei dabar pats laikas pasimokyti iš svetimų klaidų. Kad vėliau nereikėtų taisyti savųjų.