Dažnai sakoma - būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Sunku patikėti, tačiau mūsų reguliuotojai dažnai prieina iki tokių kuriozų, kad nežinai - verkti, ar juoktis. Verslininkės ir poetės Dalios Teišerskytės pranešimas konferencijoje "Rinkos dereguliavimas ir jo įtaka žmonių gerovei" ir sugraudino, ir pralinksmino ne vieną jos dalyvį. Siūlome šį pranešimą ir mūsų skaitytojams.

Gerbiamieji, valdžia neturi būti nei gera, nei bloga, ji tik privalo paisyti visuomenės nuomonės ir siekti savo veiklos programose įvairių socialinių sluoksnių interesų balanso. Nuo verslininko interesų paisymo, deja, priklauso ekonominis klimatas. Verslininkai nėra patys svarbiausi, bet jie svarbūs tuo, kad į biudžetą įneša liūto dalį.

Man, kaip gana smulkiai verslininkei-praktikei (o tokių versle yra apie 90 proc.) tų valstybinių trukdžių buvo ir yra gana daug. Aš manau, kad darbdavys ir samdinys yra du psichiškai sveiki ir atsakingi už savo veiksmus žmonės ir turi teisę derinti savo interesus be išorinio įsikišimo. Jei į vyro ir žmonos santykius įsikiša trečias asmuo, visi gerai žinome, kuo tai baigiasi. Uždaroji akcinė bendrovė tam ir turi būti uždaroji, kad mažiau į ją kaišiotų ilgą nosį visi, kas tą valandą turi laiko. Lietuvoje sukurta biurokratinė sistema žlugdo verslaus piliečio iniciatyvą, ir tai yra pagrindinis trukdis mūsų darbe. Yra keliasdešimt tikrintojų institucijų, keliolika baudžiamąją galią turinčių struktūrų, yra ir vienas milijonas išlaikytinių - visus juos reikia pamaitinti, apauti, aprengti, kai kuriuos iš jų - ypač sočiai ir gražiai.

Tuo tarpu verslininkai turi paisyti trylikos tūkstančių įstatymų, poįstatyminių aktų ir nutarimų, įskaitant ir ypač kvailus, drastiškus, prieštaraujančius vienas kitam, žeminančių mūsų orumą ir verslumą.

Naujausias pavyzdys būtų du tokie įstatymai. Vienu iš jų leidžiama Lietuvoje auginti sliekus. Antras man, kaip prekiaujančiai kosmetika yra ypač įdomus, kadangi remiantis juo servetėlėse arba sauskelnėse ieškoma etilo alkoholio.

Dar keli trumpi pavyzdėliai iš asmeninės praktikos. Mane labai erzina, kai elektrikui už pusę valandos darbo reikia mokėti 300 litų. Mat kiekviena įmonė, net pati mažiausia, turi turėti bent pusę elektriko. Tai kainuoja 315 litų plius Sodros ir kiti mokesčiai. Todėl vien už tai, kad vieną pavakarę jis ateina pas mane įsukti elektros lemputės, aš jam mėnesio gale sumoku šituos pinigus. Man taip pat nepatinka, kad turiu mokėti savo darbuotojams tam tikrą atlyginimą, kurį nustato valdžia, tam tikrą dieną ir būtinai du kartus per mėnesį.

Man nepatinka mokėti avansinius pelno mokesčius, avansinį PMV mokestį, apskritai man nepatinka kredituoti valstybę, negaunant palūkanų. Man tai nėra malonu, todėl, kad kai mane kredituoja valstybė ar bankas, aš moku labai dideles palūkanas ir moku labai dideles baudas, jeigu neįvykdau savo įsipareigojimų.

Netgi naikinant įmonę arba sustabdant jos veiklą, joje vis tiek reikia išlaikyti bent pusę direktoriaus ir pusę buhalterio. Jų abiejų netgi negalima sudėti į vieną. Ir dar vienas įdomus pavyzdys: kai , tarkim, aš parsivežu aparatą iš Prancūzijos įrankiams sterilizuoti, sumokėjusi už jį du tūkstančius dolerių, pas mane ateina mergina iš higienos centro ir sako, kad prie jo turi būti toks laido galiukas, koks buvo ant senų tarybinių lygintuvų. Antraip man niekas neleis sertifikuoti šito daikto, naikinančio net AIDS virusus. Ir nors aš aiškinu, kad mūsų kirpimo žirklės yra su platinos antgaliais ir būtent šis sterilizavimo aparatas jas išsaugo, ji man dėl viso pikto siūlo dar pamerkti jas į 3 procentų sodos tirpalą. Nes taip yra parašyta.

Kad jus dar truputėlį palinksminčiau, pacituosiu dar keletą reikalavimų iš neseniai gautų kosmetikos ir grožio salonų ir kirpyklų laikymo taisyklių. Vienas iš jų sako, kad plaukus kirpykloje reikia rinkti centralizuotai, po to juos sudeginti. Ką tai reiškia, ir kur juos deginti, ten neparašyta. Ten taip pat parašyta, kad kirpyklos patalpų aukštis neturi būti mažesnis, kaip 1,8 metro. Antraip ten tektų vaikščioti ropom. Man taip pat patiko reikalavimas, kad kirpykloje turi būti emaliuotas indas krauju aptaškytiems įrankiams. Bet juokingiausia ir įdomiausia yra tai, kad šilumos ir oro balansas patalpoje turi atitikti kliento ir darbuotojo išskiriamo šilumos ir dujų kiekį. Kokios tos dujos ir kas jas leidžia - irgi neparašyta. Štai tokie juokingi įstatymai mus supa, ir, jeigu mes jų nesilaikysime, mes arba žlugsime, arba įgysime labai negero verslininko vardą.

Kalbant rimtai, liūdniausia tai, kad valstybė, 50 metų turėjusi darbdavio funkcijas, bando jas išlaikyti iki šių dienų. Ji nenori deleguoti šių teisių tikrajam darbdaviui, jai tai nenaudinga. Ji vadinsis nuskriausta valstybe, nes neteks galimybės puikiai, pigiai ir lengvai pasipinigauti.

Prievartos būdu surenkamos lėšos beatodairiškai ir nebaudžiamai žarstomos valdininkų užgaidoms tenkinti. Vargu ar yra pelningesnė veikla už valdininko, kuriam suteikiama teisė bet ką ir bet kuriuo metu stabdyti, krėsti, tardyti, sodinti į cypę, žeminti bei niekinti, už nieką neatsakant.

Todėl aš, ponai, mečiau verslą, ir einu į valdžią!