Leiskite trumpai supažindinti su konkretaus valstybinio reguliavimo pavyzdžiu ir iš to kylančiomis problemomis. Kalbėsime apie kompiuterinės technikos gaminių privalomąjį sertifikavimą.

Kodėl šis klausimas toks svarbus? Tai paaiškės pateikus keletą skaičių, padėsiančių geriau įsivaizduoti bendrą Lietuvos kompiuterių rinkos dydį.

Neseniai spaudoje skelbtais specialistų paskaičiavimais, šiemet Lietuvoje nupirkta apie 40 000 asmeninių kompiuterių. Apie 20 000 - taigi maždaug pusę šio kiekio - įsigijo valstybinis sektorius. Laikykime, kad vienas kompiuteris šiemet vidutiniškai parduotas už 4000 litų. Tuomet galima teigti, kad vien valstybinis sektorius šiemet įsigijo kompiuterių už 80 milijonų litų. Pridėjus spausdintuvus, skenerius, tinklo įrangą ir aptarnavimo kaštus, šią sumą galime drąsiai padidinti dar trečdaliu iki 120 milijonų litų.

Prognozuojant, kad valstybinis sektorius per ateinančius trejus metus pirks bent pusę šiemet įsigyto kompiuterių kiekio, galime prognozuoti, jog per ketverius metus jis įsigis apie 50 000 kompiuterių ir jų priedų, išleisdamas tam apie 300 milijonų litų.

Turėkime galvoje ir tai, kad kompiuterio gyvenimo ciklas - maždaug 4 metai. Po to jis turi būti atnaujintas arba pakeistas. Jei į tai atsižvelgę įvertinsime įrangos ir lėšų srautą dešimčiai metų, gausime 750 milijonų litų sumą vien valstybiniame sektoriuje.

Pateikti apskaičiavimai yra labai apytiksliai, ir tikrosios išlaidos gali būti mažesnės. Tačiau bet kokiu atveju Lietuvos kompiuterių rinkos ateinančio dešimtmečio apimtys siekia šimtus milijonų litų - tai sumos, palyginamos su stambiausių strateginių šalies pramonės objektų verte.

1997 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 678 nutarta nuo 1998 m. sausio 1 d. privalomai sertifikuoti kompiuterinės technikos gaminius. Vėliau šis terminas importuojamai produkcijai nukeltas pusmečiui, lietuviškai produkcijai - metams.

Kaip teigiama minėtame nutarime, privalomu kompiuterinės technikos sertifikavimu siekiama šių tikslų:

1. Užtikrinti, kad vartotojams būtų tiekiami saugūs naudoti, aplinkos neteršiantys kompiuterinės technikos gaminiai;
2. Užtikrinti šių gaminių suderinamumą su lietuviškais rašmenimis;
3. Sudaryti sąlygas eksportuoti lietuviškus kompiuterinės technikos gaminius.

Sertifikavimą nutarta pavesti specialiai kompiuterinės technikos gaminių sertifikavimo įstaigai, kuria konkurso būdu tapo valstybės įmonė "Infostruktūra".

Jau ne sykį nepopuliarūs sprendimai tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse buvo teisinami tuo, jog, tokių žingsnių esą reikalauja Europos Sąjungos direktyvos. Taip daroma ir šį kartą. Maža to, kompiuterių gamintojai, importuotojai ir vartotojai guodžiami, esą Lietuvoje atitikties įvertinimo procedūros palyginti su Europos Sąjungos šalių procedūromis yra paprastos.

Nežinia, tyčia ar netyčia, tačiau čia daroma esminė klaida. Privalomojo sertifikavimo iniciatoriai ir šalininkai nutyli, kad Europos Sąjungos šalyse yra privalomas ne kompiuterinės technikos sertifikavimas, t.y. tam tikros įstaigos uždėtas antspaudas, o atitiktis, t.y. produkto sugebėjimas atitikti reikiamus nustatytus standartus.

Visoje Europoje kompiuterinės įrangos surinkėjai gali patys, be specialios įstaigos įsikišimo, testuoti ir deklaruoti atitikimą. Šis punktas iš esmės skiriasi nuo to, ką bandoma įdiegti Lietuvoje - tai sertifikavimo ir kokybės užtikrinimo procedūros per Vyriausybės parinktą ir akredituotą tai pačiai Vyriausybei priklausančią įmonę, kurioje vieno įrenginio bandymai ir su tuo susijusio popierizmo tvarkymas gali užsitęsti iki kelių mėnesių. Visa tai atliekama produktą pateikusios įmonės sąskaita - ir, patikėkite, anaiptol ne pigiai. Tad šį kartą Lietuva besivydama Europos Sąjungą valstybinio reguliavimo srityje smarkiai išsiveržė į priekį.

Privalomojo sertifikavimo pasekmės

1. Gamintojai ir importuotojai patiriamus privalomojo sertifikavimo kaštus perkels ant pirkėjų pečių. Kitaip tariant, visame pasaulyje kompiuteriams ir jų priedams pingant, Lietuvoje jie neišvengiamai brangs. Nukentės vartotojai.
2. Nepajėgdami sertifikuoti visų iki šiol pardavinėtų įrenginių modelių, Lietuvos gamintojai ir importuotojai atsisakys didelės dalies parduodamos produkcijos rūšių. Asortimentas susiaurės. Jei prieš metus parduotuvėje vartotojas galėjo rinktis iš penkiolikos monitorių modelių, dabar jis ras tik penkis, nes kiekvienas monitorius turi būti sertifikuojamas atskirai, ir importuotojui tai per brangiai kainuoja. Ir vėl kentės vartotojų interesai.
3. Sumažėjus asortimentui, nedideli kompiuterių gamintojai ir importuotojai nebegalės konkuruoti su stambiais rinkos lyderiais, vadinasi, bus išstumti iš kompiuterinės technikos rinkos. Nukentės smulkios įmonės, sumažės darbo vietų, didės valstybės išlaidos bedarbių pašalpoms - visa ši grandininė reakcija gerai žinoma. Lietuvos kompiuterių technikos rinka, kadaise buvusi pavyzdingai liberali ir laisva, palaipsniui taps oligopolijos auka.
4. Išaugus kompiuterinės technikos kainoms ir sumažėjus pasirinkimo galimybėms, sulėtės pažangių informacinių technologijų diegimas, mažiau šalies gyventojų galės kelti savo kvalifikaciją įvaldydami kompiuterinę techniką; informacinės visuomenės kūrimas ženkliai sulėtės. Sumažės bendra šalies konkurencinė galia tiek Europos, tiek pasaulio kontekste. Dėl to patiriamus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius sunku net įsivaizduoti.

Ar duos kompiuterinės technikos sertifikavimas teigiamų rezultatų?

Be abejo, tam tikrų pozityvių rezultatų bus. Galbūt ateityje į sertifikuojančios įstaigos tinklus iš tiesų paklius bent vienas vartotojų sveikatai ar gamtosaugai pavojingas įrenginys. Tačiau bent per paskutinius penkerius metus nei spaudoje, nei iš specialistų apie tokius atvejus neteko girdėti. Tad abejotina, ar pirmoji Vyriausybės nutarime minima grėsmė yra pakankamai rimta, kad taptų būtina su ja kovoti tokiomis drastiškomis priemonėmis.

Dar labiau abejotini atrodo antras ir trečias nutarimo argumentavimo punktai, kuriuose kalbama apie technikos suderinamumą su lietuviškais rašmenimis ir - atkreipkite dėmesį - sudarymą sąlygų eksportuoti lietuviškus kompiuterinės technikos gaminius.

Tuo, kad asmeniniai kompiuteriai ir spausdintuvai galėtų susikalbėti lietuviškai, paprastai pasirūpina patys gamintojai, suprasdami, kad priešingu atveju jie negalės konkuruoti perpildytoje rinkoje.

Kalbėti apie lietuviškų kompiuterių eksportą apskritai nėra prasmės, nes faktiškai nėra ir pačių lietuviškų kompiuterių. Lietuva - ne Taivanis ar Honkongas. Nors keletas lietuviškų įmonių išdidžiai vadina save kompiuterių gamintojomis, procesą, kurio metu importuotos kompiuterio detalės sujungiamos laidais ir sudedamos į dėžę, lengviau pavadinti pakavimu, o ne gamyba.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad teorinis kompiuterinės technikos privalomojo sertifikavimo pagrindas yra netvirtas, o paties sertifikavimo teigiamos pasekmės - menkos ir nereikšmingos, lyginant su gerokai didesnio masto negatyviais rezultatais, kurie palies tiek šalies kompiuterizavimą, tiek informacinės visuomenės kūrimą, tiek ir visą krašto ekonomiką.

Ar yra alternatyva?

Kokias alternatyvas būtų galima rasti privalomam kompiuterinės technikos sertifikavimui? Alternatyvų ieškoti nereikia - jos egzistuoja jau dabar. Vartotojas anaiptol nėra paliktas vienui vienas kovoje su nežinoma importine įranga. Lietuvoje jau gerus metus kompiuteriai, jų priedai ir komponentai yra testuojami ir vertinami kelių nepriklausomų laboratorijų. Šių testų rezultatai periodiškai skelbiami didžiausiuose kompiuterijos tematikos leidiniuose. Geriausiai įvairių kategorijų įrangai skiriami prizai. Testų rezultatai yra prieinami visiems besidomintiems, ir vartotojų susidomėjimas iš tiesų didžiulis. Pagaliau, kas svarbiausia - šie bandymai ir vertinimai visiškai nieko nekainuoja vartotojams, o kompiuterinės technikos importuotojai yra suinteresuoti net didinti savo siūlomos technikos asortimentą, konkurencinėje kovoje savo pozicijas stiprindami vis naujesniais ir įvairesniais įrenginiais.

Kompiuterinės technikos atitikimą standartams galima užtikrinti ir nedidinant produkto kainos: pavyzdžiui, viešai paskelbus privalomus atitikties reikalavimus, valstybinės tarnybos galėtų tikrinti jau pardavinėjamus gaminius ir bausti, radus neatitikimus. Tai tikrai nėra naujas metodas, ir daugelyje šalių jis yra naudojamas.

Kam naudingas privalomas kompiuterinės technikos sertifikavimas?

Ieškant atsakymo į šį klausimą, naudinga prisiminti pradžioje minėtus skaičius. Ateinančio dešimtmečio Lietuvos kompiuterinės rinkos apimtis gali siekti 700 milijonų litų. Tokia suma suviliotų ne vieną. Todėl baigdamas paklausiu: kas galėtų paneigti, kad privalomas kompiuterinės technikos sertifikavimas ir vėliau valstybinėms organizacijoms duotas nurodymas pirkti vien vadinamuosius lietuviškus kompiuterius neleis šimtų milijonų litų vertės Lietuvos kompiuterių rinką pasidalinti keletui stambių įmonių, su valstybės pagalba išstumiant iš rinkos ir smulkius prekybininkus, ir solidžias užsienio kompanijas?

Išvada viena - jei valstybė nori puoselėti laisvąją rinką, ji neturėtų pati jos žudyti.