Reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai anksčiau buvo tyrinėta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų. Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija - reguliavimas padidina verslo kaštus ir riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumo mažėjimą.

Tyrimų rezultatai akivaizdžiai įrodė liūdnas politinio aktyvumo pasekmes. Ką patarti politikams, kurie deklaruoja norą kelti ekonominės veiklos efektyvumą ir žmonių gerovę? Užsienio ekspertų atsakymas vienas: ne reguliavimas, bet dereguliavimas yra vienintelis tokių tikslų įgyvendinimo būdas.

Šiame straipsnyje apžvelgiame šimtų užsienyje atliktų tyrimų rezultatus, kurių išvados vieningai patvirtina reguliavimo žalą ir siūlo jo atsisakyti žmonių gerovės augimo vardan.

Vežėjų reguliavimas

Vežėjų automobiliais aktu, priimtu JAV Kongreso 1980 metais, buvo sumažintas nacionalinių pervežimų reguliavimas.

Šio nutarimo dėka įmonėms tapo lengviau įeiti į pervežimų tarp valstijų rinką. Akivaizdus rezultatas buvo tas, kad pervežimų tarp valstijų įkainiai sumažėjo, kai tuo tarpu paslaugos kokybė nepakito.

Nacionalinio lygio dereguliavimo sėkmės paskatintos, daugelis valstijų priėmė sprendimus atsisakyti pervežimų savo valstijų viduje reguliavimo. Floridoje toks sprendimas buvo priimtas taip pat 1980 metais, Maine ir Arizonoje 1982 metais, o neseniai Aliaskoje, Delaware, Vermonte, New Jersey ir Wisconsine. Vis labiau panašu, kad ir kitos valstijos ruošiasi sekti kaimynų pavyzdžiu.

Iki 1980 metų, esant valstybiniam reguliavimui, pervežimų kainas ir įvažiavimą į Floridos valstiją nustatydavo Viešųjų paslaugų komisija. Ji kontroliuodavo vežėjų veiklą pagal aptarnavimo regionus, transporto priemonių tipą, pervežamas prekes ir aptarnaujamus klientus ir kitus parametrus. Ekonomistai Blair, Kaserman ir McClave ištyrė dešimt vežėjų praėjus dviems metams po dereguliavimo ir nustatė, kad pervežimų įkainiai Floridoje sumažėjo beveik 15 procentų. Kainos didesnėse rinkose sumažėjo labiau nei mažesnėse rinkose ir tai leidžia daryti išvadą, kad reguliavimas taip paveikdavo įkainius, kad mažos rinkos subsidijuodavo dideles rinkas. 15 procentų kaštų sumažėjimas ne riba. Cliffordas Winstonas 1990 metais tyrė pervežimų įkainius, remdamasis krovinio charakteristikomis (tokiomis kaip krovinio dydis). Buvo nustatyta, kad mažesnių kaip 10 tūkst. svarų svorio krovinių pervežimo kaštai valstijų viduje atsisakius reguliavimo turi potencijos sumažėti net iki 30 procentų.

Ekonomikos teorijos požiūriu pervežimų dereguliavimas turėjo itin teigiamos reikšmės: pervežimų kaštų sumažėjimas tiesiogiai padidino ekonominį aktyvumą.

Naujojoje Zelandijoje dereguliavus transporto sistemą, krovinių pervežimo geležinkeliais įkainiai nukrito 50 proc., o taip pat įgalino nugabenti krovinius į bet kurią šalies vietą ne ilgiau kaip per 36 valandas, kas anksčiau būdavo neįmanoma dėl biurokratinių formalumų. Konkurencijos atsiradimas privertė sumažinti oro transporto paslaugų kainas 25 proc., o jūros transporto dereguliavimas krovinių pervežimo tarp Naujosios Zelandijos ir Australijos įkainius numušė 25 proc. Naujosios Zelandijos uostų dereguliavimas ir reforma "nukirpo" darbo kaštus net 54 proc., o šios pramonės šakos darbininkų neramumai visiškai išnyko: per ketverius metus neįvyko nė vieno streiko.

Telekomunikacijų dereguliavimo sėkmė

Naujosios Zelandijos telekomas nuo seno priklausė valstybinei pašto įmonei. To meto telefonų ryšių paslaugų kokybę sunku net įsivaizduoti: niekas kitas šalyje neturėjo teisės pardavinėti telefonų aparatų, tik pašto įmonė. Telefonų aparatų spalvą buvo galima pasirinkti iš tik dviejų spalvų: juodos ar baltos. Visais aparatais numeriai buvo renkami sukant pirštu apskritimą ant telefono aparato. Fakso aparatus taip pat turėjo teisę įrengti tik valstybinis paštas. Naujos telefono linijos reikėdavo laukti iki 6 mėnesių. Gedimams pašalinti prireikdavo savaitės ir juos visada taisydavo trys telekomo darbuotojai, nors tai būdavo ir smulkus gedimas. Linijos nuolat buvo perkrautos, ypač darbo dienomis nuo 9 iki 14 val. Norint prisiskambinti tuo metu, reikėdavo bandyti kokias 20 minučių. Tuo tarpu paslaugų įkainiai nuolat didėjo.

Tačiau dabar Naujoji Zelandija yra pasaulio telekomunikacijų lyderė, nes ji ryžtingu mostu dereguliavo ne siaurą sritį, bet visą telekomunikacijų sektorių: pradedant tarptautiniais skambučiais, baigiant vietiniais tinklais. Buvo sukurtos visiškai laisvos konkurencijos sąlygos, leidusios bet kam iš bet kurios pasaulio šalies investuoti į Naujosios Zelandijos telekomunikacijų rinką. Pirmieji apčiuopiami rezultatai išryškėjo iškart po telekomo privatizavimo, o kiti vis nauji dereguliavimo privalumai visuomenę pradžiugina iki šiol.

Apibendrinant, telekomunikacijų dereguliavimas buvo naudingas įmonės akcininkams, klientams, nes pagerino paslaugų kokybę ir sumažino kainas, darbuotojams, nes sukūrė gerai apmokamų darbo vietų, taip pat pritraukė investicijų į Naująją Zelandiją. Telekomunikacijų dereguliavimo sėkmė labai prisidėjo prie visos šalies ekonominio pakilimo.

Aplinkosaugos reguliavimas

Bet kokios valdžios pastangos uždrausti taršą pagal apibrėžimą reiškia ekonominio aktyvumo slopinimą. Tačiau ekonomikos teoretikai bando rasti alternatyvių būdų, kaip suderinti ekonominės veiklos neigiamų pašalinių efektų mažinimą su ekonomikos augimu.

Tyrimai nustatė, kad griežtas valdžios draudimas teršti tik atbaido naujus rinkos dalyvius. Alternatyvus būdas beatodairiškam valdžios draudimui yra sistema, kurioje rinkos dalyviai taršos kvotas perka aukciono būdu. Prekyba taršos kvotomis gerina taršos emisijos kontrolę ir skatina tas įmones, kuriose taršos mažinimo kaštai potencialiai yra žemiausi, sumažinti taršą.

Išvada: taršos kvotų pardavinėjimas yra efektyvesnis būdas sumažinti taršos mažinimo kaštus ir skatinti ekonomikos augimą, nei valdžios institucijų atliekamas tiesioginis taršos reguliavimas.

Darbo rinkos reguliavimas:

a) minimalaus atlygimo nustatymas

Ekonomikos teorija aiškiai pasako apie minimalaus atlyginimo pasekmes: nustačius minimalų atlyginimą, įmonės samdo mažiau darbo jėgos. Tokiu atveju naudą gauna tik darbininkai, įdarbintieji už valstybės nustatytą minimalų atlyginimą, tačiau žalą patiria darbininkai, kurie sutiktų dirbti ir už mažesnį, nei minimalus, atlyginimą, tačiau neturi galimybės gauti tokio darbo. Augant ekonomikai, daugėja ir darbo vietų, todėl galima sakyti, kad minimalaus atlyginimo nustatymas nesumažina įdarbinimo, tačiau lėtina ekonomikos augimą.

Danielius Neumarkas ir Williamas Wascheris 1992 metais atliktu tyrimu įrodė, kad 10 procentų padidinus minimalų atlyginimą, paauglių įdarbinimas sumažėja 1-3 procentais. Kadangi ne visi paaugliai dirba už minimalų atlyginimą ir ne visoms ūkio šakoms yra taikomas minimalaus atlyginimo nustatymas, realus neigiamas poveikis yra dar didesnis.

Paprastai įmonės, susidūrusios su aukštais darbo jėgos kaštais, samdo mažiau darbuotojų, o likusius darbuotojus verčia dirbti ilgesnį laiką. Taip likusių darbininkų sąskaita yra siekiama kompensuoti valdžios užkrautą naštą. Tačiau ir tokios priemonės neapsaugo nuo darbo kaštų padidėjimo, todėl įmonės praranda konkurentiškumą tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu, dėl ko nedarbas dar labiau didėja.

b) apsauga nuo "neteisėto" atleidimo iš darbo

Įstatymai, saugantys darbuotojus nuo neteisėto atleidimo iš darbo, taip pat turi didelį poveikį įdarbinimo lygiui, o tuo pačiu ir ekonomikos augimui.

Istoriškai susiformavo tokia darbo santykių praktika, kad darbdavys turi natūralią teisę "įdarbinti ką noriu". Paprastai darbuotojai būdavo priimami į darbą neapibrėžtam laikui, išskyrus atvejus, kai buvo sudaromi kontraktai ar nustatomas specialus darbuotojo statusas. Darbdaviai neturėjo ribojimų atleisti darbuotojus savo nuožiūra.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio valstijų įstatymai ir teismai atsisakė pripažinti darbdavių teisę "įdarbinti ką noriu". Daugelis valstijų peržiūrėjo "įdarbinu ką noriu" doktriną, ir išplėtojo apsaugos nuo neteisėto atleidimo iš darbo doktrinas. Šie pokyčiai gerokai pakeitė darbdavių teisinę atsakomybę.

Pagal ekonomikos teoriją, tokie pasikeitimai turi neigiamos įtakos įdarbinimo lygiui. Priežastis paprasta: apsauga nuo "neteisėto" atleidimo santykinai padidina darbo kaštus. Įmonės yra priverčiamos eikvoti daugiau laiko ir pinigų potencialių darbuotojų tyrimams, praranda galimybes atleisti neefektyviai dirbančiuosius, patiria daugiau išlaidų juridiniams klausimams, susijusiems su darbuotojų atleidimu, spręsti.

Ekonomistai Dertouzos ir Karoly ištyrė atskiras JAV valstijas ir pateikė duomenis, kad priėmus nuo neteisėto atleidimo apsaugančius įstatymus, įdarbinimas valstijoje sumažėjo 2-5 procentais. Šis poveikis pasirodė mažiausias tose pramonės šakose, kuriose jau anksčiau profsąjungos buvo išsireikalavusios įvairių darbdavių laisvę ribojančių priemonių.

c) darbo santykiai

Iki darbo santykių pramonėje dereguliavimo, Naujoji Zelandija buvo virtusi karinga ginčų scena. 1991 metais buvo atsisakyta iki tol veikusių darbų santykių įstatymų, ir pereita prie sutarčių sudarymo teisės.

Dabar tik nuo darbdavio ir darbuotojo priklauso, kas konkrečiai bus apibrėžta jų tarpusavio sutartyje, nors daugeliu atveju profsąjungos ir toliau atliko darbininkų derybininkų vaidmenį (tačiau remiantis savanoriškumo principu). Dauguma Naujosios Zelandijos pramonės derybų perėjo nuo visuotinų kolektyvinių sutarčių, galiojančių daugeliui įmonių, prie vienos įmonės sutarties arba individualių darbuotojų sutarčių. Po šios reformos apklausos būdu buvo nustatyta, kad 74 proc. atlyginimus gaunantieji buvo patenkinti naujomis sutartimis ir įdarbinimo sąlygomis ir tik 14 proc. buvo nepatenkinti.

Darbo santykių dereguliavimo oponentai prognozavo, kad žmonių darbo valandos pasikeis, sumažės jų atlyginimas "į rankas", o darbas iš nuolatinio taps nepilno darbo krūvio ir laikinu. Nei vienas iš šios kritikos teiginių nepasitvirtino: žmonių darbo valandos išliko tos pačios arba padidėjo nežymiai ir tik labai nedideliam skaičiui žmonių jis buvo sumažintas. Atlyginimas "į rankas" liko toks pat ar net daugeliu atvejų padidėjo.

d) profesinių sričių reguliavimas

Yra įrodyta, kad jei valdžia nustato reikalavimus atskiroms profesinėms grupėms, tokioms kaip gydytojai, stomatologai, advokatai, elektrikai ir santechnikai, tai padidėja šių grupių teikiamų paslaugų kainos vartotojams. Nors kiekvieno konkretaus apribojimo visos ekonomikos mastu sunku nustatyti, bendra ekonomistų išvada yra ta, kad valdžios nustatyti apribojimai įeiti į rinką didina kainas ir mažina konkurenciją atitinkamose rinkose. Šis neigiamas reguliavimo rezultatas labai kontrastuoja su pasaulio šalimis, kuriose žemos kainos ir plati pasiūla skatina ekonomikos augimą ir žmonių gerovę.

Jeffrey Perloffo 1980 metais atliktas tyrimas JAV įrodė, kad savivaldybių ir valstijų valdžios įstatymai, numatantys elektrikų ir santechnikų paslaugų rinkos licencijavimą ribojant galimybes atsirasti naujiems rinkos dalyviams, sustabdė atlyginimo kitimą ir trukdė suvienodėti atlyginimams tarp šių ir panašių profesijų grupių darbininkų. Tai neleido efektyviausiu būdu panaudoti darbo jėgos.

Tirdamas dantų gydymą įvairiose JAV valstijose 1982 metais, Arthuras DeVany nustatė, kad tose valstijose, kuriose buvo valdžios ribojimai naudoti dantų gydymo priemones, dantų gydymo įkainiai buvo didesni, nei tose valstijose, kuriose tokių ribojimų nebuvo. Tai įrodo, kad ribojimai neleidžia efektyviai išnaudoti teikiamų paslaugų. Lawrence Shepardas 1978 metais nustatė, kad dantų gydymo įkainiai yra gerokai aukštesni tose valstijose, kuriose valdžia neleido automatiškai pripažinti stomatologams kitose valstijose išduotų licencijų. Be to, tose valstijose dirbo mažiau stomatologų. Lee Benham 1972 metais pateikė įrodymų, kad reklamos draudimas optikos srityje užkėlė akinių kainas palyginus su valstijomis, kur tokių draudimų nebuvo.

Shirley Svorny 1987 metais įrodė, kad 7-tojo dešimtmečio viduryje valstijos, įvedusios pernelyg skrupulingą medicinos paslaugų licencijavimą (pilietybės ir anachronistinius išsilavinimo sertifikavimo reikalavimus), turėjo santykinai mažesnį gydytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų.

Ekonomistai pateikia identiškas išvadas: daugelis reguliavimų ribojo efektyvų išteklių panaudojimą. Valstijoms, siekiančios didinti ekonominę žmonių gerovę, buvo rekomenduojama peržiūrėti profesijų veiklos ribojimą ir skatinti naujų rinkos dalyvių įėjimą į rinką, o tuo pačiu ir konkurenciją tose rinkose.