Sužinoję, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog “Williams” bylos įstatymai prieštarauja Konstitucijai, žmonės pasijuto apginti ir atgavę orumą. Deja, jei jie pasiskaitytų teismo išvadas, jų orumo ir saugumo jausmas užleistų vietą gėdai ir nusivylimui. Mat šios kaip reta vaizdžiai atskleidžia pagrindinio šalies įstatymo prieštaringumą, “nuginkluojantys” argumentai nukreipti prieš neesminius faktus, o pats laikas, kuriuo tautai pranešta apie įstatymų nusižengimą Konstitucijai, verčia suglumti.

Visos Konstitucinio teismo išvados sukasi aplink keletą Konstitucijos nuostatų, kuriomis skelbiama, kad “Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, kad “nuosavybė neliečiama”, o “įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.” Ir pagaliau “valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Būtent šis teiginys ir apverčia aukštyn kojom visas kitas nuostatas. Mat jei valdžios vyrams ir moterims (o būtent jie “reprezentuoja” valstybę) suteikta teisė spręsti, kas yra tautos gerovė ir kaip geriau tvarkyti ūkį, kad ją pasiektum, tai tik nuo jų uolumo ir fantazijos priklausys, kaip dažnai ir kokiu mastu jie tos gerovės sieks.

Ypač šią nuostatą pamėgo socialdemokratai, norintys viską spręsti už žmones. Šį kartą socdemų ideologai gavo skaudžią pamoką. Nagrinėdamas jų kreipimąsi, Teismas rėmėsi būtent šia nuostata ir nutarė, kad ir specialių įstatymų priėmimas “Williams”, ir leidimas netaikyti bendrųjų įstatymų (pvz., labai svarbių Konkurencijos ir Privatizavimo įstatymų), ir valstybės sprendžiamojo balso atsisakymas neprieštarauja Konstitucijai. Be reikalo socialdemokratai apeliuoja į ūkinės veiklos laisvę, visų lygybę ir konkurencijos viršenybę (dalykus, kuriais gyvenime lyg ir netiki). Jie gauna iš teismo šaunų bumerangą: Konstitucijos “sąvokos “bendra tautos gerovė” turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius ir kitus svarbius veiksnius”. Štai atsakymas visiems, propaguojantiems ir pateisinantiems valdžios kišimąsi! Pripažįstate jį? Pripažinkite ir tai, kad teisę spręsti, kas gera ir kas bloga, turite NE JŪS, bet tie, kas valdžioje. Konstitucija atriša jiems rankas, nenustatydama jokių apribojimų. Pripažinkite tai. Arba nepripažinkite ir, būdami nuoseklūs, pasisakykite prieš teisę reguliuoti. Kito pasirinkimo čia nėra.

Būtent todėl, skaitant teismo išvadas, kyla klausimas, kodėl visi išvardinti nusižengimai tautos gerovę skatino, o galimybė kompensuoti nuostolius – jai prieštaravo. Juk pagal plačiai naudojamą reguliavimo ideologiją, “finansinė valstybės pagalba šiandien, rytoj – pelninga įmonės veikla, užkariautos rinkos, didesni mokesčiai valstybei, išsaugotos darbo vietos ir t.t.” Šios “tiesos” leido Lietuvos valdžiai ne kartą ir ne du dengti įmonių nuostolius, teikti joms kreditus ir garantijas, atleidinėti nuo mokesčių. Ir nesupraskite to kaip nepagarbos Konstituciniam teismui, bet tikrai jau ne jam, o valdžią turintiems vyrams ir moterims spręsti, kas Lietuvai geriau.

Kitos įstatymų nuostatos pripažintos neatitinkančiomis Konstitucijos ne tiek savo esme, kiek detalėmis. Nuostata, kuria numatoma valstybės ir “Williams” pirmumo teisė įsigyti akcijas iš smulkių akcininkų, nusižengia Konstitucijai ne pati savaime, bet tik todėl, kad riboja laisvę tas akcijas padovanoti ar kitaip perleisti. Riboti akcijų pardavimą, o taip pat ir maksimalų akcijų kiekį visiems, išskyrus “Williams” ir valstybę, pasirodo, Konstitucijai neprieštarauja. Mokesčių administravimo įstatymas, leidžiantis Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai numatyti sutartyse su stambiais investuotojais, kad jų mokesčiai nebus didinami, pasirodo, nesikerta su Konstitucija, nors šioje ir kalbama apie teisingą konkurenciją. Pasirodo, išimtis ūkio subjektams daryti galima, reikia tik teisingai tai įforminti. Gėda skaityti, kad su Konstitucija prasilenkia tik tas menkutis faktas, jog įstatymas vienu sakiniu leidžia suteikti apsaugą nuo mokesčių kaitos penkeriems metams, o kitu sakiniu leidžia pratęsti terminą iki dešimties metų. Skirtumo tarp šių dviejų įgaliojimų, skambančių kaip “Vyriausybė gali” ir “Vyriausybė turi teisę pratęsti”, lyg ir nėra. Tačiau tik antrosios nuostatos dėka pripažinta, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijos įtvirtintam teisinės valstybės principui. Valio!?

Štai tokius prasilenkimus su Konstitucija išaiškino teismas. Klausimas, kodėl, be visa ko, tai buvo padaryta tik dabar? Pasirodo, Konstitucinis Teismas pats neprivalo rūpintis įstatymų konstituciškumu. Jeigu į jį niekas nesikreipia (o galimybės kreiptis labai apribotos), lietuvių tauta turi gyventi valdoma antikonstitucinių įstatymų priespauda, to net neįtardama. Nežinoma, kiek dar įstatymų, pažeidžiančių patį pagrindinį, šiandien tvarko žmonių gyvenimus.

Jeigu nenorima, kad įstatymų kokybė liktų nekontroliuojama (šalyje, kur kontroliuojama viskas, net sauskelnių storis), būtina keisti įstatymų leidybos tvarką. Įstatymų kūrimas turi prasidėti koncepcija, turi būti įrodytas poreikis įtvirtinti norimas taisykles būtent įstatymu, o ne kokia kita norma (dažnai žmonėms pakanka įtraukti norimą taisyklę į sutartį, įstatus, veiklos reglamentą). Norint gerų įstatymų, reikia įtvirtinti privalomą jų ekspertizę, taip pat tai, kad Seimo nariai NEGALI priimti įstatymo, kurio nuostatos prieštarautų kitam įstatymui ar juo labiau Konstitucijai.

Tačiau negana tik pakeisti įstatymų leidybos procedūras. Būtina keisti pačią Konstituciją. Nors Teismas savo išvadose rašo, kad “Konstitucija yra vientisas teisės aktas, kurio principai ir normos sudaro darnią sistemą”, pagrindinis įstatymas YRA prieštaringas ir neišbaigtas. Leisdamas valdžiai kištis į ūkinę veiklą ir nenustatydamas tam jokių ribų, pagrindinis įstatymas leidžia paminti jo paties deklaracijas apie laisvą konkurenciją, nuosavybės neliečiamybę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Neapribodamas valdžios galių ir nenubrėždamas ribos tarp privačios ir valdiškos kišenės, pagrindinis įstatymas sudaro prielaidas piktnaudžiauti valdžia ir įstatymų leidybos teise, privatų neūkiškumą dengti nekaltų žmonių pinigais, valdžios favoritams, o ne konkurencijai skatinti. Jeigu jau keliamas tautos gerovės tikslas, pagrindiniame šalies įstatyme negalima ignoruoti fakto, kad šį tikslą gali pasiekti laisviausią rinką ir minimalią, bet efektyvią valdžią turinti tauta.

Jeigu pagrindiniame įstatyme bus įtvirtinti žmonių laisvės, ribotos valdžios, įstatymų visuotinumo ir visų lygybės prieš įstatymą principai, jeigu privaloma taps įstatymo ekspertizė, ateityje būsime apsaugoti nuo Viljamso sindromo. Konstitucija užtikrins, kad valdžia bus vienoda visiems ir neleis ja dangstytis kiekvieną kartą, kai bus norima surasti ir paskatinti “lygiausius”.

Tam reikia dirbti. Tačiau darbus gali sutrukdyti to paties “Williams” reikalų persvarstymas. Didelė rizika, kad naujoji Vyriausybė, kaip ir ta, kuri atsistatydino prieš metus, savo pastangas ir laiką skirs naftos reikalams. Lietuvos žmonėms reikalingoms permainoms jų gali pritrūkti.

Sakote, nėra alternatyvų? Yra. Reikia pripažinti, kad “Williams” bylą Lietuvos valdininkai pralaimėjo. Reikia mokėti pralaimėti. Jeigu bus siekiama revanšo, vėl bus “atkuriama” praeitis, o ne kuriama ateitis. Užsiciklinusiems Lietuvos platybėse reikia suvokti, kad niekas pasauly neskiria mūsų valdžios padalinių. Jie neišgirs, o išgirdę - nesupras, kad nepriklausomos Lietuvos Konstitucinis teismas pripažino (koks sutapimas! – pasikeitus valdžioms) senos valdžios nuodėmių neatitikimą Konstitucijai. Supras, kad pasikeitė valdžia, pasikeitė tiesa, o ir paties teismo nutartyje pasakyta “nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu”.

Vadinasi, visam pasauliui bus pranešta, kad Lietuva negerbia investuotojų, kad kaitalioja sutartis po kiekvienų rinkimų, kad tai yra bloga vieta investuoti. Nekokiam Lietuvos vardui tai bus paskutinis smūgis. PRALAIMĖTA bus antrą kartą. O paskui ir trečią - nes už bet kokį sąlygų pakeitimą “Williams” sutartyje teks sumokėti kieta valiuta. Juk sutartyje numatyta kompensuoti nuostolius atsiradusius dėl to, kad “Vyriausybė negali įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pasikeitus Lietuvos Respublikos įstatymams”. Taip, galima praėjus metams nutarti, kad ši įstatymų norma “suvaržo Konstitucijos įgyvendinimą”, galima pulti taisyti tuos įstatymus, tačiau pinigus, numatytus sutartyje kaip nuostolių už visą šią veiklą kompensavimą, sumokėti teks mokesčių mokėtojams.

Gal kas nori pradėti antrą aklumo raundą? Kaip pirmame niekas iki pat sutarties pasirašymo nenorėjo matyti problemų, taip antrame raunde gal nenorima matyti neišvengiamos būtinybės sumokėti už sutarties kaitaliojimą?

Byla pralaimėta, ponai. Būkite orūs. Palinkėkite “Williams” sėkmės darbe ir dirbkite patys.

Perspausdinta iš “Respublikos”, 2000 m. spalio 24 d.