Liepos 1 d. Vyriausybė patvirtino Privatizavimo fondo lėšų naudojimo tvarkos pakeitimus. Ar privatizavimo įplaukų naudojimas taps skaidresnis ir efektyvesnis?

Pagal galiojančius įstatymus, 2/3 visų privatizavimo lėšų turi būti skirtos santaupų atkūrimui. Likusios lėšos skiriamos šalies ekonominio skatinimo programoms finansuoti. Pakeitus Santaupų atkūrimo įstatymą, santaupų atkūrimas yra sustabdytas dvejiems metams. Privatizavimo lėšų naudojimo tvarkos pakeitimuose numatytos papildomos privatizavimo įplaukų naudojimo galimybės. Įtvirtinta nuostata, kad privatizavimo lėšos gali būti skiriamos Vyriausybės sprendimu Rezerviniam (stabilizavimo) fondui sudaryti, dėl valstybės skolos įstatymo įgyvendinimo atsirandantiems valstybės turtiniams įsipareigojimams vykdyti bei objektams parengti privatizuoti pagal Vyriausybės sprendimus. Rekomendacijų, kad santaupų atkūrimas būtų sustabdytas, o privatizavimo lėšos būtų panaudotos rezerviniam fondui sudaryti, esama susitarime su Tarptautiniu valiutos fondu. Vykdant šį susitarimą ir buvo pakeisti nutarimai, parengtas įstatymo projektas dėl Rezervinio fondo steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo.

Šio rezervinio fondo nuostatų projekte numatyta, kad pagrindines Rezervinio fondo pajamas sudarys tie patys 2/3 privatizavimo įplaukų, o fondo lėšos bus naudojamos valstybės skoloms grąžinti bei pensijų sistemos reformai finansuoti. Nesuprantama, kam steigti dar vieną fondą, jei tų pačių tikslų galima pasiekti ir tiksliau reglamentuojant paties Privatizavimo fondo panaudojimą. Rezervinio fondo steigimas disonuoja ir su teisingais ketinimais naikinti nebiudžetinius fondus.

Atrodytų, daug daroma keičiant esamą privatizavimo lėšų panaudojimą. Tačiau privatizavimo lėšų panaudojimo tobulinimas kuriant naujus teisės aktus ir pildant senuosius kuo toliau, tuo labiau primena situaciją, kuomet auklės devynios, o vaikas be galvos. Priėmus papildomus teisės aktus, privatizavimo lėšų panaudojimą reglamentuoja jau ne du, o trys įstatymai bei Vyriausybės nutarimas. Visi jie “kėsinasi” į 2/3 privatizavimo lėšų ir visi numato skirtingus panaudojimo būdus. Tačiau suprantama, kad tos pačios lėšos tuo pačiu metu gali būti panaudotos tik vieną kartą.

Kaip konkrečiai gautos lėšos bus panaudotos, net ir gausėjant teisės aktų, aiškiau nepasidaro. Beje, iš esmės nesikeičia ir daug kartų kritikuota Vyriausybės teisė spręsti dėl tokios didelės valstybinių lėšų panaudojimo apimties. Ketinimai Privatizavimo fondo panaudojimą tvirtinti Seime nerealizuojami, Seimas bus tik supažindinamas su tuo, kaip privatizavimo lėšos buvo panaudotos. Taigi, kaip ir iki šiol, privatizavimo lėšos keliaus iš anksto nežinomais keliais, geriausiu atveju visuomenė bus supažindinta tik su įvykusiais faktais. Beje, šie faktai gali būti ir nelabai džiuginantys. Jei iki šių metų dalis privatizavimo lėšų pasiekdavo ir žmonių kišenes atkurtų santaupų pavidalu, dabar visos privatizavimo lėšos suksis kurioje nors iš valdžios kišenių. Privatizavimo lėšų panaudojimo procedūra išlieka neskaidri.

Daugiausia kalbama apie 2/3 privatizavimo lėšų panaudojimą, apie santaupų atkūrimą. Didžiausias lėšų panaudojimo santaupų atkūrimui privalumas tas, kad lėšos atitenka žmonėms pagal aiškius kriterijus. Didžiausia šio būdo yda ta, kad jis didina valstybės įsipareigojimus. Šis argumentas ir nulėmė, kad santaupų atkūrimas buvo sustabdytas. Beje, santaupų atkūrimo sustabdymas neišsprendė didelių valstybės įsipareigojimų problemos - tiesiog šių įsipareigojimų vykdymas buvo nukeltas ateičiai. Vis dėlto didžiausia bėda iki šiol buvo ir yra susijusi ne su šia privatizavimo įplaukų dalimi.

Ekonomiškai labiausiai nepriimtinas privatizavimo lėšų panaudojimo būdas yra ekonominio skatinimo programos. Nors ir vadinamos programų vardu, jos nėra kas kita kaip atskirų įmonių ar jų vykdomų projektų finansavimas. Tai patvirtina ir privatizavimo lėšų panaudojimo ataskaitos. Kadangi visų paremti ar finansuoti iš Privatizavimo fondo neįmanoma, lėšos skiriamos išrinktiesiems pagal nežinomus kriterijus. Labai gaila, kad ši privatizavimo lėšų panaudojimo kryptis yra nekvestionuojama, nors būtent ji yra ydingiausia.

Ekonomiškai efektyviausias privatizavimo lėšų panaudojimo būdas būtų toks, kuris mažintų valstybės įsipareigojimus, be kita ko garantuodamas, kad privatizavimo lėšos neliks valstybės rankose, o bus perduotos žmonėms. Šiuos požymius atitinka siūlymas privatizavimo lėšas naudoti pensijų reformai. Šį privatizavimo lėšų panaudojimo būdą naudojo ne viena šalis savo pensijų sistemai reformuoti. Siūlymas yra daug kartų svarstytas ir Lietuvoje. Tokį pasiūlymą svarstė ir jam nepritarė Vyriausybė bei Seimo Biudžeto ir finansų komitetas.

Išėjimas iš valstybinio socialinio draudimo yra brangus, jam reikia daug papildomų lėšų, o bene vienintelis realus jų šaltinis - tai privatizavimo įplaukos. Tai, kad valstybinis socialinis draudimas yra negyvybingas, kad iš jo būtinai reikės išeiti, ir kuo anksčiau tai padarysime, tuo mažiau nuostolių patirsime, ir tuo mažiau skausmingai vyks perėjimo procesas - visa tai, rodos, jau suprato ir pačių kairiausių pažiūrų žmonės.

Lėšų iš privatizavimo panaudojimo būdus ir procedūras būtina keisti. Visų pirma, privatizavimo lėšų panaudojimo būdai turi būti išdėstyti viename teisės akte, o jei ir keliuose, tai taip, kad vienas kitam neprieštarautų. Rezervinio fondo steigimas yra nereikalingas žingsnis į šoną, formaliai, bet ne iš esmės vykdantis susitarime su TVF keliamus tikslus. Tikslinga visiškai atsisakyti 1/3 lėšų panaudojimo ekonominio skatinimo programoms, lėšų panaudojimo privatizuojamiems objektams parengti privatizavimui, visas lėšas nukreipiant gyventojų santaupų atkūrimui. Tai yra įsipareigojimas žmonėms ir, nors jo nereikėjo prisiimti pačioje pradžioje, dabar jis turi būti įvykdytas. Po to visas privatizavimo lėšas tikslinga tiesiai, o ne per jokius papildomus rezervinius stabilizavimo fondus, skirti pensijų reformai finansuoti. Tai reiškia, kad lėšos turi būti nukreiptos esamų pensininkų pensijoms mokėti, nes dalis Sodros tarifo turės būti skiriama privačiam kaupiamajam draudimui. Jokie laikini privatizavimo fondo lėšų pasiskolinimai ir paskolinimai neturi būti toleruojami, o lėšų paskirstymas turi būti reglamentuotas įstatyme, nepaliekant Vyriausybei neribotos diskrecijos. Tiks toks kelias leis pasiekti, kad privatizavimo lėšos būtų panaudotos žmonių labui, kad jų panaudojimas turėtų ilgalaikius, optimalius rezultatus.