Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko lėšų už parduotą valstybės (savivaldybių) turtą panaudojimo analizę. Joje įvertinta privatizavimo būklė, analizuojami įvairūs iš privatizavimo gautų lėšų panaudojimo būdai ir jų poveikis rinkai, bankų sektoriui ir šalies makroekonominiams rodikliams.

LLRI ekspertai išanalizavo keletą lėšų panaudojimo alternatyvų ir jų galimą poveikį rinkai. Visi scenarijai numatyti, atsižvelgiant į Vyriausybės pažadą iki 2000 metų vykdyti tik valiutų tarybos principais grindžiamą pinigų politiką. Nagrinėjama galimybė privatizavimo lėšas panaudoti skoloms grąžinti, socialiniam draudimui reformuoti, biudžeto pajamų sumažėjimui dėl mokesčių naštos mažinimo kompensuoti, ekonominėms programoms finansuoti. Aptariama ir galimybė apskritai nenaudoti privatizavimo fondo lėšų, o skirti jas oficialiosioms atsargoms padidinti arba suformuoti kitokį rezervo užsienio valiuta fondą, kuris būtų laikomas ne Lietuvoje.

Didžioji dalis iš privatizavimo gautų lėšų skiriama nuvertėjusiems gyventojų rubliniams indėliams atkurti. Šiuo metu aktyviai diskutuojama, ar toks žingsnis buvo teisingas. Sustabdyti rublinių indėlių kompensavimą Lietuvos Vyriausybei yra pasiūlę ir Tarptautinio valiutos fondo atstovai.

Išanalizavę esamą padėtį, LLRI ekspertai priėjo išvados, kad lėšų iš privatizavimo panaudojimas santaupų atkūrimui iš esmės vertintinas teigiamai, kadangi tai sudaro sąlygas privatizavimui įvykti iki galo - gautos lėšos patenka į privačias rankas. Nepagrįsti ir priekaištai, jog toks lėšų panaudojimas sukelia spaudimą valiutų tarybai, vartojimo bumą ir kitas neigiamas pasekmes. Antra vertus, santaupų atkūrimo reikalavimas didina valstybės įsipareigojimus, kurių mažėjimas būtų priimtinesnė tendencija.

LLRI įsitikinimu, santaupos turi būti atkuriamos tik gavus privatizavimo įplaukas. Be to, privatizavimo lėšų panaudojimo įstatyme turi būti patikslinta, kaip turi būti laikomasi reikalavimo ne mažiau nei du trečdalius gautų lėšų pervesti į Santaupų atkūrimo sąskaitą. Kadangi įstatymas nenustato tikslios privatizavimo lėšų panaudojimo tvarkos, visuomet iškils klausimų, ar įstatymo nustatytas santykis yra išlaikomas.

Iki trečdalio lėšų skiriama šalies ekonomikos programoms finansuoti. Kol bus atkurtos visos numatytos santaupos, šį trečdalį tinkamiausia būtų panaudoti pensijų reformai bei papildomam lito padengimui užtikrinti. Šiam tikslui reikia skirti ir privatizavimo lėšas, gautas po gyventojų santaupų atkūrimo, kadangi, priešingai paplitusiai nuomonei, privatizavimo potencialas Lietuvoje yra didelis.

Daugybė privatizuotinų objektų tokiais kol kas net nelaikomi. Pirmiausia tai bendrovės, kurių kol kas nenumatoma privatizuoti: "Lietuvos geležinkeliai", "Lietuvos dujos", "Lietuvos energija", šilumos, vandens tiekimo ir kitos komunalinių paslaugų, transporto įmonės, oro uostai ir kitos, smulkesnės įmonės. Be to, yra nemaža potencialių privatizuotinų objektų - juridinių vienetų, kurie nėra įmonės, ir kitokio turto: sveikatos apsaugos, švietimo, vidaus reikalų, socialinės apsaugos, kultūros įstaigų, prie jų taip pat priskirtina žemė ir miškai. Daugelio šių objektų privatizavimas yra neišvengiamas ir būtinas, siekiant normalių rinkos santykių ir ūkio efektyvumo. Tikintis racionalios ekonominės politikos, galima teigti, jog didžioji dalis šių objektų bus privatizuota, o privatizavimo data tėra laiko klausimas.

Minėtų objektų privatizavimas, net ir dalinis, reikštų didžiules naujas privatizavimo įplaukas, leisiančias įgyvendinti įsipareigojimus kompensuoti nuvertėjusias santaupas. Pasibaigus nuvertėjusių santaupų kompensavimui, privatizavimo įplaukos galėtų išlikti panašių apimčių ar net padidėti.

LLRI įsitikinęs, kad lėšų iš privatizavimo panaudojimas santaupoms atkurti nepakenks pinigų rinkai ir nepareikalaus Lietuvos banko intervencijos. Tačiau taip bus tik tuo atveju, jei bus išlaikyta valiutų taryba. Esant valiutų tarybai, veikia savireguliacijos mechanizmas, atstatantis rinkos pusiausvyrą bei neutralizuojantis trumpalaikius infliacijos, pinigų kiekio ir užsienio atsargų svyravimus.

Parduodant turtą užsienio asmenims bei esant užsienio valiutos įplaukoms, užsienio valiutos atsargos Lietuvos banke didėja dviem būdais: laikant Privatizavimo fondo lėšas valiuta Lietuvos banke arba keičiant jas į litus. Esant valiutų tarybai, gautų privatizavimo lėšų panaudojimas vidaus rinkoje (nepriklausomai nuo to, ar lėšos išmokamos indėlininkams, ar naudojamos bet kurioms kitoms reikmėms, tiesiogiai nesusijusioms su užsienio valiutos išmokėjimu į užsienį), visuomet sukels atitinkamą pinigų kiekio padidėjimą.

Taigi, užsienio valiutos atsargų ir pinigų kiekio padidėjimas sietinas ne konkrečiai su santaupų atkūrimu, bet su pačiu privatizavimo faktu ir gautų lėšų panaudojimo vidaus rinkoje faktu. Jei lėšos iš privatizavimo panaudojamos vidaus rinkoje, dėl to išaugusios oficialiosios užsienio valiutos atsargos vėliau mažės, litus keičiant į užsienio valiutą. Atitinkamai trauksis ir pinigų kiekis, nesukeldamas nepadengtų rezervais pinigų kiekio padidėjimo. Padidėjus pinigų kiekiui, atsiranda prielaidos tarpbankinės rinkos palūkanoms mažėti bei apimtims didėti. Tai patvirtina ir statistiniai LB duomenys apie tarpbankinę rinką.

Nagrinėdamas lėšų iš privatizavimo įtaką komerciniams bankams, LLRI pastebi, jog trumpalaikis perteklinis likvidumas bankų sistemoje atsiranda Lietuvos Taupomojo banko sąskaita, kadangi atkūrimas vykdomas būtent per šį banką. Tokią tendenciją dar labiau sustiprina Vyriausybės patvirtinta Taupymo programa, neleidžianti lėšoms greičiau persiskirstyti pagal jų savininkų neįtakojamus prioritetus. Nežinia, ar tai sutapimas, bet pasibaigus Taupymo programai, padidėjo gyventojų indėliai užsienio valiuta, be to, kone visuose Lietuvos komerciniuose bankuose. Tai reiškia, kad atsiėmę santaupas litais, žmonės iškeitė jas į užsienio valiutą ir ja laiko indėlius banke.

Jei šiomis sąlygomis imamasi pinigų politikos priemonių, mažinančių perteklinį likvidumą (juo laikomos komercinių bankų atsargos, viršijančios privalomąsias), apie ką byloja Lietuvos banko vykdytos politikos kryptis, galima teigti, jog pinigų politikos tikslas yra ne spręsti bankų sistemos problemas, o padėti konkrečiam bankui "įdarbinti" pinigus. Savo esme tokia priemonė prieštarauja pinigų politikos priemonių taikymo principui - nesikišti tol, kol problemos nėra bendros visiems bankams.

Lėšas iš privatizavimo naudojant santaupų atkūrimui, įtaka makroekonominiams rodikliams didele dalimi priklausys nuo to, ar santaupas atgavę žmonės vartoja aktyviai (santaupos išleidžiamos einamiesiems pirkiniams ir mokėjimams) ar vartoja santūriai, taupymui (dalis lieka indėliuose) ir investicijoms (perkami vertybiniai popieriai, turtas).

Kuomet santaupas atgaunantys gyventojai linkę vartoti aktyviai, prekių ir paslaugų paklausa išauga: kainos didėja (kai pardavėjai sąmoningai didina kainas, žinodami, kad gyventojai pirks, nes turi daugiau pinigų, tikėtina su neelastingomis prekėmis), didėja pardavimų apimtys. Didėja importas, nes jis sudaro daug Lietuvoje vartojamų ne maisto prekių. Importuodamos įmonės litus keis į užsienio valiutą (JAV dolerius), todėl ilgainiui Lietuvos banko atsargos mažės. Realios palūkanos mažės saikingai.

Kai žmonės vartoja saikingai, taupo pinigus bankuose bei investuoja, padidėja kredito ištekliai ir kapitalo pritraukimo galimybės - kapitalas pinga. Mažėja palūkanos. Aktyvėja kapitalo rinka. Vartojimo prekių paklausa didėja, tačiau ne taip sparčiai kaip pirmuoju atveju. Kainos keičiasi (didėja) nežymiai. Svarbus veiksnys, kaip efektyviai padidėjusius išteklius sugeba panaudoti komerciniai bankai. Importas didėja, įtakodamas einamosios sąskaitos balansą.

Ypač pabrėžiamą einamosios sąskaitos deficitą šiuo atveju sąlygoja ne tiek žmonių nusiteikimas vartoti ar taupyti, kiek pats papildomų išteklių patekimas į rinką. Pirmuoju ir antruoju atveju skiriasi tik pinigų patekimo į verslininkų rankas kelias: įsigyjant prekes tiesiogiai arba kreditų pagalba netiesiogiai. Tačiau atsižvelgiant į pinigų politikos ypatumus, einamosios sąskaitos deficitas neturėtų bauginti, priešingai, būtina nesiimti privatų sektorių varžančių priemonių, kad ir kokią tariamai grėsmingą ribą šis deficitas pasiektų. Jei tokia nesikišimo politika bus vykdoma, savireguliacijos mechanizmai, veikiantys nereguliuojamų kainų pagalba, pakreiptų pinigų srautus kita linkme, lygindami einamosios sąskaitos balansą.