Praūžusios Rusijos krizės padariniai sukėlė daug rūpesčių ir problemų Lietuvos verslininkams. Jiems krizė tapo rimtu išbandymu: smuko jų verslo apyvarta, atsirado neplanuotų skolų, sumažėjo pajamos, o kai kuriems iškilo reali bankroto grėsmė. Gelbėdamiesi nuo krizės padarinių, apsukriausi verslininkai paskubomis atrado kaimyninių šalių rinkas, nors pastarosios, nepaisant galiojančių laisvosios prekybos sutarčių, savo dydžiu negalėjo konkuruoti su Rusijos rinka.

Tuo tarpu valdžia, ilgai išlaikiusi olimpinę ramybę, teikė vilčių, kad šį kartą jos veiksmai bus apgalvoti ir teisingi. Tačiau kai kuriems politikams ir valdžios paramos laukiantiems verslininkams ėmus trimituoti apie totalinę grėsmę Lietuvos ūkiui, valdžia pasuko įprastu ir seniai pramintu protekcionizmo keliu. Pasipylė siūlymai padidinti muitus cukrui, stiklui, trąšoms, didinti veterinarinius ir kokybinius reikalavimus įvežamoms prekėms, pajudėjo jau pamiršta įmonių gaivinimo programa. Krizė tapo išbandymu ne tik verslo plėtrai bet ir liberalioms reformoms, o jos šešėlis užtemdė Lietuvos kelią į Pasaulinę prekybos organizaciją. Regis, įstrigome pusiaukelėje. Todėl ir pamąstykime, kokie prietarai mus stabdo ir kaip galime juos įveikti.

Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas - eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko Lietuvos gamintojus.

Išgirdus tokius argumentus, galima pamanyti, kad vyksta Trečiasis Pasaulinis karas. Tik šį kartą fronto linijos skiria šalių eksportuotojus, o populiariausias ginklas šiame kare yra muitai. Tačiau ar prekyba yra karas? Šalys prekiauja ne tam, kad pagerintų eksporto-importo balansą, o tam, kad keistųsi vertybėmis. Jau nuo Adamo Smitho laikų žinoma tiesa, kad išmintinga pirkti tai, ko negali geriau ir pigiau pasigaminti pats, ir parduoti tai, ką gamini geriau už kitus. Prekiaudami siekiame naudos - gauti tai, ko mums trūksta: pinigų, daiktų, vertybių. Importas - vienintelė galimybė mainais gauti mums trūkstamus ir reikalingus daiktus. Ir ne bet kokius, o geriausius. Matyt, lengviau pirkti vokišką arba japonišką automobilį, negu bandyti patiems pasigaminti lietuvišką automobilį ir taip kelti mūsų ekonomiką.

Pažvelgę atidžiau, pamatysime, kad didžioji dalis Lietuvos pramonės priklauso nuo importo. Taigi, vykdydama prieš importą nukreiptą muitų politiką, valdžia pamiršta, kad lazda turi du galus - ribodami importą branginame ir apribojame eksportą. Nesunku pastebėti, kad muitų užuovėjos dažniausiai ieško nesugebantys gaminti konkurencingų prekių, bijantys geriau ir pigiau gaminančių užsienio kolegų konkurencijos. Valdžios parama ir galiomis jie naudojasi tam, kad pridengtų savo bejėgiškumą ir bet kokia kaina išsilaikytų rinkoje.

Kitą argumentą dažniausiai naudoja tie, kurie teigia besirūpiną Lietuvos žmonių užimtumu ir kovoją su nedarbu. Jų nuomone, muitai padeda apsaugoti vietinę ekonomiką ir išlaikyti darbo vietas, tuo tarpu importas žlugdąs vietinę pramonę ir didinąs nedarbą.

Šie argumentai tinka tiems, kurie darbą laiko savaimine vertybe ir gerove, o ne priemone gerovei kurti. Jei seksime šia paplitusia planinės ekonomikos logika, tai, ko gera, prieisime išvados, kad geriausia būtų išdalinti visiems Lietuvos gyventojams po kastuvą ir visiems kartu eiti kasinėti Lietuvos lankų. Taip vienu mostu būtų išspręsta nedarbo problema. Tačiau iš tikrųjų žmonėms reikia ne tiesiog darbo, o galimybių susikurti savo gerovę. Jei žmonės galėtų savarankiškai ir laisvai pasirinkti priemones gerovei pasiekti, tai valdžiai nebetektų rūpintis darbo biržomis, minimalia alga ir bedarbio pašalpomis.

Muitai nesukuria darbo. Priešingai - ribodami prekių ir paslaugų srautus bei didindami jų kainą, muitai mažina galimybes gauti darbo ir kurti darbo vietas. Tuo tarpu laisva prekyba leidžia žmonėms pasirinkti efektyviausią darbo pasidalijimą ir jo panaudojimą. Kiekvienas mainų dalyvis renkasi tai, ką jis gali geriausiai atlikti. Todėl inžinieriams nereikia siūti batų, o batsiuviams - kurti lėktuvų. Sutaupomas laikas ir pasiekiamas didžiausias efektyvumas. Žinoma, laisva prekyba pati savaime nekuria darbo vietų, tačiau ji kuria gerovę. O siekiantis gerovės žmogus yra laisvas pasirinkti sau naudingą specialybę ir darbo vietą.

Muitų šalininkai teigia, kad šalies nacionaliniai interesai reikalauja ginti Lietuvos gamintojus. Bet kas nuo vietinių gamintojų gins Lietuvos vartotojus? Pasiklausius kalbų apie nacionalinius interesus, kyla mintis, kad Lietuvoje gyvena vien tik gamintojai, o valdžia tarnauja tik jiems - juos remdama, saugodama nuo prekiautojų-importuotojų ir užsienio gamintojų bei patriotiškai vartodama jų gaminamas prekes. Valdžia ne tik pati aktyviai remia gamintojus, bet ir ugdo patriotiškus vartotojų jausmus, įtraukdama juos į tautinių produktų pirkimo akcijas.

Deja, ši garsiai deklaruojama rėmimo politika visada reiškia konkrečią paramą tik saujelei gamintojų. Dėl tokios "tautiškos" paramos kenčia ne tik vartotojai, bet ir vietinėje rinkoje konkuruojančios lietuviškos įmonės. Gamintojų lobistai visada pasitelkia jiems naudingus antidempingą, rinkos koncentraciją ir tarptautinę konkurenciją reglamentuojančius teisinius aktus. Taip sukuriama jauki ir atspari konkurencijai "namų" atmosfera, kurią patikimai saugo nacionalinės teisės normos ir dideli muitų tarifai. Tačiau beveik visada pamirštama, kad už tokį gamintojų konkurencinės aplinkos jaukumą moka vartotojai. Moka kelis kartus: išlaikydami valdžią, ginančią ne vartotojų, o gamintojų interesus, brangiai pirkdami vietinius gaminius ir vartodami nekokybiškas prekes. Gamintojų valstybėje vartotojų niekas nesaugo nuo aukštų nekonkurencingų kainų ir gamintojų primetamos nekokybiškos produkcijos bei prekių deficito. Pavyzdžiui, remdama cukraus gamintojus ir eksportą valdžia galvoja apie kelis tūkstančius cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų, tačiau pamiršta apie kelis milijonus cukraus vartotojų.

Tokią tvarką reikia keisti iš pagrindų, pastatant viską nuo galvos ant kojų. Bet kokios gamybos, prekybos ir importo tikslas yra vartojimas. Todėl vartotojų teisė ir laisvė rinktis yra efektyviai veikiančios rinkos pagrindas. Gamintojų ir prekiautojų laisvė - taip pat būtina sąlyga vartotojų laisvei įgyvendinti. Laisvos prekybos sąlygomis vartotojai, keisdami savo pinigus į užsienio gamintojų prekes, didina savo gerovę, nes pasirenka tas vertybes, kurių jiems labiausiai trūksta. Tokiu būdu tik laisva prekyba sudaro sąlygas keistis vertybėmis ir jas gausinti.

Vyrauja nuomonė, kad kol aplinkinės šalys savo gamintojus gina aukštais muitų tarifais, Lietuvai neverta nusileisti ir atverti savo sienas. Muitus esą reikia mažinti palaipsniui ir tik spaudžiant tarptautinėms organizacijoms. Staigus protekcionistinės muitų politikos atsisakymas neva gali sužlugdyti šalies ekonomiką.

Įvertinus laisvos prekybos privalumus, nuomonė, kad prekybos barjerų reikia atsisakyti palaipsniui ir kartu su kitomis šalimis, gali būti suprasta taip: jei visi vaikščiojame supančiotomis kojomis, tai geriau palaukime, kol išsilaisvins kiti, tada ir mes nusimesime savo pančius. Laisvos prekybos iniciatorių nereikia ieškoti vien tarp PPO narių. Singapūras, Tailandas, Naujoji Zelandija ir net mūsų kaimynė Estija ėmėsi vienašališkos iniciatyvos savarankiškai mažinti prekybos barjerus. Tokie žingsniai prekybos liberalizavimo linkme leidžia geriau įvertinti jos teikiamus privalumus, laisvina visus ekonominius santykius ir užtikrina liberalių ekonominių reformų efektyvumą. Šios pozicijos svarbą ženklina ne vien tarptautinis pripažinimas, bet visų pirma palankios sąlygos gerovės augimui.