Lietuvos verslo laisvei ir plėtrai kelią pastoti grasina vis naujos valstybinio reguliavimo kliūtys ir biurokratinių reikalavimų duobės. Šį kartą reguliatyviniais reikalavimais ir biurokratinėmis priemonėmis siekiama surinkti visą informaciją apie prekių pervežimą ir tokiu būdu kontroliuoti visus prekių srautus šalyje.

1997 metų spalio 24 dienos LR Finansų ministerijos įsakymas Nr. 164 "Dėl važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigyjimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo" - tai pavyzdys, kur nuveda besaikis valstybės kontrolės "tobulinimas", kokiais metodais valdininkai "gerina" mokesčių administravimą ir kaip valdžia dorų verslininkų rankomis ir lėšomis "kovoja" su kontrabanda.

Finansų ministerijos įsakymu siekiama kontroliuoti prekių srautus ir taip užkirsti kelią kontrabandai. Naujoji tvarka išplečia kontrolę nuo valstybės sienų ir muitinių skyrių į visos šalies teritoriją. Dvylika punktų, žyminčių privalomus rekvizitus - tai odė biurokratinės kontrolės mechanizmui. Naujieji važtaraščiai savo forma primena sovietiniais laikais naudotus kelionės lapus, kurių pagalba buvo bandoma sureguliuoti valstybinio transporto maršrutus, o savo esme - pratęsia specialiųjų apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų ir kt.) primestą tradiciją kontroliuoti komercinę veiklą. Naujieji specialieji blankai užsimoja dar plačiau - kontroliuoti prekių judėjimą.

Kontrolės sferos išplėtimas nepasieks tikslo, neišspręs problemų susijusių su kontrabandos plitimu, kadangi problemų prigimtis yra kita, nei įsivaizduojama, jos šaknys kur kas gilesnės. Priešingai, besaikė kontrolė dar labiau užaštrins esamas problemas, nes dalis jų slypi pačiuose kontrolės principuose ir jų taikyme. Valdžia, užuot mažinusi ribojimų skaičių, racionalizavusi mokesčių tarifus bei taikymo tvarką ir taip iš esmės išsprendusi kontrabandos problemą, daro klaidingą žingsnį - ji sukuria dar vieną kontrolės mechanizmą, kuris savo ruožtu tik padidina kontrabandos patrauklumą ir pelningumą. Kas žino, kokiai verslininkų daliai šis reguliavimas taps paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę ir privertusiu pasislėpti šešėlyje.

Naujos atskaitomybės įgyvendinimas sužlugdys didmeninę prekybą vykdančių verslininkų planus modernizuoti prekių transportavimą ir sandėliavimą, sumažins užsakymų skaičių pervežimo kompanijoms, prailgins ir pabrangins prekių kelią nuo sandėlio iki prekystalio. Šio įsakymo taikymas prisidės prie Lietuvos ūkio subjektų konkurentiškumo ir investicinio klimato Lietuvoje pablogėjimo.

Paruošti naująją krovinių kontrolės tvarką nesutrukdė ir tai, kad "Važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigyjimo, naudojimo ir likvidavimo tvarka" prieštarauja ES, į kurią orientuojasi ir Lietuvos valdininkai, normoms dėl konkurencijos, laisvo prekių judėjimo ir valstybinio reguliavimo. Vargu, ar šios griežtos tvarkos kūrėjai paskaičiavo, kiek visuomenei kainuos šios naujos reguliatyvinės funkcijos, kiek papildomų išlaidų patirs privatus verslas planuodamas ir vykdydamas prekių pervežimą naujomis sąlygomis? Vargu, ar įvertino atsakomybės naštą už atsitiktines klaidas ir neatitikimus, baimę neįtikti, suklysti ir būti nubaustam. Vargu ar valdžia apskritai pagalvoja, kad verslininkas visas savo jėgas turi skirti tiesiogiai verslui, o ne vykdyti valdžios primestus "darbelius"?