„Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome keletą ištraukų iš Guodos Steponavičienės pranešimo konferencijoje „Skurdas Lietuvoje: priežastys ir galimybės jį sumažinti“, kurią institutas ir Jungtinių tautų vystymo programa surengė gegužės 30 d.

Tikslas - lygybė ar gerovė?

Vertinant skurdo lygį Lietuvoje dažnai pabrėžiama, kad „po nepriklausomybės atgavimo turtinė diferenciacija smarkiai išaugo“. Ši frazė naudojama su neigiama potekste, teigiant, kad sovietiniais metais diferenciacija buvo mažesnė ir kad auganti diferenciacija didina skurdo lygį.

Pirmiausia kyla klausimas, ar korektiška lyginti šiandieną su sovietiniu laikotarpiu? Juk sovietinės santvarkos metais diferenciacija tarp privilegijuotų ir paprastų žmonių buvo ypatingai didelė. Ji ne visuomet turėjo turtinę išraišką, kurios juo labiau neatspindėjo oficiali statistika. Kitaip ir negalėjo būti, nes planinėje ekonomikoje žmogaus turtas yra statusas, o rinkos ekonomikoje – kapitalas. Tačiau žmogaus gyvenimo kokybės prasme, kuria čia ir žvelgiama į skurdą, galimybių diferenciacija buvo akivaizdi. Kartais linkstama manyti, kad žmonių gradacija pagal statusą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo atsitiktinis reiškinys, iš esmės nebūdingas socialistinei sistemai, kuri pagal apibrėžimą buvo skirta žmonių lygybei sukurti. Tačiau ir teorija, ir praktika byloja, kad planinė ekonomika egzistuoti be piliečių statuso diferenciacijos negali, nes, nesant privačios nuosavybės ir laisvų kainų, nėra kitų kriterijų kaip padalinti gėrybes, kurios visuomet yra ribotos.

Tuo tarpu esant rinkos santykiams turtinė diferenciacija yra neišvengiama, nes žmonės dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nevienodai pasinaudoja šios santvarkos sukuriamomis galimybėmis.

Taigi teigti, jog diferenciacija, palyginti su sovietiniais metais, padidėjo, yra nekorektiška. Diferenciacija buvo ir yra, tačiau keičiantis santvarkai pasikeitė kriterijai, pagal kuriuos ji nustatoma, ir išsiplėtė jos skalė dėl išaugusių galimybių turtėti.

Kitas dalykas yra tas, kad sovietiniais metais bendras gerovės lygis buvo labai žemas ir tik dėl izoliacijos, dėl kurios nebuvo žinoma apie kapitalistiniame pasaulyje esančias galimybes, didelė visuomenės dalis nelaikė savęs skurdžiais. Tačiau visas darbo liaudies valstybės išdidumas išgaruodavo pirmoje vakarietiškoje parduotuvėje. Šiandien iš Šiaurės Korėjos žmonės bėga, iškeisdami netgi privilegijuotą statusą į bet kokį darbą kapitalistinėje valstybėje.

Kuri iš šių nelygybių yra žalingesnė žmogui – statuso visuomenėje ar materialios gerovės - galime spręsti tik vadovaudamiesi vertybinėmis nuostatomis. Rinkos ekonomikos doktrina teigia, jog nelygybė veiklos laisvės prasme yra nepriimtina iš esmės, o antroji – materialinė nelygybė - egzistuoja neišvengiamai, kad ir kaip mums tai nepatiktų.

Svarstyti, ar žmonių sugebėjimai pasiekti turto skiriasi, yra gerai ar blogai praktiniu požiūriu nėra prasminga, lygiai taip pat kaip neprasminga vertinti, tarkim, nagrinėjant sveikatos apsaugos ar švietimo reikalus, ar gerai, kad žmonės yra skirtingos kūno konstitucijos ir skirtingų pajėgumų suprasti ir išmokti įvairias mokslo disciplinas.

Taigi formuojant skurdo prevencijos ir socialinės apsaugos politiką, į diferenciaciją tenka atsižvelgti kaip į faktą, nulemtą žmonių kaip gyvų būtybių ir jų gyvenimo aplinkos įvairovės. Todėl tikslas sumažinti diferenciaciją skiriasi nuo tikslo sumažinti skurdą, kurio sprendimas aktualus visiems žmonėms ir visoms demokratinėms valdžioms.

Skurdo priežastys

<...>

Išnykus geležinei uždangai, skyrusiai mus nuo pasaulio, to pasaulio gyvenimo standartai pasklido labai greitai. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdą vertinsime subjektyviai.

Kodėl žmonės nenori ir kodėl negali įgyti tiek lėšų, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius ir nesijaustų skurdžiais?

Pirmas klausimas skamba beveik naiviai. Tačiau nenorinčiųjų yra. Ši problema ypač matyti gerovės valstybėse, nes skaičius žmonių, kurių poreikiams patenkinti užtenka pašalpos, auga kartu su pašalpų dydžiu. O pašalpų dydžiai auga kylant gyvenimo standartams (greta žmogaus teisės į gyvybės ir nuosavybės saugumą bei žodžio laisvę atsiranda teisės į darbą, poilsį, internetą ir pan.). Standartai kyla augant gerovei. Kažkada pasiekiama riba, kai gerovė nebegali augti, nes iš jos gyvenantieji, bet nekuriantieji pasidaro per didelė našta. Tuomet ateina metas reformoms. Antai Vokietijos analitikai teigia, kad jų gerovės valstybė jau seniai yra pakirtusi savo augimo šaknis ir gyvena tik iš inercijos. Tai reikštų, jog būtinas posūkio taškas augimo kreivėje jau praleistas, procesas jau eina žemyn ir tik iš inercijos visuomenė mano, kad viskas yra ir bus kaip visada. Neveltui kyla pasiūlymai reformuoti darbo santykius, pensijų sistemas, mokesčius, netgi pačią Europos Sąjungą. Bėda ta, kad nė viena politinė jėga to pripažinti nedrįsta garsiai, nes žmonėms nebus malonu išgirsti, jog teks keisti ir keistis. O vengti permainų yra žmogiška.

Lietuvoje socialinės pašalpos (išskyrus pašalpas daugiavaikėms šeimoms) nėra didelės, tačiau, atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas, ypač miesteliuose ir kaime, pajamos iš socialinės paramos yra vertingos, juolab kad gaunamos pinigais, ne natūra. Taigi jos yra paskata formuotis sluoksniui gyventojų, kurių veiksmai nukreipti ne į darbo ar savo verslo paieškas, ne į paieškas darbo toliau esančiame mieste ar užsienyje, o į gyvenimą iš pašalpų. Tuomet į valstybės paramos sistemą žvelgiama tarsi į darbdavį, kuris, duodamas užmokestį-pašalpą, kelia tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, neturėti daugiau nei x pajamų, y kvadratinių metrų būsto, turėti daugiau nei z vaikų, būti registruotam institucijoje alfa, bet neregistruotam institucijoje beta ir pan. Šių reikalavimų vykdymu žmogus ir yra užsiėmęs, tarsi būtų įsidarbinęs. Tokios paskatos veikia žmonių elgesio motyvus ir labiausiai atsiliepia šeimai ir vaikams, kuriuos socialinė politika taip mėgsta remti žodžiais.

Lietuvoje, kur tik dešimt metų mokomės būti atsakingi už savo darbą ir pajamas, sunku išskirti būtent paramos priemonių nulemtus iškreiptos motyvacijos vaisius, nes visos vadinamosios mentaliteto problemos, kurios išryškėja pereinant visuomenei iš socializmo į kapitalizmą, yra tokios iškreiptos motyvacijos padariniai. Kapitalistinėse gerovės valstybėse su socialinių programų tradicijomis, pastarųjų vaisiai itin gerai pastebimi. Antai Švedijoje visuomenė susirūpinusi tuo, jog gausiai remiamas ir be išlygų finansuojamas jaunimas labai vėlai suvokia, kad ateina laikas pasirūpinti savimi patiems. Todėl Švedija jau apribojo studijų paskolų teikimo sąlygas. JAV jau seniai vyksta plati diskusija dėl pašalpų vienišoms mamoms įtakos šeimos statusui ir vaikų galimybėms turėti abu tėvus.

Suprantama, visada bus žmonių, kurie nenorės įdėti pastangų, kad įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai – tiek galintys, tiek negalintys dirbti - gyveno iš privačiai skiriamos paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė, savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai nunyko privati parama ir kontrolė, ir pasidarė rimta problema atskirti negalinčius nuo nenorinčių savimi pasirūpinti žmonių.

Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jie - mokesčių lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės.

<...>