Suskaičiavus, jog pernai kompensuojamiems vaistams išleista šimtu milijonų litų daugiau nei ankstesniais metais, imtasi išbandytų taupymo priemonių: patvirtintas vaistų išlaidų limitas vienam pacientui, nustatytos kvotos kompensuojamiems vaistams. Po kurio laiko sveikatos apsaugos sistemos pareigūnai suskaičiavo ir džiaugsmingai paskelbė, jog taupymas pasiteisino, mat išlaidos mažėja...

Lietuvos sveikatos sistemoje apstu problemų, kurias būtina spręsti, tačiau svarbiausia ir aiškiausia jų – lėšų stoka.

Sveikatos politiką vykdančios institucijos šią problemą linkusios spręsti paprastai – įvesti kvotas. Tokio mąstymo ženklas–senbuvis yra kompensuojamų vaistų sąrašas. Naujas, bet labai ryškus pavyzdys – kvotos kompensuojamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, kurios nustatomos gydymo įstaigai.

Ar tokiais būdais lėšos sutaupomos? Viskas priklauso nuo to, kaip skaičiuosim. Vieną rezultatą gausime, jei skaičiuosime (1) einamajam mėnesiui ar ketvirčiui (2) einamojoje išlaidų grupėje, (3) neatsižvelgdami į nupirktų paslaugų kokybę. Kitas rezultatas išeis, jei skaičiuosime ilgesniam laikotarpiui, atsižvelgdami į visas išlaidas ir į paslaugų kokybę.

Pavyzdžiui, Valstybinės ligonių kasos suskaičiavo, kad įvedę kvotas kompensuojamiems vaistams per gegužės mėnesį lėšų, skirtų kompensuojamiems vaistams, sutaupė. Pinigų balansas eilutėje - teigiamas. O tuo metu ligoninėse ir poliklinikose vyko kova dėl vietos nustatytų kvotų ribose. Akivaizdu, jog ne visų pacientų poreikiai buvo patenkinti. Kadangi norinčiųjų gauti receptus kompensuojamiems vaistams buvo daugiau nei tam skirta lėšų (tą ir reiškia kvotų sistema), o visuotinių kriterijų, kaip nustatyti kvotos vertus pacientus, niekas nepateikė (ir vargu ar galėjo), galiojo amžinieji - gerų pažinčių, gerų pinigų ir greitų kojų kriterijai.

Šie kriterijai toli gražu negarantuoja, kad kompensuojami vaistai buvo paskirti būtent tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo. O tai reiškia, jog dalis apdairiausiųjų pasidėjo vaistus į stalčius (gal net greta prieš dešimtmetį už talonus dalinto muilo), o dalis ligonių jų negavo. Dalis iš tų, kurie negavo, neturėjo pinigų jiems įsigyti, vadinasi, jų sveikata blogėjo. Taigi jie sirgs ilgiau, sunkiau ir jiems reikės lėšų kompensuojamiems vaistams – kitą mėnesį, kitą ketvirtį, kitais metais. Be to, jiems gali nebeužtekti vaistų, o prireikti procedūrų, operacijų, reabilitacijos, t.y. išlaidų pagal kitas sveikatos išlaidų eilutes. Tai, kad žmonės pagalbos šį mėnesį negavo, reiškia, jog paslaugos buvo nesuteiktos arba jog buvo suteikta paslaugos kvota, kuri, skaičiuojant statistiniam lietuviui, gali atrodyti gana padori, tačiau konkrečiam žmogui gali baigtis visai tragiškai.

Kita populiari kvotavimo arena yra kompensuojamų vaistų sąrašas. Visi registruoti vaistai yra lygūs (t.y. atitinka reikalavimus), tačiau kai kurie - lygesni už kitus. Tie lygesnieji, patekę į sąrašą, akimirksniu atpinga ir nukonkuruoja savo analogus. Po kurio laiko jų pardavėjai jau gali kelti kainą derybose su valstybei atstovaujančiais derybininkais, nes pastarieji nebeturi iš ko rinktis. Taip, už kompensuojamą vaistą žmogus sumoka labai mažai arba nieko, bet vaistas su netikra kaina iškreipia vaistų kainas rinkoje, todėl per ilgesnį laikotarpį lėšų prireikia daugiau.

Kadangi kompensuojamų vaistų pardavimai išauga, šis sąrašas ima plėstis. Pradedami kompensuoti ir tie vaistai, be kurių ligonis šiaip apsieitų, bet kadangi vaistas atpinga, gydytojai pradeda jį dažniau išrašinėti (ligonio arba savo labui). Taigi ir vėl - išlaidos vaistams didėja.

Esama įvairiausių kriterijų, pagal kuriuos vaistas A į privilegijuotųjų sąrašą įtraukiamas, o B - neįtraukiamas, tačiau vienareikšmiškai įvertinti jų visų nepakanka. Todėl ir čia veikia gerų pažinčių, gerų pinigų ir greitų kojų dėsnis, kurių valioje veikti nėra nei pigu, nei teisinga.