Nuo gegužės 1 dienos įsigaliojo Transporto lengvatų įstatymo pataisos, kuriomis gerokai apribotas žmonių, turinčių lengvatas naudojantis viešuoju keleivių transportu, skaičius. Reikia paminėti, kad Vyriausybė siūlė tokių žmonių ratą dar labiau susiaurinti, tačiau Seimas pasirinko kompromisinį variantą.

Nepaisant to, šis įstatymas susilaukė didelio žmonių, kurie anksčiau turėjo teisę į transporto lengvatas, o dabar jų neteko, pasipriešinimo. Tai suprantama. Kuomet žmogus kurį laiką naudojasi išskirtinėmis teisėmis, pvz., transporto lengvatomis, kompensacijomis už šildymą, nemokamomis pokalbių telefonu valandomis, nemokamomis sanatorijomis ir panašiai, jam pradeda atrodyti, kad jam tai iš tiesų priklauso, kad taip, kaip yra, turi būti visą laiką. Retai yra susimąstoma, kieno sąskaita šios lengvatinės paslaugos yra suteikiamos. Dažniausias argumentas yra tas, kad taip paremiami labiausiai nuskriausti gyventojai tų, kurie nenuskriausti, sąskaita.

Tačiau realybė nėra tokia paprasta - visuomet yra tokių, kurie nepelnytai lengvatomis naudojasi, ir tokių, kurie nepelnytai turi mokėti už kitų lengvatas. Transporto lengvatomis remiami tie, kurie turi geriausias sąlygas šia paslauga pasinaudoti, o ne tie, kuriems labiausiai jos reikia. Palyginkime, kokias galimybes pasinaudoti transporto lengvatomis turi mieste gyvenantis pensininkas ir kokias - gyvenantis kaime. Transporto lengvatos kaip socialinės paramos priemonė yra brangios ir nėra tikslingai nukreiptos, taigi jos nėra efektyvios ir jau seniai turėjo būti panaikintos.

Transporto lengvatos turi ne tik socialines, bet ir ekonomines ir ekologines pasekmes. Pirma, kuo daugiau keleivių naudojasi transporto lengvatomis, tuo mažiau vežėjai domisi paslaugų kokybe, kadangi už paslaugą mokančių keleivių įtaka vežėjų įplaukoms nėra lemianti (iki šiol apie pusę autobusų bei troleibusų parkų lėšų turėjo sudaryti kompensacijos iš savivaldybės biudžeto). Taigi vežėjams savivaldybė yra svarbesnis klientas už bilietą perkantį keleivį. Paslaugų kokybė krinta, ji pradeda nepatenkinti vis didesnės dalies žmonių. Viešajame transporte ima vyrauti "lengvatininkai" ir vežėjai patiria dar didesnius nuostolius. Kiti keleiviai perka automobilius ir visi drauge leidžia laiką transporto grūstyse.

Antra, transporto lengvatos komplikuoja privačių vežėjų galimybes įeiti į rinką ir konkuruoti su esamais autobusų bei troleibusų parkais, kadangi dalį keleivių privalu vežti nemokamai, o kompensacijos privatiems vežėjams nenumatytos. Be to, patys parkai-monopolistai nukenčia, nes jiems žadėtos kompensacijos neišmokamos, o paslaugų kainos reguliuojamos. Taip visa transporto sistema tampa socialinės politikos įkaite ir negali ne tik plėtotis, bet ir išlaikyti esamo lygio.

Tai, kad viešasis keleivių transportas Lietuvoje netenkina keleivių poreikių, manau, yra akivaizdu. Esant transporto lengvatoms vežėjai turi vesti specialią apskaitą kompensuotinoms sumoms apskaičiuoti. Turi būti atliekami kiekvienos kategorijos keleivių srautų ir panašūs tyrimai. Tai yra brangu ir vežėjams, ir savivaldybei. Be to, taikant paslaugos lengvatas, didėja tos paslaugos poreikis. Kuomet žmogui nereikia mokėti už kiekvieną kelionę, jis neretai važiuoja ir nesant būtinybės.

Transporto poreikio augimas yra didžiulė urbanistinė, ekologinė bei socialinė problema, todėl bet koks šio proceso palaikymas yra žalingas visuomenei. Todėl LLRI palaiko Vyriausybės iniciatyvą siaurinti transporto lengvatomis besinaudojančių žmonių ratą. Mūsų nuomone, socialinės problemos turi būti sprendžiamos teikiant tiesiogines pinigines išmokas žmonėms, atsižvelgiant į jų pajamas bei turtą, o ne subsidijuojant atskirus paslaugų teikėjus.

2000 m. gegužės mėn. 1 d. komentaras Žinių radijuje