Nepaisant praėjusiais metais panaikintų Sodros įmokų lubų ir nuo šių metų sausio pirmosios dienos net trimis procentiniais punktais padidintų socialinio draudimo įmokų tarifo, Sodra ir toliau išgyvena sunkius laikus. Ydingos Sodros sistemos problemų našta yra užkraunama pensininkams, kurių pensijos chroniškai vėluoja ir yra apgailėtino dydžio, ir dirbantiesiems, kurių įmokos į Socialinio draudimo fondą auga. Savo pinigų srautus, tai yra įplaukas ir išlaidas, Sodra gali subalansuoti tik skolindamasi ir dengdama deficitą bankų paskolomis. Praėjusį vasario mėnesį Sodros išlaidos viršijo pajamas 79 milijonais litų. Nepanašu, kad artimiausiu metu padėtis galėtų pasikeisti Sodros naudai - mat vyriausybės vykdoma ekonominė politika, nors žodžiais ir deklaruojanti verslo sąlygų gerinimą, kol kas darbais tik blogino verslo sąlygas ir prisidėjo prie to, kad Lietuvoje didėtų nedarbas. Naujausias tokių vyriausybės trumparegiškų veiksmų pavyzdys - kasos aparatai privatiems vežėjams. Kaip žinote, Sodros įmokos turi būti mokamos nuo su darbo santykiais gaunamų pajamų. Nėra darbo, nėra pajamų, nėra ir Sodros įplaukų.

Sodros deficitas ir nuolatinės jos problemos yra dėsningos. Suprantančių, kokiu principu veikia Sodra, jos nestebina. Valstybinis socialinis draudimas yra negyvybinga sistema, turinti gražų startą ir labai liūdną pabaigą. Priešingai nei įprasta manyti, valstybinio socialinio draudimo pensija nėra nei užsidirbama, nei susitaupoma, kaip pensijų fonde, nei nusiperkama, kaip tikrame draudime. Tai yra faktas, kad ir kaip skaudu būtų. Sodros pensija yra valdžios įsipareigojimas esamiems pensininkams esamų dirbančiųjų sąskaita.

Sodros problemas visiškai išspręsti galima tik palaipsniui išmontuojant einamųjų įmokų - einamųjų išmokų sistemą. Šis uždavinys nėra lengvas, nes Sodros sistema yra ypatinga tuo, kad ją įvedant laimi žmonės, sistemos įvedimo metu buvę pensinio amžiaus. Įsivaizduokime, kad nėra valstybinio socialinio draudimo ir žmonės patys galvoja, iš ko jie gyvens senatvėje. Valdžiai įvedus socialinio draudimo mokestį, pensinio amžiaus žmonėms staiga tarsi iš dangaus nukrenta papildomos garantuotos pajamos. Priešingai vyksta tuomet, kai socialinio draudimo sistema yra išmontuojama. Asmenys, mokėję socialinio draudimo įmokas, netenka teisės gauti valstybės mokamos pensijos senatvėje. Socialinio draudimo sistema - puikus pavyzdys, kaip atsainūs, laisvos rinkos principams prieštaraujantys valdžios sprendimai leidžia manipuliuoti žmonių gyvenimais, vienus netikėtai apdovanojant, kitus nepelnytai nuskurdinant.

Kitos išeities nėra - valstybinę pensijų sistemą būtina išmontuoti. Valstybinis socialinis draudimas išgyvena agoniją visame pasaulyje. Šiandien būtina ieškoti būdų, kaip išsisukti iš keblios padėties taip, kad visi patirtų kuo mažesnius nuostolius. Visų pirma, žinoma, kol Sodra dar egzistuoja, būtina racionalizuoti pačios Sodros kaip institucijos darbą. Prieš penkerius metus Laisvosios rinkos instituto pristatytas ir tik dabar pradėtas įgyvendinti Sodros įmokų administravimo pertvarkymas. Šis žingsnis buvo būtinas, nes socialinio draudimo įmoka yra mokama beveik nuo tų pačių pajamų, kaip ir pajamų mokestis.

Mokesčių inspekcija, administruojanti pajamų mokestį, kuo puikiausiai galėtų vykdyti ir socialinio draudimo įmokų administravimą. Tuo tarpu dabar esame sukūrę visiškai neefektyvią, dubliuojančią analogiškų mokesčių administravimo sistemą visoje Lietuvoje. Įsivaizduokite, kokių lėšų pareikalavo dvigubų kompiuterinių sistemų įdiegimas, dvigubas patalpų ir darbuotojų poreikis, kokia našta sukurta įmonėms, verčiant jas mokesčių tikslais bendrauti su keliomis institucijomis. Socialinio draudimo įmokų administravimo perdavimas mokesčių inspekcijai buvo būtinas jau anksčiau. Kuo anksčiau būtų panaikintas mokesčių administravimo dubliavimas, tuo mažiau nuostolių būtų patirta. Ir dabar vykdant pertvarkymą sulauksime rezultatų tik tuomet, jei ši reforma nebus tik iškabos pakeitimas.

Sodros įmokų administravimo pertvarkymas yra būtina, tačiau jokiu būdu nepakankama reforma. Pats einamųjų įmokų - einamųjų išmokų modelis turėtų būti palaipsniui keičiamas į savanorišką, privatų kaupimą senatvei. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad senatvė - tai ne atsitiktinumas, ji būtinai ateis, todėl kiekvienas tokiam gyvenimo etapui turi pasiruošti. Valdžios pareiga sudaryti prielaidas, kad kiekvienas netrukdomai galėtų susitaupyti senatvei. Pagrindinė sąlyga, kad žmogus galėtų taupyti, yra ta, kad jis turėtų iš ko tai padaryti, iš ko taupyti. Negalima tikėtis, kad veikiant esamai valstybinei socialinio draudimo sistemai žmonėms, sumokėjus 34 procentų įmoką, 33 procentų pajamų mokestį, 18 procentų PVM ir dar krūvą įvairių mokesčių, atliks pinigų taupyti privačiai. Dalis žmonių apskritai neturi darbo, taigi neturi iš ko gyventi, jau nekalbant apie taupymą ir dalies uždarbio atidėjimą senatvei. Tam, kad žmogus savimi galėtų rūpintis pats, nuo jo turi būti nuimta prievolė rūpintis kitais. Mokesčių naštos mažinimas leidžia padaryti taip, kad žmogaus piniginėje liktų kuo didesnė jo uždirbtų pajamų dalis, o nedirbantys galėtų susirasti darbą ar pradėti savarankišką verslą.

Kaip visuomet iškyla klausimas, o ką gi daryti su dabartiniais pensininkais? Norint išeiti iš valstybinio socialinio draudimo sistemos nenuskriaudžiant dabartinių pensininkų ir artimiausiu metu jais tapsiančių, būtinos papildomos lėšos. Jau išsiaiškinome, kad didinti mokesčių naštos negalima, nes tai skurdins likusią gyventojų dalį ir neleis jiems pasirūpinti savo senatve. Deja, pasiūlymas didinti pajamų ir kitus mokesčius buvo pateiktas kartu su darbo grupės rengiama pensijų reformos koncepcija. Lėšų trūkumą, kuris atsirastų sumažinus socialinio draudimo įmoką dirbantiesiems, būtų galima kompensuoti privatizavimo įplaukomis. Būtent todėl būtina nešvaistyti privatizavimo metu gautų lėšų abejotinoms ekonomikos skatinimo programoms, o panaudoti tai pensijų reformai. Dar nėra iki galo apsispręsta, kaip konkrečiai bus pertvarkoma socialinio draudimo sistema, tačiau dabar svarstomas pensijų reformos projektas numato ir tuos žingsnius, kurie nėra būtini, kurie būtų ne žingsnis pirmyn, o žingsnis į šoną. Tai - nacionalinės pensijos įvedimas, vadinamoji pirmoji pensijų pakopa. Vyriausybėje svarstomas pasiūlymas dėl privalomojo ir savanoriškojo kaupiamojo draudimo yra sveikintinas ir jį reikia kuo greičiau įgyvendinti. Tačiau visa darbų eiga leidžia įtarti, kad greičiausiai vyriausybės pastangos bus koncentruojamos ties pirmosios pakopos, t.y. dalinėmis esamos Sodros pensijos modifikacijomis, kas savo esme apskritai nėra reforma.

Tikslinga būtų kryptingai kurti pensijų sistemą, paremtą privalomu ir savanorišku privačiu kaupimu. Kiekvienas dalį savo pajamų turėtų atidėti senatvei, tos lėšos būtų investuojamos ir išmokamos tuomet, kai sueis pensinis amžius. Šiuo atveju pensija būtų sutaupyta, įsigyta, o ne mokama kitų sąskaita. Tie žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebūtų apsidraudę privalomuoju draudimu arba jų išmokos būtų labai mažos, turėtų teisę gauti socialinę pašalpą.

Dabartinę pensijų sistemą reikėtų siaurinti palaipsniui, lygiagrečiai plečiant privačius kaupiamuosius fondus. Tam gyventojus reikėtų suskirstyti į grupes pagal gimimo datą ir nustatyti kiekvienos grupės dalyvavimo senojoje bei naujojoje sistemoje laipsnį. Tie, kurių pensinis amžius arčiau, turėtų likti esamoje sistemoje, kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnę dalį jis turėtų kaupti sau ir mažesnę dalį skirti dabartinimas pensininkams išlaikyti.

Pasigirsta nuomonių, jog pensijų reforma įmanoma tik po dviejų metų, tačiau ydingos pensijų sistemos pasekmės visiems Lietuvos gyventojams primena ir ragina neatidėlioti pensijų reformos nė vienai dienai.