Lietuvos laisvosios rinkos institutas baigė Freedom House finansuojamą projektą "Privatūs pensijų fondai: gyvybingos veiklos ir protingos priežiūros derinimas".

Projekto tikslas buvo suformuluoti pensijų fondų priežiūros koncepciją, kurioje būtų efektyviai suderinti rinkos savireguliavimo mechanizmai su valstybinės priežiūros priemonėmis.

LLRI pensijų fondų priežiūrą supranta kaip visumą veiksnių, įtakojančių sklandžią pensijų fondų veiklą. Tai apima ne tik valstybinių institucijų priežiūrą, bet, visų pirma, galimybę veikti rinkos savireguliavimo instrumentams, nes pensijų fondai, kaip ir kiti ūkio subjektai, veikia rinkoje. Kad fondai veiktų maksimaliai efektyviai, turi būti sudarytos sąlygos rinkos mechanizmams pasireikšti. Valstybinis reguliavimas turėtų būti tik išimtis iš šios taisyklės, jį naudoti derėtų tik ten, kur dar nėra prielaidų veikti rinkos savireguliavimui.

Nuo to, kaip organizuojami pensijų fondai - apibrėžtų išmokų ar apibrėžtų įmokų principu, priklauso, kas ir kaip juose yra prižiūrima. Apibrėžtų išmokų fonduose būtina užtikrinti pakankamą įsipareigojimų padengimą kapitalu, dalyvio teises keičiant fondus. Apibrėžtų įmokų pensijų fonduose svarbiausia yra tinkama investicijų priežiūra.

Išplėtotos rinkos sąlygomis paprastai jau yra nusistovėjusi viso finansų sektoriaus veikla ir jos priežiūra, susiformavusi kapitalo rinka, egzistuoja civilinių santykių reguliavimo praktika. Todėl joje yra lengviau taikyti priežiūros priemones, paremtas pačios rinkos savireguliavimo veiksniais.

Atsižvelgiant į tai, kokia yra pensijų fondų rinka, požiūris į reguliavimą gali būti pasyvus arba aktyvus. Pasyvus reguliavimas remiasi "prudent man" principu, t.y. laikoma, kad rinkos dalyviai turi teisingas motyvacijas veikti. Reglamentuojami ne patys veiksmai, o tik veikimo procedūros. Šis požiūris remiasi pasitikėjimu rinkos mechanizmais. Valstybinei priežiūrai įsikišti tenka tik tuomet, jei veikla neduoda lauktų rezultatų ir jei norima patikrinti, ar buvo laikomasi nustatytų procedūrų.

Aktyvus reguliavimas, priešingai, remiasi tiksliu veiklos reglamentavimu. Šis reglamentavimas nustatomas įstatymais ar priežiūros institucijos leidžiamais teisės aktais. Taip tarsi sudaromas sąrašas, kas leidžiama ir kas draudžiama. Todėl toks reguliavimo požiūris dar vadinamas "listingu".

Pensijų fondų priežiūra turi du svarbiausius tikslus: užtikrinti visuomenės pasitikėjimą pensijų fondais, tinkamai saugant jų dalyvių interesus, ir efektyvią konkurenciją privataus pensinio aprūpinimo rinkoje.

Priemonės, naudojamos šiems tikslams pasiekti, gali duoti vienas kitam prieštaraujančių rezultatų, todėl labai svarbu tarp jų rasti tinkamą balansą, kad abu tikslai būtų optimaliai pasiekti.

Paprastai pensijų fondų reguliavimas apima tokias sritis, kaip įėjimas į rinką, pensijų fondų reorganizavimas, likvidavimas, pensijų fondų valdymas, investicijų portfelis ir turto įvertinimas, marketingas ir administravimo kaštai, apskaita, dalyvių teisų apsauga ir nediskriminavimas, išmokų nustatymas, jų apsauga nuo infliacijos, dalyvių turto apsauga, dalyviams teikiamos pensijų fondų ar valstybės garantijos, informacijos atskleidimas. Kiekviena iš šių sričių ir priemonių LLRI buvo išsamiai išnagrinėta ir įvertinta rinkos savireguliavimo ir valstybinės priežiūros suderinimo požiūriu - ar ta rizika gali būti valdoma rinkos mechanizmais, ar būtinas valstybės įsikišimas ir reguliavimas.

Šiuo metu galiojantis Pensijų fondų įstatymas PF priežiūrą paveda dviems valstybinėms žinyboms: Vertybinių popierių komisijai (VPK) bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM).

LLRI nuomone, valstybinė pensijų fondų priežiūra turi būti kiek įmanoma koncentruojama vienoje institucijoje. Kelių institucijų darbas gali būti gerai koordinuojamas, kai jų kompetencija yra aiškiai padalyta. Šiuo atveju tiek SADM, tiek VPK prižiūri tuos pačius dalykus (su SADM suderinti dokumentai toliau derinami VPK; ir SADM, ir VPK nustato būtinąsias pensijos sutarties sąlygas ir t.t.). Pensijų fondų priežiūros funkcijų SADM turi būti atsisakyta. Taip fondai bus geriau prižiūrimi ir sumažės jų priežiūros kaštai tiek valstybei, tiek patiems pensijų fondams.

Lietuvos pensijų fondų priežiūroje daugiau erdvės turi būti suteikta rinkos savireguliavimo mechanizmams. Būtina atsisakyti nereikalingų valstybinių derinimų, tokių kaip priežiūros institucijos leidimai steigti pensijų fondų filialus, standartizuota pensijų fondų dalyvių registro vedimo tvarka, sutikimas keisti valdymo įmonę, sutikimas perduoti dalyvių turtą kitam fondui, dokumentų, patvirtinančių teisę į išmokas, sąrašas ir panašiai. Tokie reikalavimai uždeda papildomą biurokratijos naštą tiek fondams, tiek pačiai priežiūros institucijai.

Daugelį dalykų, kuriuos pavedama standartizuoti valstybinei priežiūrai, gali nusistatyti patys pensijų fondai. Čia valdžios nesikišimas leistų fondams pasiekti efektyviausių sprendimų, kurie būtų naudingi, visų pirma, fondų dalyviams. Pensijų fondų valdymo procedūros, kvalifikaciniai reikalavimai jų valdytojams, naudojami apskaitos standartai bei turto įvertinimo metodikos gali būti nusistatomi pačių pensijų fondų. Valstybinė priežiūra neturi reguliuoti pensijų fondų administravimo kaštų ir marketingo procedūrų. Investicijos turi būti prižiūrimos vadovaujantis protingo žmogaus ("prudent man") taisykle. Taip jos būtų maksimaliai efektyvios ir duotų didžiausią naudą dalyviams ir pensijų fondų savininkams. Pagrindinis valstybinės priežiūros reikalavimas turi būti informacijos atskleidimas tiek dalyviams, tiek visuomenei ir priežiūros institucijai. Tai turi būti pagrindinė priemonė, padėsianti išvengti fondų piktnaudžiavimų ir sukurti konkurencinę aplinką rinkoje.

Nepagrįstas ir įstatymo numatytas apribojimų išmokoms iš pensijų sąskaitų taikymas. Tai uždės didžiulius kaštus tiek fondams, kurie turės laikytis nustatytų nurodymų, tiek valstybinei institucijai, prižiūrinčiai, kaip jų laikomasi. Šie ribojimai juo labiau netikslingi, kai kaupimas pensijų fonduose yra laisvanoriškas ir kai vienas asmuo gali turėti keletą asmeninių pensijų sąskaitų, kaip numatyta priimtame pensijų fondų įstatyme.

Lietuvos pensijų fondų įstatymas nustato ir tokių valstybinių reguliavimų, kurie padarys žalos pensijų fondų veiklai. Nors jais siekiama geriau apsaugoti dalyvių interesus, kaip tik jiems tokie reguliavimai pakenks. Tai, visų pirma, pensijų programų pajamingumo garantijos bei finansinės veiklos normatyvai: kapitalo pakankamumas, likvidumo ir maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta reikalavimai. Norėdami užtikrinti garantuotą programų pajamingumą, pensijų fondai investuos labai konservatyviai. Taigi, jų dalyviai gaus tik garantuotą minimalią grąžą. Smukus visai kapitalo rinkai, fondai, nevykdydami įsipareigojimų turės skelbti bankrotus, nors tokios pasekmės visiškai nepriklausys nuo pačių fondų vykdomos investicijų politikos.

Kapitalo pakankamumo rodiklis apibrėžtų įmokų schemoje, pagal kurią veiks Lietuvos pensijų fondai, neturi prasmės, nes vien jau pagal šios schemos apibrėžimą jos įsipareigojimai visada yra padengti kapitalu. Jei šis rodiklis bus nustatomas kaip nuosavo ir prisiimto valdyti kapitalo santykis, jis varžys pensijų fondų plėtrą.

Likvidumo problema tokiems pensijų fondams, kurie patys pensijų iki galvos nemokės, o tik kaups, nėra aktuali. Išmokos iš sąskaitos yra lengvai prognozuojamos, nes yra tiesiogiai susijusios su dalyvių pensiniu amžiumi. Todėl likvidumo rizikos valdymas turi būti tik pensijų fondų valdytojų kompetencijos dalykas.

Maksimali atvira pozicija užsienio valiuta ribos aktyvų užsienio valiuta, įskaitant investicijas užsienyje, kiekį. Esant neišplėtotai Lietuvos kapitalo rinkai, tik investuojant užsienyje gali būti pasiektas pakankamas diversifikavimas ir tinkamai apsaugoti dalyvių interesai. Tokių normatyvų laikymasis tik pablogins dalyvių turto saugumą.

Todėl LLRI siūlo atsisakyti tiek programų pajamingumo, tiek kapitalo pakankamumo, likvidumo ir maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta normatyvų.

LLRI nuomone valstybinė priežiūra turi nustatyti principus, pagal kuriuos veikia pensijų fondai, o ne detaliai reglamentuoti jų veiklą. Toks požiūris leis rinkos dalyviams geriau prisiderinti prie rinkos pokyčių ir taip pasiekti geriausių veiklos rezultatų. Tuo būdu bus geriausiai realizuoti ir fondų dalyvių interesai.

LLRI perspėja ir apie sunkumus, kuriuos sukels mokesčių atidėjimo pensijų įmokoms taikymas, kol nėra įvestas visuotinis gyventojų pajamų deklaravimas. Pensijų įmokoms bus suteikiamas pajamų mokesčio atidėjimas, jei neviršijama 25 procentus asmens, kurio vardu įmokos daromos, pajamų. Vienas asmuo gali turėti keletą sąskaitų įvairiuose fonduose ir į visas jas mokėti. Tai labai komplikuoja mokesčio atidėjimo ribų kontrolę. Net ir tais atvejais, kai įmokas pervedinės darbdavys, kontroliuoti bus nelengva, jei asmuo turės kelias sąskaitas arba kelių rūšių pajamų. Taigi, norint užtikrinti efektyvią pajamų mokesčio pensijų įmokoms atidėjimo kontrolę, prieš tai būtina įvesti gyventojų pajamų deklaravimą.

Pasiūlymai, kaip organizuoti pensijų fondų priežiūrą Lietuvoje, buvo pateikti Vertybinių popierių komisijai bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kurios yra atsakingos už valstybinę pensijų fondų priežiūrą, taip pat Finansų ministerijai, Draudimo reikalų tarnybai, atitinkamiems Seimo komitetams bei Sodrai.