Lietuvos laisvosios rinkos institutas kasmet skaičiuoja mokesčių naštą ir skelbia, kada Lietuvoje ateina laisvės nuo mokesčių diena - diena. Tai diena, kada vidutiniškai kiekvienas Lietuvos žmogus jau yra atidavęs savo metinę duoklę biudžetui. Deja, didėjant mokesčių naštai, ši laisvės nuo mokesčių diena kasmet ateina vis vėliau. Tai reiškia, kad kone pusę savo uždirbtos gerovės vidutiniškai kiekvienas mūsų atiduodame kitiems. Mokesčių našta jau artėja prie 40 procentų.

Gali kilti klausimas, kodėl nuogąstauju, kalbėdama apie didėjančią mokesčių naštą. Juk socialinės politikos požiūriu, atrodytų, kad pagrindo nerimauti nėra: kuo daugiau surenkama lėšų į biudžetą, tuo lengviau ir dosniau gali būti vykdoma socialinė šalpa. Visgi į mokesčių ir socialinės politikos sąjungą siūlyčiau pažvelgti plačiau. Analizę verta pradėti nuo to, kad besikreipiantieji pagalbos yra asmenys, neturintys pakankamai pajamų ir turto turto.

Kodėl žmonės skursta?

Analizuojant toliau, pagrįstai kyla klausimas: kodėl esama žmonių, kurie tų pajamų ar turto neturi tiek, kad galėtų savarankiškai gyventi, neužkraudami naštos likusiai visuomenės daliai. Priežasčių, dėl kurių žmogus neturi iš ko pragyventi yra daug. Tai gali būti neįgalus, neįvaikintas našlaitis, jauna našlė, auginanti kelis mažus vaikučius. pajamų neturėjimo priežasčių, kuomet pajamų netekimas siejamas su aplinkybėmis, kurių žmogus negali įtakoti, galima išvardinti ir daugiau. Kita kategorija priežasčių sietina su asmeninėmis žmogaus savybėmis ar poreikiais. Vienas neturi, nes nenori turėti, kitas - nesugeba dirbti taip kad užsidirbtų. Tačiau yra dar viena - visiškai universali pajamų netekimo priežastis. Ji turi įtakos visiems šalyje gyvenantiems asmenims - ir remtiniems, ir ne. Tikriausiai numanote, kad kalbu apie mokesčius. Ši valstybės gyvenimo apraiška sumažina absoliučiai visų šalyje gyvenančių žmonių pajamas, paimdama jų dalį. Šiuo atveju kiekvienas žmogus yra nuskurdinamas be savo ir be kitų kaltės.

Kas yra mokesčių numetimas?

Jūs galite paprieštarauti: juk valstybės paimti pinigai niekur nedingsta, jie vėl sugrįžta žmonėms. Netgi priešingai, valstybė sugeba taip paskirstyti mokesčių naštą, jog sunkiausia jos dalis tenka turtingiesiems. Atrodytų, kad tinkamai naudojant biudžeto lėšas, perskirstymas vyksta viena kryptimi - iš turtingųjų neturtingiesiems. Deja, šią prielaidą paneigia mokesčių numetimo reiškinys. Mokesčių numetimo atveju mokantysis asmuo tėra tik techninis pagalbininkas mokestį surenkant, paimant iš kitų ir pervedant jį į biudžetą. Pavyzdžiui, pripažįstama, kad PVM yra vartotojų mokestis, tačiau teigiama, kad pelno mokestis tenka gamybai. Iš tiesų, pelno mokestį sumoka įmonė, tačiau šis mokestis visuomet įkalkuliuojamas į tos įmonės paslaugos ar prekės kainą. Lygiai taip pat tarp darbdavio ir darbuotojo paskirstomos ir Sodros įmokos. Savininkas iš savo kišenės šį mokestį moka tik tuomet, kai, vaizdžiai tariant, bankrutuoja ir nebeturi kam mokesčių naštos nukelti. Tuo tarpu veikiančios įmonės darbdaviai šią įmokos dalį perkelia tam pačiam darbuotojui, mokėdamas mažesnį atlyginimą, arba prekės paslaugos pirkėjui, nustatydamas didesnę kainą. Taigi, plačiai vartojamas teiginys, kad esti mokesčių, kuriuos moka "darbdaviai", "įmonės" ar "vartotojai" yra klaidingas. Klaidingas ir iš to išplaukiantis teiginys, kad mokesčių našta gali būti paskirstyta ir paskirstoma "teisingai". Kaip taisyklė, sunkiausia mokesčius perkelti eiliniam žmogui - jis tiesiog neturi kam to mokesčio numesti. Būtent todėl paprastus žmones mokesčių našta slegia sunkiausiai. Dėl mokesčių numetimo galimybės pastangos kaip nors tą mokesčių naštą paskirstyti yra bergždžios. Mokesčius visuomet galiausiai sumoka žmonės - pirkėjai, vartotojai. 1996 - 1999 metų valstybės pajamų bei išlaidų analizė parodo, jog biudžetas dažnai skirstomas ne socialiai remtinųjų naudai, o įvairioms verslo paramos programoms ar kitoms komercinėms struktūroms finansuoti.

Antroji plačiai paplitusi klaidinga prielaida yra ta, jog valstybė lėšų perskirstymui gauna abipusiai naudingais mainais, pati užsidirbdama už suteiktas paslaugas ir pati sukurdama vertę. Dažnai sakoma, kad mes mokame mokesčius, užkuriuos mainais gauname nemokamą mokslą, kelius ir kitas paslaugas. Tačiau neįmanoma paneigti to, kad valstybė lėšas perskirstymui gauna prievarta (visi mokesčiai privalomi, t.y. prievartiniai), o ne žmonėms savanoriškai pasirenkant valstybinę paslaugą (perkant draudimą, paslaugą ar panašiai). Būtent dėl šio prievartos elemento negalime tvirtinti, jog už mokesčius gauname adekvačią įmokoms paslaugą. Juk mokesčius moka ir tie, kurie paslauga niekada nesinaudojo ir nesinaudos.

Įsitikinus, kad mokesčių pasiskirstymo neįmanoma numatyti ir apskaičiuoti, kad mokesčiai yra prievartos aktas ir kad už juos gaunama paslauga negali būti adekvati, belieka padaryti vienareikšmę išvadą apie negatyvų mokesčių poveikį žmogaus gerovei. Kuo didesnė mokesčių našta, tuo šis poveikis didesnis. Socialinės politikos požiūriu didžiausia žala žmonėms padaroma mokesčius surenkant. Vykdomos socialinės politikos priemonės be kita ko yra skirtos ir šios žalos padariniams kompensuoti. Pavyzdžiui, dėl mokesčių skaičiavimo klaidos uždarytos įmonės darbuotojai, išmesti į gatvę, tuoj pat tampa darbo biržos klientais. Jeigu ieškotume socialiai ir ekonomiškai toleruotino mokesčių dydžio, kuris ir nenuskurdintų gyventojų, ir surinktų lėšų pakaktų neturinčiųjų paramai, jis iš tiesų būtų labai mažas. Mokesčių mažinimas turi multiplikatoriaus efektą. Kuo mažesni mokesčiai, tuo mažiau žmonių, kuriems reikia pagalbos.

Kreivų veidrodžių karalystėje

Mokesčiai ne tik finansiškai skriaudžia žmones. Jie daro didelę moralei ir žmogaus dvasinei sveikatai. Daug mokesčių, sudėtingos jų apskaičiavimo taisyklės didina nesaugumo jausmą, pagimdo ir gilina socialines problemas.

Pakalbėkime apie konkrečius mokesčių taikymo atvejus. Valdžia stengiasi nustatyti tokias mokesčių kad jų našta socialiai remtiniems žmonėms būtų mažesnė. Esant nustatytam socialiniam įvykiui - netekus pajamų, senatvėje ir kitais atvejais - taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau ar tikrai šios priemonės leidžia teisingai paskirstyti mokesčių naštą? Deja, ne. Ir taip atsitinka dėl jau mokesčių numetimo fenomeno. Tai, kad PVM ar pelno mokesčio lengvatos nustatytos įmonėms, įdarbinančioms neįgalius asmenis, nereiškia, kad būtent neįgalieji ir išloš šiame žaidime. Yra ir lengvatų, kurios taikomos potencialiai remtiniems asmenims. Pavyzdžiui, jei šeimoje yra daugiau nei trys vaikai, pajamų mokestis mažinamas dešimčia litų už kiekvieną papildomą vaiką. Tokios lengvatos atrodo net šiek tiek ciniškai. Dešimt litų negali praturtinti žmogaus tuomet, kai kita ranka, pavyzdžiui akcizais, iš jo paimamos dešimteriopai didesnės sumos. Ar daugiavaikei šeimai reikia mažiau naudotis nuosavu transportu? Priešingai - dar daugiau.

Apibendrinant mokesčių lengvatų poveikį, peršasi kelios išvados: asmeniškai taikomos lengvatos visuomet bus per menkos ir nepadės užtikrinti tinkamo pragyvenimo lygio tuomet, kai bendroji mokesčių našta bus didelė. Lengvatų nauda gali atitekti ne remtiniems, o kitiems asmenims. Pagaliau, lengvatos verčia žmones prie jų taikytis, todėl mes sukuriame tokią kreivų veidrodžių karalystę, kur remtini yra "paklausūs", nes kai kam jie yra pelningi. Tokia padėtis yra amorali, jau nekalbant apie jos ekonominį neefektyvumą.

Kaip matome, didelė mokesčių našta skurdina žmones ir didina remtinųjų skaičių. Susidariusios padėties negali palengvinti nei mokesčių lengvatos, nei kitos pastangos teisingai paskirstyti mokesčių naštą. To padaryti apskritai neįmanoma. Socialinė politika, vykdoma mokesčių lengvatų pagalba yra socialiai neefektyvi: ji neužtikrina socialiai remtiniems asmenims pragyvenimui pakankamo pajamų lygio, lengvatų nauda tenka visai ne tiems, kuriems labiausiai reikalinga parama. Nepasiekdama socialinio efekto, tokia paramos forma tik iškreipia mokesčių sistemos neutralumą, skatina prisitaikyti prie nustatytų reikalavimų, kad būtų galima pasinaudoti lengvatomis, apsunkina ir brangina mokesčių administravimą. Atsižvelgiant į tai netikslinga taikyti socialinės politikos priemonių mokesčių sistemoje. Minimalus mokesčių skaičius, maksimalus jų taikymo tikslumas, nedidelė mokesčių našta - štai geriausias būdas pagerinti socialinę žmonių savijautą, padidinti jų socialinį saugumą, ir užkirsti kelią socialinėms problemoms prevencijos. Neutrali ir lengvai administruojama mokesčių sistema geriau užtikrintų įplaukas, be kita ko sumažindama jų poreikį.