Paklaustas, kodėl dirba, dažnas žmogus atsakytų - tam, kad realizuotų save, pagerintų savo dvasinę būseną ir materialinę padėtį. Kad išmaitintų ir aprengtų savo vaikus, kad užtikrintų jiems galimybę siekti geresnės ateities.

Vargu ar dirbdamas žmogus susimąsto apie tai, kad jo darbo vaisiais naudojasi ne tik tie, kuriuos jis išlaiko savo noru, bet ir tie, kuriuos jis verčiamas išlaikyti. Tai ir pensininkas, invalidas, bedarbis, bet kuris asmuo, besinaudojantis valstybės lėšomis, skatinimu, įvairiomis lengvatomis. Visas jas iš tikrųjų suteikia ne valdžia ar valstybė, bet kuriančioji visuomenės dalis.

Vien socialinio draudimo pensijas dabar gauna beveik 900 tūkst. žmonių arba ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Šis skaičius - likusios visuomenės dalies išlaikomų žmonių - nuolat auga, daugėja invalidumo ir našlių pensijų gavėjų. Be to, Lietuvoje mokama ir beveik 140 tūkst. Valstybinių pensijų. Kai kurios iš jų mokamos kartu su socialinio draudimo pensijomis, taigi yra asmenų, kurie gauna kelias pensijas vienu metu. Iš valstybės biudžeto taip pat mokamos socialinės pensijos. Socialiai remtini žmonės gauna ne tik tiesiogines pinigines išmokas, bet ir nemaža kitokių lengvatų, kaip lengvatinis arba visai nemokamas važiavimas visuomeniniu transportu.

Dar viena didelė valstybės išlaikomų žmonių kategorija - bedarbiai. Nedarbas Lietuvoje jau įgijo grėsmingą mastą. Tiesiog sunku patikėti - tiek darbingų, sveikų žmonių negali susirasti sau jokio darbo ir reikalauja jo iš valdžios. O gal tikrai Lietuvoje jau nebėra kas veikti? Gal jau gaminami visi žmonėms reikalingi daiktai, suteikiamos visos paslaugos, gal pasaulyje užbėgta už akių visiems begaliams žmonių norams? Ne. Tai kodėl mūsų šalyje atsirado tiek atliekamų žmonių?

Atsakymas į tai paprastas - šiurkščiai kišdamasi į rinką apskritai ir ypatingai reguliuodama darbo rinką, valdžia paprasčiausiai neleidžia žmonėms dirbti, vietoje darbo siūlydama jų orumą žeminančias bedarbio pašalpas. Pastarąsias, beje, vėlgi sumoka ne ji pati, o tie, kas kol kas darbo turi…

Bene ryškiausias tokio neleistino kišimosi pavyzdys yra valdžios nustatoma privaloma minimali alga. Nors pati valdžia ir tvirtina, kad nustatydama minimalią algą ir nuolatos ją didindama, ji siekia padėti mažiausiai uždirbantiems žmonėms, šios politikos rezultatas yra priešingas. Ypač skaudžiai ši politika atsiliepia kaime ir mažuose miesteliuose gyvenantiems žmonėms. Daugelis šių žmonių mielai pasiūlytų savo paslaugas už mažesnį atlyginimą, nei nustato valdžia. Darbdaviams toks jų pasiryžimas būtų lyg signalas darbo vietoms kurti - nes tai apsimokėtų. Valdžios gi nustatytas minimumas kartu su kitais reguliavimais yra signalas, kad kurti darbo vietas yra nepelninga, neperspektyvu. Jeigu valdžiai iš ties rūpėtų žmonių darbas, ji turėtų pašalinti kliūtis kurti darbo vietas ir laisvai dirbti.

Tačiau kurdama ir vykdydama ydingą socialinę politiką, valdžia sėja aplinkui save vis daugiau šios politikos vartotojų. Bedarbiai tik vienas iš pavyzdžių. Įvairiausios pašalpos, lengvatos ir kitokios socialinės pajamos - kartą įdiegtos - sukuria sau vis didėjančią paklausą. Todėl nenuostabu, kad kai kurios moterys, ypač kaimo vietovėse, užuot pačios aprūpindamos savo vaikus, gyvena tik iš vaikams skirtų pašalpų. Tuomet, kai vaikų gimdymas tampa priemone išgauti pinigų iš dirbančios visuomenės dalies, derėtų kalbėti ne tik apie socialines ar ekonomines, bet ir apie moralines problemas.

Kaip jas spręsti? Ką daryti, kad išlaikytinių būtų kuo mažiau, o kuriančiųjų - daugiau? Lietuvos laisvosios rinkos institutas žino atsakymus į šiuos klausimus. Praėjusiais metais LLRI atliko išsamius Lietuvos Socialinės politikos kokybės struktūros ir dinamikos tyrimus. Drauge buvo atlikti ir sociologiniai tyrimai, kuriais norėta sužinoti, ką apie šią politiką mano šalies gyventojai. Tyrimų rezultatas - šimto puslapių analitinė medžiaga - šių metų vasario mėnesį buvo pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje organizuotame seminare. Su svarbiausiomis studijos išvadomis supažindiname šio "Laisvosios rinkos" numerio skaitytojus.

Instituto ekspertai išsamiai išanalizavo vykdomą socialinę politiką bei pateikė konkrečių siūlymų, kaip šią politiką keisti. O kad ją keisti būtina, atlikus tyrimą atrodo neabejotina. Mat dabartinės Lietuvos valdžios socialinė politika nukreipta ne į svarbiausią tikslą - sudaryti žmonėms sąlygas kurti savo dvasinę bei materialinę gerovę, o daugiau į trumpalaikį ir labai abejotiną efektą. Gremėzdiška ir daugiašakė socialinės apsaugos sistema, neturėdama aiškių tikslų ir prioritetų, dosniai išbarsto paramą pagal abejotinus ir chaotiškus kriterijus. Ji rūpinasi net tais, kam visai nereikia valstybės paramos. O dėl jos nenuoseklumo paramos pritrūksta kaip tik tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Iš tikrųjų valdžia pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms neprireiktų jos pagalbos, kad jiems būtų sudarytos sąlygos pasirūpinti savimi patiems. O tam visų pirma būtina panaikinti visas dirbtines kliūtis norintiems ir galintiems dirbti ar užsiimti savarankiška ekonomine veikla. Tuo pačiu valdžia nusimestų nuo savo pečių didelę dalį naštos, kuri yra aiškiai per sunki jos pečiams. Valdžiai beliktų pasirūpinti tik tais, kurie iš tikrųjų neturi jokių galimybių patys savimi pasirūpinti. Ši parama turėtų būti skiriama skaidriai, pagal aiškius kriterijus ir tik pinigine forma. Suprasdamas, kad socialinė politika nėra lengviausia sritis reformoms, Lietuvos laisvosios rinkos institutas rengia dirvą pozityviems jos pokyčiams.