Nemaža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi lengvatinėmis paslaugomis: transporto lengvatomis, kompensacijomis už šildymą ir karštą vandenį, nemokamais telefono pokalbiais, subsidijuojamomis palūkanomis būsto įsigijimui ir pan. Šios lengvatos traktuojamos kaip socialinė parama tam tikroms gyventojų grupėms. Šiame straipsnyje kalbėsime apie dvi lengvatinių paslaugų rūšis - transporto lengvatos ir kompensacijos už šildymą bei karštą vandenį.

Transporto lengvatomis šalyje naudojasi daugiau nei milijonas žmonių. Jie arba visai nemoka už važiavimą, arba moka ne visą bilieto kainą. Visi žino, kad nemokamų pietų nebūna: už juos užmoka arba kiti arba pats valgytojas tik kitais būdais. Taigi, pirmas klausimas, kas užmoka likusią paslaugos kainos dalį?

Pagal įstatymą, už lengvatininkus sumoka vežėjai, o savivaldybė kompensuoja vežėjo nuostolius. Miestų transporto vežėjų deklaruojamos pajamos iš kompensacijų sudaro maždaug pusę jų pajamų. Faktiškai, ir jau tradiciškai, vežėjai negauna visos sumos, kurią deklaruoja kaip išlaidas, patirtas dėl lengvatų. Taigi, dalis lengvatų naštos tenka biudžetui - t.y., visiems mokesčius mokantiems viešojo transporto keleiviams ir nekeleiviams, o dalis - vežėjams. Natūralu, kad vežėjai siekia tas sumas susigrąžinti keliant bilietų tarifą, arba didinti kompensuojamos sumos apimtis ir reikalauti tų sumų iš savivaldybės. Abu "nemokamų pietų neutralizavimo" būdai veda į savivaldybės koridorius (nes, norint pakelti tarifus, reikia savivaldybės Tarybos sutikimo). Tiek vienu, tiek kitu atveju už lengvatininkus moka visi mokesčių mokėtojai. Teisyb4s dėlei pridursime, kad šiek tiek daugiau sumoka neprivilegijuoti viešojo transporto naudotojai.

Kita nagrinėtina socialinė paslauga yra kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį. Ši paslauga teikiama tokiu pačiu principu - mokant kompensacijas paslaugos tiekėjui, už tai, kad jis aptarnauja tam tikrą visuomenės dalį. Panagrinėkime, kokios gi tokio apmokėjimo už paslaugą mechanizmo pasekmės.

Klientas nekontroliuoja nei paslaugos kokybės, nei kainos

Transporto atveju, vežėjai praranda interesą domėtis paslaugų kokybe, kadangi keleivis jam nėra tiek įdomus, kiek savivaldybė. Todėl paslaugų kokybė krinta, ji pradeda nepatenkinti vis didesnės dalies žmonių. Perspektyvoje viešajame transporte lieka tik lengvatininkai (nes dovanotam arkliui į dantis nežiūrima), ir vežėjai patiria dar didesnius nuostolius. Kiti perka automobilius ir visi drauge leidžia laiką transporto kamščiuose. Taigi, darbo laikas, per kurį nedirbama - ir niekas, išskyrus išmetamąsias dujas, nesukuriama - didėja.

Dėl minėtų priežasčių ir šilumos tiekėjams nerūpi paslaugų kokybė. Juo labiau, kad žmogui įsirengti alternatyvų šildymą yra labai sudėtinga - juk su tiekėju jis "surištas vamzdžiais".

Socialinių prievolių pančiuose

Esant tokiai situacijai neatsiranda pakankamai naujų vežėjų, kurie sudarytų konkurenciją esamiems monopolininkams, kadangi pagal įstatymą dalį keleivių privalu vežti nemokamai, o kompensacijos privatiems vežėjams nenumatytos. Taip transporto sistema tampa socialinės politikos įkaite ir negali ne tik plėtotis, bet ir išlaikyti esamo lygio. Šiandien autobusų bei troleibusų parkai yra paskendę skolose, negali įsigyti naujų mašinų. Taigi, transporto paslaugų kokybė prastėja, o avarijų tikimybė vis didėja. Žinoma, galime sakyti, kad vežėjai, būdami monopolistais, piktnaudžiauja socialiniu veiksniu. Tikriausiai taip ir yra, nes sąlygos tam kuo puikiausios. Tačiau kaip tas monopolijas išardyti, jei kiekvienas reorganizacijos ar privatizacijos judesys stabdomas teisinant tai socialiniais uždaviniais.

Skiriant tokias nuasmenintas kompensacijas formuojami klaidingi šilumos tiekimo įmonių vadovų lūkesčiai, kainodara tampa dar neskaidresnė, galimybė piktnaudžiauti įmonėms tiek teikiant paslaugas, tiek jų neteikiant, tiek nustatant kainas dar padidėja. O svarbiausia, šilumos tiekėjai gali tiekti šilumą, mažai sukdami sau galvą ar būtent tiek jos reikia vartotojui. Antra vertus, gyventojai neskatinami taupyti energijos, diegti naujų technologijų, tiksliai matuoti sunaudojamą šilumą, rūpintis gaunamų sąskaitų pagrįstumu bei apskritai jaustis atsakingais už savo būstą.

Legalieji "zuikiai"

Visais lengvatų teikimo atvejais susiformuoja reiškiniai, kai diskredituojamas socialiai remtino asmens statusas. Juk jei tik atsiranda galimybės kuo nors papiktnaudžiauti, piktnaudžiautojų visada atsiranda. Spaudoje plačiai aprašyti pavyzdžiai, kaip invalidas siūlo keleiviui būti jo "lydinčiuoju asmeniu" už tai, kad keleivis sumokės ne vežėjui, o jam. Arba kai žmogus, gaudamas akivaizdžiai per dideles sąskaitas iš šilumos tinklų, neina aiškintis į šilumos tinklus, o keliauja į savivaldybę kompensacijos. Taip padaroma triguba žala: pirma, mokesčių mokėtojų pinigai skiriami nežinia kam, antra, šilumos tinklai nesuranda tikrojo skolininko ir trečia, tikrasis skolininkas šildosi mūsų visų sąskaita po legalia socialinės paramos priedanga. Natūralu, kad tokie reiškiniai labai papiktina visuomenę, sukuria įtampą tarp atskirų socialinių grupių.

Be to, kai kurių paslaugų finansavimas remtinais pripažintiems asmenims nėra socialiai teisingas. Juk remiami yra tie, kurie turi geriausias sąlygas ta paslauga pasinaudoti. Pvz., kaime ir mieste gyvenančio pensininko galimybė pasinaudoti transporto lengvatomis skiriasi iš esmės, nors tiek vienas tiek kitas priklauso tai pačiai gyventojų kategorijai..

Kiek mums kainuoja paslaugų kompensavimo mechanizmas?

Akivaizdu, kad administravimo išlaidos didžiulės. Juo labiau, kad kompensacijos dydžiai nustatomi labai apibendrintai ir subjektyviai. Keleivinio transporto atveju, atliekami kiekvienos kategorijos keleivių srautų tyrimai ir taip empiriškai nustatomas lengvatomis besinaudojančių keleivių skaičius. Remiantis jais, vežėjai skaičiuoja, kiek kompensacijų jiems priklauso iš savivaldybės. Šildymo kompensacijos priklauso nuo šeimos išlaidų, kurių nustatymas, nesant visuotinio pajamų deklaravimo formalių procedūrų, negali būti tikslus. Taigi, tiesioginiai kaštai yra nulemti šių priežasčių: parama teikiama ne tiesiogiai remtinam asmeniui, bet per tarpininkus - paslaugos tiekėjus, todėl neįmanoma tiksliai apskaičiuoti tos paslaugos suvartojimo kiekį, be to, yra galimybės paramą gauti tiems, kuriems ji nepriklauso.

Tačiau netiesioginiai tokios sistemos kaštai yra dar didesni. Du tokius netiesioginius kaštus įkūnijantys reiškiniai jau buvo minėti: tai žala neprivilegijuotiems paslaugos vartotojams (kylančios kainos, krintanti kokybė) bei pačios paslaugos rinkos "užkonservavimas". Dar būtina paminėti ekologinį faktorių. Juk taikant paslaugos lengvatas, didėja tos paslaugos poreikis. Tuo būdu, ir taip linkęs augti, transporto poreikis didėja dar sparčiau. Tai yra didžiulė urbanistinė, ekologinė ir socialinė problema, todėl bet koks šio proceso palaikymas yra nenaudingas visuomenei. Lygiai taip pat neefektyvus šiluminės energijos naudojimas yra žalingas visiems dabar gyvenantiems, ir gyvensiantiems vėliau, todėl dirbtinis poreikio energijai palaikymas yra akivaizdžiai žalingas.

Kaip paremti ir nepakenkti?

Taigi, visuomenei socialinė parama lengvatinio transporto forma yra brangi ir tiesiogiai, ir plačiąja prasme. Manant, kad socialinę paramą būtina sieti su transporto paslaugomis, reikėtų kompensacijoms skirtą sumą padalinti visiems įstatyme numatytus kriterijus atitinkantiems asmenims kaip piniginę išmoką.

Pagrindinis argumentas, pateikiamas prieš subsidijų paslaugos tiekėjui panaikinimą, skiriant jas gavėjui, tik patvirtina šios priemonės socialinį neteisingumą: padalinus dabar skiriamą subsidijų dydį visiems, turintiems teisę gauti subsidijuojamą lengvatą, susidaro labai maža pinigų suma. Tai liudija, kad lengvatomis naudojasi nedidelė dalis teisę į jas turinčių žmonių. Tuo būdu yra remiami keliauti mėgstantys mieste gyvenantys judėjimo bei orientacijos sutrikimų neturintys pensininkai, invalidai, studentai ir pan. Jeigu žmogus dėl savo sveikatos būklės ar dėl gyvenamos vietos nesinaudoja viešuoju transportu, tai nereiškia, kad jis neturi susisiekimo poreikio. Tiesiog tas poreikis gali būti realizuojamas kitomis priemonėmis, pvz., specialusis transportas, telefonas, taksi ir kitos paslaugos, kurios mūsų rinkoje dar neegzistuoja, ką žmogus ir padarytų, jei paramą gautų pinigais.

Laikantis nuomonės, kad būtina sieti pašalpos dydį su išlaidų apimtimis minėtoms paslaugoma pirkti, reikėtų atitinkama suma didinti socialinę pašalpą, pensiją ar kitą piniginę išmoką pagal paslaugos lengvatos gavėją.

Tačiau, ar iš tiesų toks susiejimas pagrįstas? Tiek šilumos, tiek susisiekimo poreikių tenkinimo svarba žmogui nekelia abejonių. Tačiau tokia pati neabejotina būtinybė žmogui yra valgyti, gerti, apsiauti, apsirengti ir pan. Taigi, kompensuojamos paslaugos savo svarba žmogui nėra išskirtinės. Tokios kompensacijos atsiradimas sietinas su dideliu komunalinių paslaugų kainų šuoliu. Dabar, kai visų kainų kitimas yra daug nuosaikesnis, būtų tikslinga atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatines paslaugas atskiroms žmonių grupėms, ir pereiti prie skaidrios socialinės paramos sistemos, kuomet parama pinigais skiriama mažas pajamas gaunantiems asmenims pagal formalius turto ir pajamų testavimo kriterijus. Juo labiau, kad Europos integracijos kontekste energetikos ūkio restruktūrizavimas bei transporto paslaugų virtimas normalia preke yra neišvengiamas.