Viena iš LLRI atlikto Lietuvos socialinės tyrimo dalių buvo sociologinė apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, kaip Lietuvos gyventojai vertina dabartinę socialinę politiką. Jos metu buvo apklausta 2035 gyventojų, kurių struktūra pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą, išsimokslinimą, tautybę atitinka visos Lietuvos gyventojų struktūrą. Todėl galima teigti, kad apklausos rezultatai rodo visos Lietuvos gyventojų nuomonę. Nuomonių palyginimui buvo apklausta ir 100 Lietuvos elito atstovų, tai yra 40 Seimo narių, 43 įmonių vadovai ir 17 žiniasklaidos priemonių vadovų.

Valdžia dirba blogai

Sociologinė apklausa parodė, kad tarp Lietuvos gyventojų vyrauja nuomonė, jog valdžios institucijos, atsakingos už socialinę apsaugą, dirba blogai. Visų institucijų darbą blogai įvertino daugiau nei pusė respondentų: Sodros 55,9 proc., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 62,6, darbo biržos 63,5, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto 66,7 proc. apklaustųjų. Apie Sodrą, kuri gavo santykinai geriausią vertinimą, teigiamai atsiliepė tik 35,1 proc. respondentų.

Kita vertus, nors žmonės ir yra nepalankios nuomonės apie valdžios institucijas, jie nurodo, kad ne kas kitas, o kaip tik jos turi daugiausia rūpintis žmonių socialine gerove. Atsakymuose, kas turi dalytis atsakomybe už senų žmonių, šeimų, auginančių vaikus, nukentėjusių asmenų, bedarbių rūpybą, visur vyrauja valstybė (virš 60 proc. respondentų atsakė, kad tuo turi rūpintis tik valstybė, ne privačios struktūros). Gal tik jaunimu didesnis skaičius respondentų patikėtų rūpintis ir valdžiai, ir privatiems asmenims - tokių atsakymų buvo 42 procentai.

Tokie rezultatai rodo, kad žmonėse dar labai gajus tikėjimas, jog visais sunkesniais gyvenimo atvejais jais pasirūpins valstybė. Tiesiog dabartinės institucijos yra nepajėgios ar nenorinčios tinkamai atlikti savo pareigą - jei jos būtų tobulesnės, tai ir socialinė apsauga būtų derama.

Neigiamas socialinės politikos formuotojų ir vykdytojų vertinimas sietinas ne tik ir ne tiek su blogu jų darbu, kiek su gyventojų viltimis, kurias skatina pati valdžia. Lūkesčius, kad žmonėmis visur ir visada bus pasirūpinta, nelengva ar net neįmanoma pateisinti, todėl nusivylimas yra neišvengiamas. Valstybei būtų pats laikas aiškiai įvardinti savo uždavinius socialinėje srityje, ką ji gali padaryti ir ko ji net nesiruošia daryti.

Pažymėtina, į klausimą klausiama, kas jiems iš tiesų padėjo atsitikus nelaimei, dauguma žmonių, atsakė: "šeima, giminės, draugai, pažįstami". Didžiausios materialinės pagalbos respondentai tikisi iš šeimos (net 79 proc.) arba pasikliauja tik savimi (45,2 proc.). Valstybė yra tik ketvirtoje vietoje (33,9 atsakymų). Taigi, realios pagalbos dažniausiai sulaukiama iš kitų žmonių, o ne iš valstybinių institucijų

Didžiausia problema - nedarbas

Pagrindinė respondentų aiškiai išskirta socialinė problema yra nedarbas. Ją nurodė net 61,1 proc. apklaustųjų, tuo tarpu kai kitos problemos buvo vardijamos kur kas rečiau (nusikalstamumas atrodo svarbiausia problema 13 proc. respondentų, skurdas - 7,7 proc., dideli komunaliniai mokesčiai - 7,5 proc. ir pan.). Antrąją vietą pagal atsakymų dažnumą užėmė bendri nusiskundimai sunkiu gyvenimu - per mažos pensijos ir atlyginimai, žemas pragyvenimo lygis. Elitas taip pat nurodė nedarbą kaip pagrindinę socialinę problemą Lietuvoje (62 proc. atsakymų), antroje vietoje - mažas pensijas ir atlyginimus (19 proc.). Įdomu tai, kad respondentai šias problemas vardijo patys - jiems nebuvo pateikta atsakymų variantų.

Kad nedarbo problema suvokiama kaip aštriausia, rodo ir tai, jog labiausia pažeidžiama socialine grupe tiek gyventojai, tiek elitas nurodė esant bedarbius (80,1 ir 76 proc. atitinkamai). Toliau eina šeimos, auginančios vaikus - jas mano esant labiausia pažeidžiamomis 53,8 proc. gyventojų ir 51 proc. elito. Beje, nukentėjusius asmenis nurodė tik 2 proc. apklaustųjų, nors kaip tik jie sulaukia nemažų lengvatų. Matyt, papildomas šių asmenų socialinis aprūpinimas yra daugiau kompensacija už praeities skriaudas (politinė priemonė) nei dabartinės padėties palengvinimas (socialinė apsauga).

Taigi, aiškiai suvokiama, kad socialinės gerovės pagrindas yra visų pirma darbas, ne socialinės išmokos - kas turi darbą, tam nereikia socialinės pagalbos. Jo netekę žmonės pakliūna į sunkią padėtį. Daugiau nei pusė apklaustųjų (64,5 proc.) teigia, kad valstybė praktiškai nesuteikia jiems jokios pagalbos netekus darbo arba ši pagalba yra per menka. Užtikrintų, kad gaus savalaikę ir kvalifikuotą valstybės pagalbą, yra tik 1,8 gyventojų. Beje, iš elito taip neatsakė niekas.

Nemažai daliai respondentų (beveik 40 proc.) yra tekę ieškoti darbo, taigi, atsakinėdami jie galėjo remtis ir savo patirtimi. Darbo paieškoje daugiausia jų pasikliovė savo jėgomis (40 proc.) arba draugų ir pažįstamų pagalba. Valstybinė darbo birža, nors ji turi plačiausią agentūrų tinklą ir darbdaviams įstatymu yra privaloma pranešti jai apie laisvas darbo vietas, įdarbino tik 7,7 apklaustųjų. Klausiant apie šeimos narius, ne tik pačius respondentus, atsakymai buvo maždaug tokie pat - įsidarbinti padėjo draugai, pažįstami (32,6 proc. atsakymų) arba jie įsidarbino patys (32,1 proc.).

Nepasitikėjimą darbo biržos paslaugomis rodo tai, kad jei vėl tektų ieškoti darbo, į ją kreiptųsi tik 1,6 apklaustųjų. Nemaža dalis žmonių (20,1 proc.) ten eitų po to, kai išmėgintų kitas priemones - visų pirma, paiešką savo jėgomis ir artimų žmonių pagalbą.

Kaip pagrindinę priemone nedarbui sumažinti ar įveikti žmonės nurodo palankesnes sąlygas verslui, mažesnius mokesčius (56 proc.) ir naujų darbo vietų kūrimą (53,8 proc.). Elito nuomone labai svarbus ir investicijų skatinimas (64 proc.). Tačiau žmonių supratimu palankesnės verslo sąlygos neapima palankesnių darbdavio bei darbuotojo santykių. Biurokratijos ir reguliavimo mažinimas šioje srityje dar nesuvokiamas kaip geresnių sąlygų sudarymo veiksnys. 45,7 proc. apklaustųjų pasisako už visapusišką valstybės kišimąsi į darbo santykius ir griežtą jų reguliavimą. Daugiausia pritarimo sulaukė darbo sąlygų kontrolė (85,2 proc.) bei minimalios algos nustatymas (80,7 proc.), tačiau ir kitos sritys gavo ne ką mažiau balsų (darbo laiko reguliavimas 74,7 proc.) .

Beje, elitas taip pat pritaria valstybinei darbo sąlygų kontrolei (93 proc.) bei minimalios algos nustatymui (83 proc.), nors apskritai pasisako už tai, kad valstybė nustatytų tik bendrus darbdavio ir darbuotojo santykių principus (66 proc.).

Ką daryti su pensijomis?

Nors 1995m. buvo atlikta pensijų reforma, palengvėjimo pensijų sistemai ji neatnešė. "Sodra" kuo toliau, tuo labiau jaučia lėšų deficitą. Todėl nenuostabu, kad daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų (26,3 proc.) abejoja, ar iš viso senatvėje gaus kokią nors pensiją. Tokių, kurie tikisi gauti tokią pensiją, kaip dabar įstatymais nustatyta, yra 23,6 proc. Tai daugiausia priešpensinio amžiaus respondentai. Didesnės pensijos nei dabartinė tikisi penktadalis apklaustųjų ir tai yra didesnes pajamas gaunantys žmonės. Šiai socialinei grupei priskirtini ir elito atstovai, todėl daugiau jų tikisi gauti didesnę pensiją (49 proc.) nei mažesnę (13 proc.) ar tokią pat kaip dabar (27 proc.). Pažymėtina, kad abejojančių, ar iš viso gaus pensiją, žiniasklaidos ir verslo atstovų yra šiek tiek mažiau nei Lietuvos gyventojų (17,6 proc. ir 11,6 atitinkamai), tačiau tarp apklaustų Seimo narių tokių nėra nei vieno.

Žmonių buvo paklausta, ar reikia ką nors keisti pensijų sistemoje. Net 39,2 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Tie, kurie atsakė, daugiau pasisako už patobulinimus (34,4 proc.), o ne radikalius pakeitimus. Elito atsakymuose yra daugiau pritarimo radikaliems pakeitimams nei gyventojų, tačiau vis viena vyrauja nuosaikios reformos (57 proc.).

Kaip keisti pensijų sistemą, gali pasiūlyti tik nedaugelis apklaustųjų. Dažniausia pasitaikantis siūlymas yra tiesiog padidinti pensijas (14,1 proc.). Vargu, ar tai galima laikyti sistemos tobulinimo priemone. Kiti pakeitimai buvo pasiūlyti labai mažo skaičiaus apklaustųjų: mažinti pensinį amžių, steigti privačius pensijų fondus (4,4 proc.), mokėti visiems vienodas pensijas (3,3 proc.), įvesti kaupiamąsias pensijas (2,5 proc.). Kad pensijos per mažos vardija bemaž visi, o ką daryti, kad jos padidėtų, rimtesnių siūlymų nėra. Tai suprantama, nes norint ką nors svarstytino pasiūlyti, reikia ir išmanymo. Elitas siūlo kurti privačius pensijų fondus, kaip būdą pagerinti pensijų sistemą (40,4 proc.). Tačiau ir tarp elito trečdalis apklaustųjų nežino atsakymo, ką reikėtų keisti (tobulinti) pensijų sistemoje.

Visuomenėje vis dažniau prabylama apie būtinybę privatizuoti pensijų sistemą, t.y. keisti jos finansavimo ir valdymo būdą. Todėl apklausos metu mėginta išsiaiškinti Lietuvos gyventojų požiūrį į galimą reformą, kai dalis privalomų įmokų būtų mokama ne Sodrai, o privatiems pensijų fondams. Pritariančių tokiai reformai buvo daugiau (41,2 proc.) nei nepritariančių (34,6 proc.). Jaunesni žmonės yra palankiau nusiteikę, vyresni - ne. Ketvirtadalis apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Elito dauguma (80 proc.) reformai pritartų - visiškai arba iš dalies.

Beje, daugiausia žmonių (41,8 proc.) simpatizuoja būtent mišriai pensijų sistemai, kuri tokia pensijų reforma būtų kuriama: dalis pensijos būtų mokama iš socialinio draudimo lėšų, dalis - iš privataus draudimo. Elito atstovai yra aiškiai apsisprendę - 78 proc. pasisako už mišrią pensijų sistemą. Jie mažiausia palaiko socialinį draudimą, paremtą einamosiomis įmokomis (tik 2 proc.).

Anksčiau (1998 m. rugsėjo mėn.) "Baltijos tyrimų" atlikta sociologinė apklausa taip pat rodo, kad net 12 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų mokėti įmokas į privatų pensijų fondą ir 27 proc. tikriausia sutiktų.

Kaip žinia, greta socialinio draudimo pensijų egzistuoja ir privileginės pensijos, skiriamos iš valstybės biudžeto tam tikroms žmonių grupėms - nusipelniusiems ar nukentėjusiems asmenims, jėgos struktūrų darbuotojams, mokslininkams ir t.t. Apklausoje buvo tiriamas gyventojų požiūris į tokias papildomas pensijas. Pažymėtina, kad net 36,4 proc. apklausos dalyvių pasisako už tai, kad privileginės pensijos nebūtų skiriamos iš viso. Taip atsakė ir 19 proc. apklaustų Lietuvos elito atstovų. Labiausia neigiamas yra pareigūnų ir karių pensijų vertinimas (tik 2,3 proc. gyventojų mano, kad reikia jas skirti). Papildomos pensijos labiausia pateisinamos nusipelniusiems valstybei asmenims (valstybės, kultūros, meno veikėjams) - 30,9 proc. gyventojų pasisako už jas. Panašiai galvoja ir elitas (58 proc. skirtų nusipelniusiems asmenims). Antroje vietoje - pensijos tremtiniams, rezistentams (21 proc. gyventojų ir 48 proc. elito). Įdomu, kad mokslininkus gyventojai laiko labiau vertais papildomų pensijų nei aukščiausius valstybės pareigūnus (jiems valstybines pensijas skirtų 20 proc. apklaustųjų, tuo tarpu aukščiausiems valstybės pareigūnams - tik 6 proc.). Galima tarti, kad pastarieji laikomi ir taip gerai aprūpintais arba jie nepateisina gyventojų vilčių ir todėl yra "nenusipelnę". Beje, 29 proc. elito jiems pensijas skirtų.

Lietuvos gyventojų buvo klausta, ką jie darytų, jei valstybinis socialinis draudimas būtų neprivalomas, ir pateikti atsakymų variantai. Daugiau nei trečdalis (36,1 proc.) apklaustųjų patys kauptų senatvei, ligai, nedarbui, 20,3 proc. apsidraustų savanoriškai "Sodroje". Didelė dalis žmonių nesugebėjo atsakyti į tokį klausimą (21,78 proc.).

Elito atstovai yra labiau apsisprendę, ir jie pirmenybę teikia pirmiausia privačioms institucijoms (privačioms draudimo kompanijoms ar pensijų fondams) - 57 proc. atsakiusiųjų. Šiomis institucijomis labiausia pasitiki verslininkai (69,8 proc.), o mažiausia - Seimo nariai (42,5 proc.). Jų daugiau apsidraustų "Sodroje" (37.5 proc.), tuo tarpu iš verslininkų taip padarytų tik 7 proc., žurnalistų - 17,6 proc. Pastarieji bevelytų patys kaupti senatvei, ligai nei apsidrausti "Sodroje".

Pašalpų reikia, bet už jas temoka kiti

Dauguma apklaustųjų nurodo, kad socialinių išmokų labai reikia (viena iš pagrindinių socialinių problemų, atsakiusiųjų nuomone, yra mažos pensijos, bedarbių pašalpos ir panašiai). Tačiau į klausimą, ar sutiktų mokėti didesnius mokesčius tam, kad tokių pašalpų būtų daugiau, neigiamai atsakė net 62,1 proc. apklaustųjų. Tai rodo, kad žmonės nelabai įsivaizduoja, iš kur socialinė pagalba finansuojama. Jei tai būtų aiškiau suvokiama, atsakymai į anketos klausimus būtų nuoseklesni, galbūt nebūtų tiek daug reikalaujama iš valstybės.

Padėtį gerai atskleidžia atsakymas į klausimą, ar tinkama socialinės apsaugos priemonė yra šildymo išlaidų kompensacijos tam tikroms gyventojų grupėms. Gyventojai, kurių nemaža dalis tokias kompensacijas gauna, atsako, kad tokia priemonė turi išlikti (42,4 proc. atsakymų), 23,2 proc. pasisako už griežtesnes jų teikimo sąlygas. Tačiau elitas, kuris, tikėtina, daugiau uždirba ir todėl daugiau sumoka už šias kompensacijas mažas pajamas turinčioms šeimoms, jas vertina jau nepalankiai - 41 proc. pasisako prieš jas, nes kompensacijos neskatina žmonių gyventi pagal galimybes.

Pažymėtina, kad žmonėms priimtinesnė yra pagalba pinigais (37,6 proc. atsakymų) nei paslaugomis ar kitomis lengvatomis. Nors diskutuojama apie tai, kad šiuo metu pernelyg daug socialinės pagalbos teikiama pinigine forma, žmonės tokios pagalbos labiausia ir nori - tuomet jie patys galėtų nuspręsti kaip šiomis išmokomis geriausia pasinaudoti. Beje, gyventojai mano, kad valstybės pagalba turi būti teikiama pirmiausia atsižvelgiant į asmens ar šeimos pajamas (59,4 proc.) - turi būti remiami tie, kuriems šios pagalbos labiausia reikia. Iš tiesų, labiau nukreipta pagalba būtų kur kas veiksmingesnė.

Vilčių, kad Lietuvos žmonės pamažu persiorientuoja į vakarietišką mąstymo būdą, teikia atsakymai į klausimą, kas turi imtis atsakomybės už socialinį saugumą - valstybė ar pats žmogus. Nors ir čia šiek tiek pirmauja valstybė (atitinkama 54,1 proc. ir 43,3 proc.), tačiau ne taip ryškiai kaip atsakymuose, kas turi rūpintis atskiromis gyventojų grupėmis. Pažymėtina, kad manančių, jog žmogus visų pirma pats turi rūpintis savo gerove, gerokai padaugėjo. Toks pat klausimas buvo pateiktas gyventojams ir 1990 bei 1997m. Tuomet taip galvojo mažiau nei trečdalis Lietuvos žmonių (1990m. - 29,9 proc. , 1997m. - 23,9 proc.). Pažymėtina, kad elito atstovų atsakymuose (1998m.) aiškiai pažymima paties žmogaus atsakomybė - už tai pasisakė 86 proc. apklaustųjų.