Jei prieš kokius vienuolika metų Lietuvos žmonėms būtumėm prašnekę apie „valiutų valdybą“, „pririštą litą“ ar „rezervinę valiutą“, absoliuti dauguma būtų tik gūžtelėję pečiais. Šiandien tokią pinigų sistemą žino, nesuklysiu, kiekvienas. Ir ne todėl, kad ja domėjosi ar kad žinia apie lito pririšimą jiems buvo aktyviai diegiama.

Žmonės valiutų valdybos sistemą žino, nes ją išmėgino ir patyrė savo pinigine. Kiekvieną kartą ir be jokių sutrikimų galėdami gauti fiksuotą sumą už litus arba fiksuotą litų sumą už rezervinę valiutą, žmonės susidraugavo su šia paprasta ir jiems draugiška sistema. Dar daugiau, žmonės ne tik patyrė, bet ir susidarė tvirtą nuomonę apie šį pinigų politikos būdą.

Perfrazavus žinomą posakį būtų galima pasakyti: pamėginkite panaikinti valiutų valdybą ir suprasite, ką ji reiškia žmonėms ir ekonomikai. Tikra tiesa, pasikėsinę į daugybę žmonėms gerų dalykų, valiutų valdybos politikai neišdrįso ir nedrįsta jos pajudinti. Dabar jau beveik nebėra abejonių, kad ši sistema Lietuvoje išliks iki tol, kol pradėsime naudoti eurą. O kas žino, gal apie rimtas permainas svarstantis Europos centrinis bankas pats įdiegs kai kuriuos valiutų valdybos sistemos elementus.

2004 m. balandžio 1 d. sueina dešimt metų, kai Lietuvoje įsigaliojo Lito patikimumo įstatymas, fiksuotu kursu pririšęs litą prie tvirtos užsienio valiutos. Kurso fiksavimas - ne pagrindinis valiutų valdybos bruožas. Svarbiausia šios sistemos ypatybė yra šimtaprocentiniai užsienio rezervai, užtikrinantys galimybę kiekvieną litą apyvartoje iškeisti į užsienio valiutą. Pradžioje ši valiuta buvo JAV doleris, o 2002 m. vasario 2 d. litas buvo persietas prie euro. Rezervinė valiuta pakito, bet sistema liko. Joje pagrindinė centrinio banko užduotis – išsaugoti rezervus. Visa kita pinigų politika vyksta automatiškai.

Būtent sistemos automatizmas ir nepatiko sistemos priešininkams, aktyvios pinigų politikos šalininkams. Tokių buvo tikrai daug. Interesų grupės, norinčios daryti įtaką lito kursui ir iš to laimėti, politikai ar biurokratai, norintys lengvo lito į biudžetą, arba akademikai, šventai įtikėję, kad žmogus prie pinigų vairo gali geriau atlikti užduotį nei neklystanti rinka. Su priešininkais, buvusiais ir esamais, diskutuoti nebesinori. Netikėjusiems visus atsakymus davė dešimties metų patirtis. Baubai neatėjo. Viskas, kas buvo sakyta apie valiutų valdybos privalumus išsipildė: infliacija pažabota, politinė įtaka eliminuota, ilgalaikis stabilumas įgytas, pinigai tapo ne valstybės, bet žmonių nuosavybe. Žmonės nebijo tapti Europos pinigų sistemos dalimi, nes praktiškai jau dabar ja yra.

O kažkada buvo diskutuota daug ir aštriai. Žvelgiant į dešimties vienuolikos metų istoriją vis dėl to nuostabu, kad esant milžiniškam pasipriešinimui pavyko įdiegti šią sistemą. Nesuklysime, tai - pati tvariausia Lietuvoje įgyvendinta reforma. Kadaise šiam modeliui besipriešinęs Lietuvos bankas – šiandien visuomenės nuomonės reitingų viršūnėje. Nors ne reitingai svarbu. Svarbu, kad tai sprendimas, kurio ne gėda.

***

Šis „Laisvosios rinkos“ numeris skiriamas valiutų valdybos dešimtmečiui Lietuvoje paminėti. Jame publikuojame nuomones ir vertinimus tų žmonių, kurie patys prieš dešimtmetį dalyvavo diegiant šią sistemą – vieni aktyviai rėmė ir palaikė idėją, kiti jai stipriai priešinosi. Kaip ši ekonomikos reforma Lietuvoje atrodo po dešimties metų...

***

Minėdami valiutų valdybos dešimtmetį, savaitraštis „Veidas“ ir LLRI surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje šalininkai ir oponentai diskutavo apie tai, ar valiutų valdyba pasiteisino ir ką davė pririštas litas. Publikacija „Valiutų valdyba išgyveno daug ilgiau nei pranašauta“ spausdinama 2004 balandžio 1 d. „Veide“ (Nr.14, 14-17 psl.)