Bendroji Europos Sąjungos valiuta – euras – rugsėjo pradžioje nusirito į rekordines žemumas. Nuo euro starto 1999 metais jo vertė dolerio atžvilgiu nukrito 25 procentų. Nesiliauja eksportuotojų skundai dėl nuvertėjančio euro keliamų problemų. Eksportuojančios į euro zoną įmonės teigia, kad stiprus, su doleriu susietas litas didina jų gaminamos produkcijos savikainą, mažina jos konkurencingumą ir galimybes realizuoti nuolat nuvertėjančio euro zonoje. Eksportuojančios įmonės skaičiuoja neuždirbtas pajamas, neuždirbtus pelnus, kuriuos jos galėjo gauti, jei litas būtų susietas ne su doleriu, bet su euru. Eksportuotojai reikalauja nedelsiant persieti litą prie euro, o gal net leisti jam laisvai plaukioti. Tačiau tai - tik viena reikalo pusė, kurią atstovauja kelios, beje, sėkmingai dirbančios įmonės.

Iš tikrųjų problema nėra tokia vienpusiška, o siūlomas jos sprendimas toli gražu nėra panacėja. Net ir patiems eksportuotojams lito persiejimas prie euro nebūtinai bus naudingas. Visų pirma, euro smukimas nėra amžinas. Gali ateiti diena, kuomet euras pradės stiprėti ir eksporto sąlygos pasikeis diametraliai priešinga linkme. Negi tai reiškia, kad tuomet eksportuotojai primygtinai ragins vėl ką nors daryti su litu? Beje, pramonininkų trumpa atmintis. Kai tik litas buvo susietas su doleriu, tuo metu buvusi markė stiprėjo, o eksportuotojai džiaugėsi uždirbamais pelnais.

Antra, net jei euro kursas dolerio ir lito atžvilgiu dar ilgą laiką kristų, eksportuotojai nebūtinai laimėtų, jei litas būtų persietas prie euro. Juk Lietuva yra ne tik eksportuojanti, bet ir importuojanti šalis. Krentant eurui, labai paranku pirkti euro zonoje, ir dauguma įmonių tai daro ir laimi. Jos perka ne tik vartojimui skirtas prekes, bet ir transporto priemones, įrengimus, naujas technologijas. Galimybė pigiai įsigyti šių Lietuvoje negaminamų prekių yra gyvybiškai svarbi. Jei litas būtų persietas prie euro, ši santykinė nauda būtų prarasta, o tų pačių eksportuotojų kaštai išaugtų tuomet jau ne dėl augančių darbo jėgos kaštų, bet dėl brangstančių žaliavų ar kitų įsigijimų užsienyje. Galutinis rezultatas nėra žinomas, taip kaip nežinomas rytojaus euro kursas, taip kaip nežinomi įmonių ateities sprendimai. Tai tiek dėl iškeltos problemos (eksporto paskatinimo) sprendimo efektyvumo, keičiant bazinę lito valiutą.

Kalbant apie rezervinės valiutos keitimą, būtina žiūrėti ne tik kaip pinigų politikos keitimas įtakos padėtį tų, kurie skundžiasi šiandien. Būtina atsižvelgti, kaip sprendimas perrišti litą prie euro įtakotų visų litų vartotojų interesus. Juk kol euras silpnėja, litas silpnėtų kartu su juo. Silpni pinigai visuomet yra nepatrauklūs taupymui, o juk kiekvienas žino, kad būtent santaupos yra ūkio progreso variklis, būtent jos lemia gamybos kilimą, kuris įgalina ateity kuo geriau patenkinti žmonių poreikius. Silpną valiutą dažnai lydi infliacija, silpna valiuta skurdina labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, leidžia jiems numesti problemos naštą. Jau nekalbant apie psichologinius ar politinius lito kurso keitimo aspektus.

Tačiau klausimas yra ne toks, kaip pinigų pagalba spręsti eksportuotojų problemas. Klausimas greičiau yra toks: ar apskritai galima atskirų interesų grupių problemas spręsti keičiant pinigų politiką ir manipuliuojant pinigais? Juk pinigai Lietuvoje yra vieni, o jų vartotojų – kone 4 milijonai gyventojų ir tūkstančiai įmonių. Visi su savomis problemomis, su savais interesais, su savais gyvenimais, su savais sprendimais, su savomis finansinėmis situacijomis. Visi unikalūs, visi nuolat, kas minutę besikeičiantys. Kiekvienam jų galėtume surasti vis kitokį palankų lito kursą, kuris padėtų jiems gyventi lengviau. Tačiau tai tuo pat metu reiškia, kad visi kiti liks nepatenkinti, nes valiuta yra viena. Ir net jei panaikintume vietos valiutą, o imtume naudoti kitų šalių valiutas, vis viena išliktų persipynusi interesų įvairovė, būtinybė įvertinti valiutos riziką ir ją minimizuoti. Būtent todėl, kad valiuta viena, o jos vartotojų – daug, reikia ieškoti tokių valiutos bruožų, kurie tenkintų visus.

Manau, kad šis bruožas – tai yra valiutos patikimumas, santykinis jos kurso stabilumas, prognozuojamumas. Būtent dėl šių visų pripažįstamų geros valiutos bruožų 1994 metais įgyvendinta valiutų tarybos sistema, susiejusi litą su doleriu, žmonių ir verslo visuomenės vertinama kaip sėkmingiausia iš nepriklausomos Lietuvos ūkio reformų. Dėl rezervinės valiutos parinkimo esama įvairių nuomonių. Vieni mano, kad markė, dabar jau euras, būtų buvęs palankesnis ir toliaregiškesnis sprendimas. Ir dėl jo kurso tendencijos, ir dėl integracijos į Europos Sąjungą. Kiti taip pat teisūs sakydami, kad dolerizuotoje ekonomikoje, kokia yra Lietuva, pasiteisinti galėjo tik doleris, kad tik doleris yra globalioji valiuta, visiškai atitikusi rezervinei valiutai keliamus stiprumo ir patikimumo reikalavimus. Būtent dolerio, o kartu ir lito, stiprumas garantavo tai, kad santykinė nauda atiteko vartotojams, pensininkams, dirbantiesiems.

Tačiau dabar, kai laikas yra praėjęs, visi gudrūs yra mokyti ir priekaištauti. Kad buvo parinkta ne ta valiuta, kad pražiopsotas palankiausias lito perrišimo momentas, kuomet vienas euras tapo lygus vienam doleriui, it t.t. Sprendimai visuomet priimami remiantis ribota informacija, nes pagrindinis rinkos bruožas yra neapibrėžtumas. Šiandien mes galime tik spėti, kas nutiks eurui, mes net negalime būti visiškai tikri, kad jis išliks kaip valiuta. Šiandien mes taip pat galime tik spėti, kokiose rinkose pirks ir parduos Lietuvos įmonės mes net negalime būti visiškai tikri, kad būtent Europos, o ne rytų rinkos bus pačios mokiausios ir patraukliausios.

Rinkos dalyviui, pačiam rinkos veikėjui tai nuspėti yra sunku, nes informacija yra išsklaidyta. Tačiau rinkos tendencijas dar sunkiau nuspėti subjektui, kuris apskritai nėra rinkoje. Šis subjektas yra valdžia, o būtent valdžia pasaulyje yra pinigų emitentė. Pinigai, būdami būtina, natūralia ir neatsiejama rinkos dalimi, deja, yra valdžios produktas. Daugelyje šalių –nacionalinės valdžios, Lietuvoje dėl įgyvendinto valiutų tarybos modelio – labiau patyrusios JAV federalinių rezervų valdžios. Šis paradoksas, kuomet vienas pagrindinių rinkos elementų – pinigai – yra ne rinkos, o valdžios produktas, ir sukelia daugumą problemų. Bet svarbiausia, kad tai sukelia ir pagundas savo problemas išspręsti kuo lengviau – tai yra valdžios pagalba.

Taigi, kad šiandieninių pinigų keliamos problemos būtų sprendžiamos iš esmės, pinigai turi būti sugrąžinti ten, kur jie atsirado ir kam jie priklauso – rinkai. Tai – aukso pinigai arba privatūs popieriniai pinigai. Šiandien ši mintis daugelį šokiruoja, kaip šokiruoja ir nuosaikesnis sprendimas – leisti pasirinktinai naudoti kurią nori valiutą. Tačiau būtent pinigų prigimties supratimas gali leisti suvokti dabartinių pinigų problemų priežastis. Ir tuomet arba pribręsti esminiams pokyčiams, arba priimti valdiškų pinigų sistemą su neišvengiamomis jos ydomis.