Pastaruoju metu diskutuojant apie gyventojų pajamų mokesčio mažinimą ir naujų mokesčių įvedimą, valdančioji dauguma pateikia argumentus, pribloškiančius ne vieną blaiviai mąstantį pilietį. Žvilgtelėkim iš arčiau.

Jau kelerius metus Vyriausybei siūloma mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir taip didinti gyventojų vartojimo laisvę, kartu plečiant vidaus vartojimo rinką, kuri svarbi sparčiam šalies ūkio augimui ir darbo vietų daugėjimui.

Deja, lietuviai - santūrūs žmonės, ne išimtis ir valdžios vyrai. Užuot sekę sėkmingu Slovakijos pavyzdžiu mažinant mokesčius ir supaprastinant mokesčių sistemą, valdžios atstovai tarsi sena plokštelė gieda tą pačią dainelę: esą gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas iki 30 proc. sumenkins nacionalinio biudžeto (valstybės piniginės) pajamas 375 mln. litų.

Šiuo atveju Finansų ministerijos ekspertų skaičiavimo algoritmas aiškus: gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas 1 proc. smukdys nacionalinio biudžeto pajamas 125 mln. litų. Skaičiavimas paprastas, paremtas tiesine mokesčio tarifo ir nacionalinių biudžeto pajamų priklausomybe. Jei gyvenimas būtų paremtas šia logika, turbūt ir medžiai kampuoti būtų.

Tuo tarpu LLRI atlikta darbo mokesčių ES šalyse lyginamoji analizė rodo, kad Lietuva vidutines darbo pajamas apmokestina vienu aukščiausių pajamų mokesčio tarifu Europoje, tuo tarpu Lietuvoje, palyginti su kitomis mažesnį tarifą taikančiomis Europos šalimis, šio mokesčio surenkama ne ką daugiau.

Vadinasi, šiuo konkrečiu atveju didelis pajamų mokesčio tarifas neužtikrina didesnių biudžeto pajamų ir jo sumažinimas neturėtų neigiamos įtakos nacionalinio biudžeto pajamoms per vidutinį laikotarpį.

Blogiausia, kad „prievarta“ verčiama mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą trimis procentais, kuriuos galima pavadinti tik kosmetiniais, Finansų ministerija griebiasi šiaudo tikrąja to žodžio prasme – svarsto galimybę įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams ir apmokestinti automobilius.

Šiuo atveju akcentuotini keli aspektai. Pirma, turto mokesčiu nėra apmokestinami nauji pajamų šaltiniai (tik anksčiau jau apmokestintų pajamų forma – turtas), todėl pažeidžiami apmokestinimo principai, svarbiausias iš jų – vienkartinio apmokestinimo.

Be to, nekilnojamojo turto mokesčiai per visus nepriklausomybės metus sudarė nežymią nacionalinio biudžeto pajamų dalį ir, įvertinus šio mokesčio administravimo kaštus, jo „nauda“ išvis būtų galima suabejoti.

Turto mokestis gyventojams yra ne kas kita, o reketas – tik jis vyksta dienos šviesoje su valstybės žinia ir palaiminimu. Šiuo atveju Vyriausybė susirūpino, kad šalyje pasilikę entuziastai (atsisakę užjūrio duonos) per daug nepraturtėtų ir net nenorėtų turtėti. Iš esmės taip yra stabdomas visuomenės pažangos variklis – nuolatinis gyvenimo sąlygų gerinimas, nors žodžiais visada yra remiama „vidurinioji klasė“.

Kadangi visuma susideda iš detalių, pažvelkime į dar vieną iš jų. Tai gyventojų turto vertė, kuri, kaip teigiama, nebūtų apmokestinama. Pasikliauti „protingo dėdės“ sprendimu ne tik nereikia, bet ir negalima.

Kiekvienas individas skirtingai suvokia visuomenėje vykstančius procesus, remiasi subjektyvia pažiūrų sistema. Todėl nė vieno „protingo dėdės“ sprendimas niekada neatspindės visuomenės pozicijos konkrečiu atveju. Taigi nei 350000 litų neapmokestinamo turto vertės riba, nei milijoninė neapmokestininamo turto vertės riba niekada nebus tinkama, nes tokios ribos iš viso nėra.

Blaiviai mąstančiam piliečiui taip pat turėtų kilti klausimas, kaip Finansų ministerija ketina nustatyti „rinkos vertę“ – juk rinkos vertė tampa aiški turto pirkimo-pardavimo metu. Kitais metodais paremtas „rinkos vertės“ nustatymas gresia ne kuo kitu, o perdėtu sąžiningų piliečių apmokestinimu ir mokesčių vengimu apsukresnių tautiečių atveju. Be to, turto vertės nustatymas pagerintų korupcijos sąlygas.

Galiausiai žvilgtelėkime į šią problemą kitu – išlaidų – kampu. Šiuo metu vyraujanti valdžios nuostata yra ta, kad valstybės išlaidų mažinimas yra nuodėmė. Net nesusimąstoma, kad didėjančios valstybės išlaidos nėra ilgalaikės šalies ūkio plėtros variklis. Priešingai, jų augimas didina mokesčių naštą gyventojams, slopina privačią iniciatyvą.

Užuot pasinaudojus esamu ekonomikos augimu kaip puikia galimybe sumažinti mokesčius, jau ne vienerius metus planuojamas deficitinis biudžetas. Kyla klausimas, ką mokesčių politikos strategai siūlys ekonomikos nuosmukio metu?

Baigiant reiktų paklausti „išmintingųjų“, ar verta dėl iš prigimties nepateisinamo mokesčio, kurio nauda abejotina, kėsintis į tokį sakralų lietuviams dalyką, kaip namai. Juk lietuvis nebūtų lietuviu, jei nesiremtų principu „mano namai – mano tvirtovė“. Kad tik nenutiktų taip, kad ne tik piliečiai, bet ir jų nekilnojamasis turtas pradės bėgioti iš šalies...