Kalbėdami apie kontrabandos mažinimo priemones, politikai, atsakingų institucijų pareigūnai ir žiniasklaida akcentuoja administracinių metodų svarbą. LLRI nuomone, kova su kontrabanda administracinėmis priemonėmis – tai lyg vėjo gaudymas laukuose.

Kova su kontrabanda - svarbus valstybės uždavinys. Kontrabanda yra žalinga legaliam verslui ir daugumai vartotojų, skatina korupciją valdžioje ir stiprina nusikalstamumą. Kovai su ja dažniausiai pasitelkiamos administracinės priemonės, tačiau ar jų užtenka kontrabandos kontrolei ir prevencijai?

Administracinėmis kovos su kontrabanda priemonėmis paprastai laikomi veiksmai, kurie grindžiami valstybės ir jos institucijų teisėmis nustatyti privalomus elgesio būdus, prižiūrėti jų laikymąsi ir bausti už nesilaikymą. Valdžia stiprina sienos apsaugą, griežtina baudas už kontrabandą, dokumentų padirbimą, muitinės formalumų pažeidimą, pareigūnų papirkimą ir jų dalyvavimą kontrabandoje, taiko bausmes už naujas veiklas, pavyzdžiui, prekių neišvežimą iš šalies, nors fiktyviai jos laikomos išgabentomis. Taip pat taikomos ar bent jau siūlomos kitos išradingos priemonės, pavyzdžiui, draudimas pakuoti cukrų tiems, kas jo negamina arba neimportuoja, draudimas prekiauti „jautriomis“ prekėmis turguje su verslo liudijimais. Administraciniu metodu taip pat laikoma minėtų veiksmų stiprinimas: pareigūnų skaičiaus, jų atlyginimų ar įgaliojimų didinimas.

Šios priemonės skirtos kovai su kontrabanda - nelegaliu prekių gabenimu per sieną siekiant gauti pajamų ir išvengti valstybės kontroliavimo ir su tuo susijusių reguliavimų ir mokesčių. Iš pirmo žvilgsnio kontrabandos veikimas ir tikslai gali priminti legalaus verslininko teisėto verslo planą, kuris siekia gauti pajamų, išvengti teisėtai išvengiamų mokesčių ir reguliavimų, mažinti verslo sąnaudas ir įveikti konkurentus. Tačiau kontrabandininkas veikia nelegalioje terpėje – naudojasi neteisėtais gabenimo būdais, dažnai sprendžia konfliktus jėga, prisideda prie organizuoto nusikalstamumo. Nors kontrabandos verslas nelegalus, jam įtaką daro rinkoje veikiančios jėgos – vartotojų norai ir verslininkų siekis bet kokiomis priemonėmis jiems įtikti.

Paskatos ir kūrybiškumas, pasitelkiamas pelnui didinti, yra pamatuojamas rinkos sprendimų įvairove. Kiekviena rinkoje esanti prekė ar paslauga liudija verslininko norą patenkinti vartotojo poreikį arba pasufleruoti vartotojui, ko galima užsinorėti. Atrodo, lygioje vietoje randasi įvairiausių paslaugų įmonių ir prekių, kokių praeityje nebuvo ir, regis, net ir nereikėjo. Pavyzdžiui, atsirado gyvūnų viešbučiai ir kirpyklos, vienkartiniai maišeliai šiukšlėms ir daugybė kitų paslaugų ir produktų. Pelnas stumia verslininko mintis į priekį ir įkinko kūrybiškumą. Taigi ir kontrabandininko atsakas į administracines kovos su kontrabanda priemones gali būti palygintas su verslininko iššūkiu rasti savo nišą rinkoje, įveikti trukdžius ir konkurentus. Tai kontrabandininkai daro taip pat išradingai, kaip ir legalūs verslininkai.

Kovos su kontrabanda priemonės irgi gali pasirodyti išradingos ir novatoriškos. Tačiau jos nuolatos tik vejasi pažeidimus. Visų pirma visos administracinės priemonės atsiranda kaip atsakas į pažeistą taisyklę. Nė viena tikslinė priemonė nebuvo sukurta prieš taisyklės pažeidimą. Tik pažeidimas parodo, kokiu būdu galima taisyklę pažeisti, ir taip nurodo, kaip ją saugoti. Prieš pažeidimą sukurtos priemonės uždaro duris būsimam pažeidimui, tačiau taip ir liekame nesužinoję, ar tinkamas duris jis uždarė, nes gal niekas ir taip nebūtų pro jas lindęs. Antra, visas taisykles galima apeiti, nes jos nurodo bendrą elgesio būdą, turintį tam tikrus požymius. Gyvenimas per daug įvairus, kad taisyklės galėtų numatyti visus būsimus į jas patenkančius arba ribą už jų kertančius veikimo būdus. Trečia, esančios administracinės priemonės kovoja su vakar dienos pažeidėjais: negudrūs šiandienos pažeidėjai taiko vakarykščius būdus, gudrūs kontrabandininkai taiko tokius metodus, kurių šiandien dar nežinome. Patys geriausi kontrabandos būdai šiandien yra tie, kurių nežino teisėsaugos institucijos ir kontrabandininkų konkurentai. Tai yra verslas, tik su daug daugiau iššūkių – legalioje aplinkoje komercines paslaptis saugo įstatymas, čia verslo paslaptis, tikrąja šio žodžio prasme, medžioja konkurentai ir teisėsaugininkai.

Kontrabandos metodai ir administraciniai kovos būdai primena žaidimą – pradedant tuo, kad meistrai, gamyklos ir įmonės gamina Džeimso Bondo arsenalui prilygstančius prekių gabenimo per sieną įrenginius, baigiant azartu, kurį sukuria išradingumas, pavojai, pelnas ir sėkmė.

Administracinės priemonės turi savo fizines ribas. Sienos kontrolė turi suderinti du prieštaringus tikslus – sudaryti kuo palankesnes sąlygas sparčiai, skaidriai teisėtai prekybai per valstybės sieną ir sustabdyti kontrabandos gabenimą per ją. Stiprinama fizinė kontrolė, pasitelkiama daugiau pareigūnų, krovinių tikrinimas tampa nuodugnesnis, tačiau nuo to kenčia eilėse stovintis verslininkas ir pilietis, dėl išpakuotų ir patikrintų prekių žalą patiria teisėtai vežamas krovinys. Pareigūnų skaičiaus didinimas ir kontrolės priemonių įsigijimas yra ribotas, nes ribotos ir valstybės lėšos. Pareigūnų skaičiaus, jų įgaliojimų didinimas atsisuka kitu galu, kadangi juos pačius vėliau tenka kontroliuoti norint išvengti korupcijos – kuo daugiau įgaliojimų ir pareigūnų, tuo daugiau galimybių piktnaudžiauti. Kūrybiškų, gabių žmonių pasitelkimas kovai su kontrabanda atitraukia juos nuo kitų jiems ir valstybei naudingesnių ir rezultatyvesnių darbų.

Nors įgimtos administracinių kovos metodų ydos neprivertė jų atsisakyti, tačiau verčia ieškoti naujų kontrabandos kontrolės metodų. Paskatų kontrabandai mažinimas ir legalaus verslo privalumų bei verslo sąlygų gerinimas yra tinkamas kelias, nes veikia ekonomines kontrabandos priežastis, o ne pasireiškiančius jos simptomus.