Politikai susiginčijo, dideli ar maži Lietuvoje mokesčiai. Ministras pirmininkas kviečia investuoti sakydamas, kad mokesčiai Lietuvoje maži. Jam antrina ir mokesčių konsultantai. Antai „Ernst&Young“ studija rodo, jog Lietuvos mokesčių sistema konkurencinga. Pridėtinės vertės (PVM), pelno, pajamų mokesčių tarifai ne didesni nei Europoje, padėtį kiek blogina tik tai, jog „Sodros“ įmokoms netaikomos lubos. Tačiau opozicija su tuo kategoriškai nesutinka ir teigia, kad Lietuva nėra joks mokesčių rojus. Tai kaip vis dėlto yra su tuo mokesčių dydžiu?

Žmogaus poreikis suskaičiuoti ir išmatuoti yra visai natūralus. Šiuolaikiniai ekonomistai (matematikų paveikti) mokslą, tyrimą, studiją, traktatą laiko vertingu tik tada, jei jame gausu formulių ir skaičių. Ekonomistai imasi suskaičiuoti viską – praeitį ir ateitį, ir tai, kas išmatuojama skaičiais, ir tai, kur skaičiai yra bejėgiai.

Mokesčiai yra ta sritis, kurioje gali būti skaičiuojama ir netgi keliais būdais, bet, deja, dažnai pamirštama, jog visus šiuos skaičiavimus reikia svarstyti su didelėmis išlygomis. Jie tik tam tikrais atvejais gali suteikti informacijos apie tai, dideli ar maži mokesčiai, pakeliama ar nepakeliama jų našta.

Mokesčius stengiamasi matuoti ir šiam tikslui taikomi tokie metodai:

1. Mokesčių tarifų lyginimas. Dažniausiai šis matavimo būdas naudojamas tarpvalstybinėms mokesčių lyginamosioms analizės atlikti, kai lyginami to paties mokesčio tarifai. Na, pavyzdžiui, kai „Ernst&Young“ teigė, jog Lietuvos mokesčių sistema yra konkurencinga, jie lygino Lietuvoje galiojančius mokesčių tarifus su kitų šalių analogiškų mokesčių tarifais.

	PVM	Pajamų	Pelno	Socialinio draudimo
Lietuva	18	33 (15)	15	31+3
Latvija	18	25	19 (numato 15)	26,1+9
Estija	18	26 (numato 24)	0	33
Lenkija	22	19-30-40	27 (numato)	17,6+18,5
Rusija	20 (numato 18)	13	24	35,6
Čekija	22	32	31	35+12
Airija	21	42	12,5	11+4

Tačiau mokestis – ne tik tarifas, bet ir bazė. Lyginant tarifus gaunama labai paviršutiniška informacija, kurią prasminga lyginti tik tada, kai mokesčio bazė sutampa. Kadangi mokesčių bazė itin skiriasi (ypač tiesioginių mokesčių), mokesčių bazę geriausiai įvertina taisyklių aprašas, o skaičiais tai -

2. Absoliutus mokesčių dydis, tiek individualus, tiek visuminis. Kiekvienas žmogus, kiekviena įmonė gali suskaičiuoti, kiek mokesčių jie sumokėjo valstybei. Gali netgi palyginti su pajamomis (apyvarta) ir pasakyti, kokią mokesčių sumą atiduoda. Šis rodiklis labai prasmingas įmonėse, ypač įvertinant mokesčių pakeitimus.

Visuminis absoliutus mokesčių dydis yra biudžetų gautos mokestinės pajamos. Iš tikrųjų, naudojantis absoliučiais dydžiais yra didžiausia tikimybė apčiuopti mokesčių apimtis, nes tik čia mokesčiai yra tiksliausiai suskaičiuojami. Deja, yra du bet. Pirma, mokesčių našta gali būti kilnojama, ir tai, jog asmuo ar įmonė sumokėjo (pervedė) mokesčius į biudžetą dar nereiškia, jog jam atiteko mokesčio našta. Štai, pavyzdžiui, „žmogaus“ mokesčiu laikomas gyventojų pajamų mokestis gali būti darbuotojo perkeltas darbdaviui, jei tarp jų sulygta fiksuota alga „į rankas“. Tokiu atveju visi pajamų mokesčio padidėjimai ir sumažėjimai darbuotojui yra nesvarbūs, nes visą mokesčio naštą jis perdavė darbdaviui. Antra, o kam gi įdomus individualus mokesčių dydis, jei jis mažai ką pasako apie sistemą (nes jis labai individualus, priklauso nuo veiklos rūšies ir pan.). Norint „ką nors pasakyti apie sistemą“ galima naudoti kitą labai tikslų ir skaičiuojamą matą – mokesčius, kuriuos sumoka vidutinis šalies gyventojas. Tai –

3. Mokesčiai vidutiniškai tenkantys vienam gyventojui. Ši našta taip pat reiškiama absoliučiu dydžiu ir skaičiuojama kaip visuminės absoliučios naštos ir gyventojų skaičiaus santykis. Žinoma, gautas skaičius atskiram individui jau yra mažai prasmingas (kaip vidutinė palatos temperatūra), be to, neparankus dėl to, kad neįvertina šalies pajamų lygio skirtumų, todėl nelabai tinkamas geografiniams lyginimams.

Būtent todėl, siekiant įvertinti viską - ir mokesčio tarifą, ir bazę, ir šalies pajamų lygį, ir padaryti rodiklį palyginamą - buvo sukurtas sintetinis mokesčių naštos matavimo rodiklis. Tai –

4. Mokesčių naštos rodiklis. Matuojamas kaip biudžetų mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto (bendrojo nacionalinio produkto) santykis, išreikštas procentais. Šį dydį taip pat galima išreikšti simboliškai – kaip laisvės nuo mokesčių dieną. Kaip matosi, šis rodiklis jau labai toli nutolęs nuo individo ir nieko nepasakantis apie jo mokesčių naštą. Nes lyginama visų sumokėta mokesčių suma su visų sukurta gėrybių suma – bendruoju vidaus produktu (tai dar vienas ekonomistų sukurtas skaičiukas - daugiau dangaus nei žemės matas). Šis mokesčių naštos dydis, kitaip dar vadinamas perskirstymu, ir yra dažniausiai naudojamas įvairiausiuose istoriniuose, geografiniuose palyginimuose, politikų pašnekesiuose.

Svarbu žinoti, kad šis skaičiukas gali būti gana apgaulingas. Jis gali mažėti, kai tuo pačiu metu yra keliami ir tarifai, ir bazė, t.y. kai yra didinami mokesčiai (matematiškai kalbant, tai nutinka, kai vardiklis auga greičiau nei skaitiklis). Mažas mokesčių naštos rodiklis, esant plačiai bazei ir aukštiems tarifams, taip pat gali byloti apie mažėjantį žmonių ekonominį aktyvumą arba apie prastą mokesčių administravimą, „pralaidžias“ sienas, arba apie išsikerojusią korupciją.

Taigi, kaip ir dauguma sintetinių ekonominių rodiklių, kuriais siekiama pamatuoti viską, labai dažnai nebepamatuojama nieko. Beveik panašus likimas ištiko ir aptartąjį sintetinį mokesčių naštos rodiklį, kurį, nieko nesakau, reikia skaičiuoti, bet nereikia daryti pernelyg toli siekiančių išvadų, kad ir apie mokesčių sunkumą (ne pats rodiklis blogas, bet jo interpretuotojai jį pervertina). Ir štai dar dėl kokių priežasčių.

Kad ir kokiais būdais būtų matuojama tiesioginė mokesčių našta, neįvertinamos kitos dvi labai svarbios mokesčių naštos sudedamosios – netiesioginė administravimo ir paslėptoji našta. Gali būti, jog net ir mažai mokesčių sumai administruoti yra sukurta tokia paini administravimo sistema, gausi taisyklių arba vertinamųjų nuostatų, biurokratizuota (pvz., specialios apskaitos sąskaitos faktūros) ir nepastovi, kad vien tik tai gali atbaidyti investuotojus ir išsekinti mokesčių mokėtojus. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia kaip įtaka, kurią mokesčių taisyklės daro žmonių sprendimams, kai dėl reguliuojamojo mokesčių poveikio priimamas ne pats efektyviausias sprendimas. Paslėptosios mokesčių naštos skaičiais neįmanoma įvertinti, bet ji egzistuoja ir yra reikšminga. Galiausiai mokesčių naštos rodikliai neįvertina vadinamųjų „mokesčių ne mokesčių“ – virškainio, kurį dėl valdžios nustatytų reikalavimų, draudimų ar ribojimų vartotojas sumoka gamintojui apeidamas biudžetą. Tokia įmantri nebiudžetinė, bet subsidija, Lietuvoje yra itin akivaizdi cukraus pramonėje, kai dėl muitų už cukrų permokame mažiausiai trečdalį kainos.

Kaip jau minėjau, mokesčių naštos rodiklis nieko nepasako apie žmogaus galimybę geriau gyventi. Nei apie mokesčius mokančiojo, nei apie mokesčius „valgančiojo“. Nes šis rodiklis neįvertina to (ir neskirtas tam), ką žmogus gali įpirkti, sumokėjęs kad ir to paties dydžio mokesčius skirtingose šalyse per skirtingus laikotarpius. Šalyse, kur pajamos mažos (o Lietuva kaip tik tokia, jos pajamų lygis tesiekia vos 40 proc. Europos vidurkio), net ir sumokėjus santykinai mažą (33 proc.) mokesčių naštą, iš likusių pinigų žmogus sunkiai gali įsigyti automobilį, būstą, išmokslinti vaikus ir t.t. Tuo tarpu net ir didesnė mokesčių našta sumokėjus mokesčius kitose šalyse palieka žmonėms solidžią sumą padoriam gyvenimui. Taigi, esant kainų konvergencijai (vienodėjimui), bet dideliems pajamų skirtumams, mokesčių naštos lyginimas yra mažai prasmingas.

Jau turbūt aiškėja visa šio straipsnio moralė. Skaičiukai gali pasakyti, bet ne visą tiesą. Nereikia jų sureikšminti ir pervertinti, ypač kai kalbama apie vidutinius vidurkinius dydžius. Mokesčių sumas turi skaičiuoti verslininkai savo veikloje. Tai būtina jų išlikimui ir efektyvumui. Na, o valdžia turėtų neieškoti, kaip čia dar pateisinus savo išlaidų didinimą, o nuolat mažinti mokesčius. Ne tiek dydis, kiek kryptis - mažėjimo tendencija - yra mokesčių sistemos „gerumo“ matas ir valdžios veiksmų gidas.