Mintis apie mokesčių mokėjimą diferencijuotai – kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau atiduodi – daugeliui žmonių yra labai patraukli. Tai patvirtina ir neseniai viešumon iškilę Lietuvos socialdemokratų siūlymai apmokestinti Lietuvos „turtuolius” įvedant progresyvinius mokesčius. Tačiau, kaip ir daugelis socialdemokratinių idėjų, pastaroji remiasi populiariais mitais...

Progresyvinis pajamų mokestis – tai toks mokestis, kurio tarifas didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos. Kai dirbančiojo pajamos viršija nustatytą ribą, kiekvienas papildomas uždirbtas litas apmokestinamas didesniu mokesčio tarifu.

Progresyvinis pajamų apmokestinimas remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, kad socialinio teisingumo vardan turtingesni turi mokėti daugiau, ir principu, kad kiekvienas papildomai uždirbtas litas žmogui yra mažiau vertingas nei prieš jį buvęs, todėl žmogus neskausmingai gali atiduoti didesnę papildomo lito dalį į biudžetą.

Progresyvinius mokesčius moka daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. Juos taiko ne tik šalys, kuriose šiandien vyrauja socialdemokratinės pažiūros, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija, bet ir gana liberalios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, JAV. Įdomu, jog progresyvinio apmokestinimo atsisakė kai kurios pokomunistinės šalys, tarp jų visos trys Baltijos valstybės, Rusija.

Kas lėmė tokį neįtikėtiną progresyvinių pajamų mokesčių populiarumą? Atsakymas, žinoma, glūdi pačios socialdemokratinės ideologijos paplitime: nors ir skirtingu metu, tačiau ji paplito kone visose pasaulio šalyse. Tačiau ši ideologija retai remiasi ekonomikos mokslo argumentais, ignoruoja realius rinkos procesus ir gyvena savo sukurtų mitų pasaulyje.

Bene populiariausias mitas, kuriuo remiasi progresyvinių mokesčių propaguotojai, yra tas, jog progresyviniai mokesčiai tikrovėje įgyvendina turtingųjų apmokestinimo neturtingųjų naudai idėją. Tiesa yra tik tai, kad progresyviniais mokesčiais norima apmokestinti daugiausiai uždirbančius, bet dėl ydingo principo šie mokesčiai negali to užtikrinti. Gyvenimo realybė šį modelį pakoreguoja taip, kad turtingieji sugeba išvengti didesnių pajamų mokesčių tarifų, tam rasdami įvairiausių būdų.

Pavyzdžiui, esant mažesniam pelno mokesčio tarifui, galima išmokėti dividendus ir iš jų atsiskaityti su darbuotojais, taip kartu su pajamų mokesčiu išvengiant ir socialinio draudimo įmokų. Progresyviniai mokesčiai ypač didina paskatas turėti „dvigubą buhalteriją“, t.y. apskritai nedeklaruotų pinigų ir juos naudoti darbuotojų algoms mokėti. Taigi, didesnius progresyvinio mokesčio tarifus paprastai moka vienetai, biudžetas ne išlošia, o pralošia.

Ir apmokestinimo teorija, ir praktika byloja kitų metodų naudai, jei siekiama padidinti biudžeto įplaukas ar apmokestinti turtinguosius. Kur kas efektyvesnis būdas pasiekti šių tikslų yra proporcinis (visiems vienodas) arba regresyvinis (mažėjantis pajamoms didėjant) tarifai. Kai Rusija atsisakė progresyvinio pajamų apmokestinimo ir nustatė žemą vieningą 13 proc. pajamų mokesčio tarifą, jos biudžeto pajamos iš šio mokesčio padidėjo trečdaliu. Regresyviniai mokesčiai taip pat skatina legalizuoti pajamas ir mokėti didesnes sumas (absoliučiais skaičiais) į biudžetą.

Todėl jei norima surinkti daugiau pajamų (pinigais) į biudžetą, reikia skaičiuoti ne tarifus, bet pinigus (operuoti ne santykiu, bet absoliučiais skaičiais), kuriuos geriausiai garantuoja proporciniai ir regresyviniai mokesčiai.

Kitas mitas yra pats „pajėgumo mokėti“ (angl. ability to pay) principas, kuris remiasi idėja, jog kiekvieną papildomą litą žmogus vertina mažiau nei prieš tai buvusį. Jei šis teiginys būtų teisingas, žmonės nesistengtų uždirbti daugiau, o pasitenkintų „pirmaisiais litais“. Tačiau taip nėra - žmonės nori ir stengiasi uždirbti daugiau, o savo turimus pinigus brangina nediferencijuodami jų pagal laiptelius, kaip tai daro progresyviniai mokesčiai.

Dar vienas mitas yra susijęs su faktu, jog daugelis pasaulio šalių taiko progresyvinius mokesčius ir kad tai daro įsitikinusios, esą būtent progresyvinė schema yra tinkamiausia apmokestinti pajamas. Iš tikrųjų taip nėra. Progresyvinius mokesčius kitos šalys įsivedė dėl įvairiausių aplinkybių - nuo individualių iki eksperimento. Tačiau vėliau suvokusioms šios sistemos ydingumą, valstybėms tapo sunku jos atsisakyti (nes atsisakyti visada sunkiau nei įvesti).

Keista, tačiau neveiksmingos, pasmerktos sistemos dažnai „skamba“ gana populiariai, yra patrauklios. Tuo tarpu efektyvios ir gyvybingos apmokestinimo sistemos iš pirmo žvilgsnio neatrodo įtikinamos. Tai vienas iš apmokestinimo paradoksų, kurių būtent mokesčių srityje yra itin daug.

Reikia paminėti, jog pasaulio šalys, taikančios progresyvinius mokesčius, jau vykdo arba numato vykdyti tokias mokesčių reformas, kurios nukreiptos išlyginti gyventojų pajamų mokesčio tarifą: mažina viršutinįjį mokesčio tarifą ir didina žemiausiąjį. Ir, žinoma, su pavydu žvelgia į proporcinius mokesčius taikančias šalis – apie tai byloja diskusijos pasaulio spaudoje, akademiniuose sluoksniuose.

Pabaigai norisi dar kartą pabrėžti, jog progresyviniais mokesčiais pasiekiami ne tie tikslai, kurie yra deklaruojami: neišlyginama pajamų diferenciacija, nepagausinamas biudžetas ir neįgyvendinamas solidarumo principas. Jau vien dėl šios priežasties, nekvestionuojant pačių tikslų pagrįstumo, progresyviniai mokesčiai neturėtų būti taikomi.