Nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo privalomųjų patentų išdavimo fiziniams asmenims tvarkos pakeitimai, kuriais smarkiai apribota galimybė užsiimti ūkine-komercine veikla neregistruojant įmonės. Jais patentininkams uždrausta teikti tam tikras paslaugas ar parduoti prekes įmonėms ar kitiems juridiniams asmenims, jeigu patento veiklos rūšis sutampa su bent viena jų veiklos rūšimi, o tam tikromis veiklos rūšimis besiverčiantiems patentininkams uždrausta teikti paslaugas ar parduoti prekes bet kokioms įmonėms. Pvz., savarankiškai muzikuojantiems draudžiama parduoti paslaugas muzikuojančioms organizacijoms, o spaudžiantiems vaisių sultis ar rūkantiems žuvis negalima savo produkcijos parduoti apskritai jokioms įmonėms (net ir toms, kurios tik muzikuoja).

Iš pirmo žvilgsnio problema gali atrodyti paprasta - biudžetai alkani, reikia surinkti daugiau mokesčių, todėl verta būtų patentininkus "suvaryti" į įmones savininkais arba, dar geriau, samdomais darbuotojais ir taip padidinti biudžeto pajamas. Tačiau praktiškai taip nebūna. Dalis dabartinių patentininkų, jų veiklos galimybėms smarkiai susiaurėjus, įsteigs savo įmones, dalis įsidarbins kitose įmonėse, tačiau didelė dalis liks dirbti kaip dirbusi, tik nelegaliai, o likę papildys bedarbių gretas. Nedarbo lygis Lietuvoje didžiulis, taigi įsidarbinusiųjų daug nebus. Kadangi veikti įmonėms Lietuvoje nėra nei pigu, nei paprasta,naujų savininkų irgi atsiras nedaug. Greičiausiai didžioji dalis šių žmonių užsiims nelegalia veikla arba liks apskritai be jokios. Taigi, mokestinės biudžeto pajamos,jei ir išaugs, tai tikrai ne tiek, kiek skaičiuojama remiantis dabartinėmis patentininkų apyvartomis. Be to, išaugs išlaidos bedarbiams remti.

Kyla klausimas, ar pasirinktas netinkamas patentininkų veiklos ribojimo būdas, ar jos apskritai nereikia riboti? Panagrinėkime, kokia yra veiklos pagal patentą specifika.

Patentas nėra verslo organizavimo forma. Patentas - tai fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėjimo forma, kuri leidžia žmogui sumokėti pajamų mokestį paprasčiausiu būdu: nesteigiant įmonės, nevedant sudėtingos apskaitos ir vieną kartą per tam tikrą laikotarpį. Smulkiems verslams tai iš tiesų patrauklus mokesčių mokėjimo būdas. Kokiais atvejais jis galėtų būti taikomas? Natūralu, kad galimybė nesteigti įmonės galėtų būti suteikta toms veikloms, kurios vykdomos vieno asmens, nesamdant darbuotojų. Tačiau įstatymai įtvirtina kitus kriterijus.

Šiuo metu patentuojamos veiklos apibrėžtos baigtiniu sąrašu. Pagal naujausią tvarką, kaip minėta aukščiau, šis sąrašas suskirstytas į tris grupes: veiklas, kuomet paslaugas/prekes galima teikti ir gyventojams, ir įmonėms; veiklas, kuomet paslaugas galima teikti gyventojams ir įmonėms, kurios tapačia veikla nesiverčia (pvz., statybinei bendrovei galima samdyti patentininką vertėją, o vertimų biurui patentininką statybininką, bet ne atvirkščiai); ir veiklas, kuomet paslaugas galima teikti tik gyventojams. Akivaizdu, kad trečioje grupėje veikla bus labai susiaurinta ir, ko gero, apskritai taps neapskaitoma.

Kokiais kriterijais remiantis veiklos suskirstytos į tokias grupes? Greičiausiai statistiniais duomenimis apie šių veiklos rūšių "kenksmingumą" tose srityse veikiančioms įmonėms bei biudžetui. Natūralu, kad kiekvienas vertintojas apibūdins "kenkimą" skirtingai. Pvz., patentininkas, prekiaujantis mėsa, visiškai "nekenkia" prekiautojui obuoliais, o tortų kepėjas - mėsos kombinatui. Savivaldybių biudžetai, maitinami fizinių asmenų pajamų mokesčiu, savo dalį gauna, nors savivaldybės gali būti linkusios didinti patento mokesčio tarifą. Socialinio draudimo fondas iš patentininkų surenka socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai. Turint einamąjį deficitą, valstybinio socialinio draudimo įmokų rinkėjams naudingiau, kad jų mokėtojai dirbtų pagal darbo sutartis ir mokėtų įmoką ne tik bazinei, bet ir papildomai pensijai, nors ateityje šiems žmonėms ir išmokos bus minimalios.

Daugiausia dėl patentų tvarkos nukenčia valstybės biudžetas, kuris netenka PVM. Dėl to paties PVM nukenčia ir analogiškos produkcijos tiekėjai, veikiantys kaip įmonės, nes jų produkcija yra apie 18 proc. brangesnė. Patentinėms veikloms įgaunant platų mastą, atskiros šakos susiduria su rimtomis problemomis, nes rinkoje veikia stambus konkurentas, kurio veiklos kaštai yra sumažinti mokesčių sąskaita, ir tai tarsi legalu. Tačiau ar tikrai legalu, ir ar čia kalta patentų tvarka?

Kaip jau minėta, patentas yra pajamų mokesčio mokėjimo forma. Patentininkas, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, turi mokėti PVM, kai jo apyvarta viršija 100 000 litų per metus. Problema ta, kad patentininkai dažnai slepia savo apyvartą ir niekada netampa PVM mokėtojais. Galimybes nuslėpti PVM turi ir įmonės, ir patentininkai, tačiau pastariesiems tai padaryti lengviau dėl kelių priežasčių. Pirma, reikalavimai apskaitos vedimui daug paprastesni; antra, daugiau operacijų grynaisiais pinigais; trečia, įmonės mažiau linkusios rizikuoti (dėl investicijų, atsakomybės prieš darbuotojus ir pan.); ir ketvirta, svarbiausia - kontrolės institucijos daug dažniau tikrina įmones nei patentininkus. Suprantama, įmones tikrinti daug maloniau: įmonės privalo sudaryti tikrintojams geras darbo sąlygas, įmonių apyvarta didesnė, tad ir baudų galima tikėtis didesnių. Didžioji dalis patentininkų, kurių veikla labiausiai kelia įtarimo dėl vengimo mokėti PVM, dirba turguose - lauke, be jokio komforto. Atskirai paimto vieno prekiautojo apyvarta gali būti visai nedidelė, tad inspektoriui tektų pasitelkti gudresnius tikrinimo metodus nei tik dokumentų peržiūrėjimas.

Kai kas siūlo šią problemą spręsti įvedant turguose privalomus kasos aparatus. Deja, tai iš esmės nieko nepakeis. Tie turgaus prekiautojai, kurie nevedė pajamų apskaitos siekdami išvengti tapimo PVM mokėtoju, taip pat sėkmingai "užmirš" išmušti čekį. Šia prasme kasos aparato funkciją pilnai atlieka ranka pildomas apskaitos žurnalas, tik svarbu, kad jis būtų pildomas.

Nuo sausio 1 d. įsigaliojusi tvarka patentininkams numato apskaitos žurnalus, taip pat prievolę turėti prekių kilmės dokumentus bei higienos pažymėjimus. Žinia, prekių kilmės dokumentai padirbinėjami, o turgaviečių higienistų parašai perkami… Nesileisdami į svarstymus apie valdininkų rankų švarą, galime konstatuoti, kad įstatyminiame lygmenyje reguliavimų daugiau nei pakanka. Tiesiog jie nėra įgyvendinti: patentininkai privalo vesti apskaitą PVM tikslais, bet neveda, o inspektoriai jų už tai nebaudžia. Patentininkai privalo turėti prekių kilmės dokumentus, tačiau ar jie tikri, niekas nesidomi. Turgaus prekiautojai turi higienisto pažymėjimus, tačiau ar produkcija tikrinta, žino tik pats higienistas.

Kokie yra galimi požiūriai į problemos sprendimą?

Pirmas požiūris - maksimaliai apriboti patentininkų veiklą. Tai priverstų juos arba ieškoti kitų veiklos būdų, arba pasitraukti šešėlin. Tikėtina, kad tai kažkiek sumažintų kontrabandos paskatas, tačiau smarkiai susiaurintų verslo galimybes, kas turėtų neigiamas ekonomines bei socialines pasekmes, bet vargiai padidintų biudžeto pajamas.

Antras požiūris - maksimaliai supaprastinti įmonių steigimosi sąlygas, sumažinti darbo santykių reguliavimą bei mokesčių naštą (panaikinti pelno mokestį, sumažinti fizinių asmenų pajamų mokestį, reformuoti kelių mokestį, naikinti turto mokestį įmonėms). Prievolėms sumažėjus neišvengiamai sumažės paskatų rizikuoti stengiantis šių prievolių išvengti. Taip sumažėtų šešėlinė ekonomika, pagerėtų galimybės įsidarbinti, įdarbinti ir užsidirbti, konkurencinės sąlygos įvairių formų verslams taptų lygesnės.

Trečias požiūris - maksimaliai sugriežtinti prekybos turguose kontrolę, proporcingai sumažinant šios kontrolės įmonėse. Kontrolės pagrindiniai tikslai būtų išsiaiškinti organizuotus pardavėjus, kurie samdo patentininkus nelegaliai įsigytoms prekėms realizuoti, bei tikrinti prekiautojų apskaitą PVM tikslais.

Nenuostabu, kad valdžia linkusi eiti pirmuoju keliu. Teigiama, kad panaikinus apraiškas, išnyks ir reiškinys, tarsi užkimšus skylę srautas išnyktų. Tačiau jei spaudimas yra, skylę užkimšus jis neišnyksta, bet prasiveržia kitur. Todėl reikia naikinti vidinį spaudimą, kuris susidaro dėl per daug varžomos žmonių iniciatyvos veikti. Veikti ir įmonėse, ir be jų, ir su patentais, ir be patentų. Juk tik esant veiklai ją galima apmokestinti. O kaip tai padaryti - tai jau technikos klausimas.

Antras ir trečias problemos sprendimo būdai yra veiksmingiausi, nors gerokai sudėtingesni. Juk norint sumažinti mokesčius, reikia mažinti biudžeto išlaidas, norint sumažinti reguliavimų naštą, reikia įveikti reguliuotojų inerciją bei interesų grupių spaudimą. Norint pagerinti mokesčių kontrolę, reikia priversti administratorius dirbti tai, kas būtina, o ne tai, ko jie norėtų. Tik šie keliai sprendžia problemą iš esmės, gerina sąlygas visiems rinkos dalyviams, o ne atskiroms jų grupėms. Todėl, pirma, reikia skubiai keisti patentininkų veiklą ribojantį nutarimą ir spręsti PVM apskaitos problemą.

Tam, kad žmonės galėtų užsiimti verslu nesteigdami įmonės, reikia:

- atsisakyti baigtinio veiklos rūšių vardinimo ir leisti pildyti patentinių veiklų sąrašą "iš apačios", t.y. mokesčių mokėtojams pateikus prašymą mokėti mokestį už tam tikrą veiklą įsigyjant patentą;

- nustatyti, kad patento mokestis nėra privalomas, ir leisti pasirinktinai mokėti arba patento mokestį, arba proporcinį pajamų mokestį (20 proc. fizinių asmenų pajamų mokestį nuo "kitų pajamų");

- panaikinti darbo įstatymuose numatytus reikalavimus darbo sutartimi įforminti visus įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje fizinio asmens atliekamus darbus ir leisti laisvai sudaryti darbo, rangos, pavedimo, atstovavimo, autorines ir kitas sutartis;

- panaikinti reikalavimą rangos sutartį sudaryti tik su patentą turinčiu asmeniu.

Siekiant suvienodinti įvairių organizavimosi formų konkurencines sąlygas, būtina tolygiau paskirstyti kontrolės institucijų dėmesį įmonėms ir verslu užsiimantiems fiziniams asmenims dėl PVM apskaitos bei prekybos nelegaliomis prekėmis ir sugriežtinti pačių priežiūros institucijų kontrolę (pvz., turgaviečių veterinarijos tarnybų). Tačiau svarbiausia - gerinti verslo sąlygas visiems, kad žmonės nebūtų priversti balansuoti ant šešėlinio verslo ribos.