Spalio 12 d. Lietuvos Seimas priėmė LR PVM įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriame numatytas sveikatos priežiūros paslaugų atleidimas nuo PVM. Patvirtinti sveikatos priežiūros paslaugų atleidimo nuo PVM principai buvo parengti manipuliuojant Europos Sąjungos direktyvomis, o jų įgyvendinimas neišspręs įsisenėjusių problemų, susijusių su nelygiomis valdiškų ir privačių gydymo įstaigų veiklos sąlygomis.

Įstatymo pataisos atleidžia nuo PVM tik tas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios “teikiamos neviršijant Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų asmens sveikatos priežiūros bazinių paslaugų kainų... “. Aiškinamajame rašte buvo pateikta nuoroda į ES direktyvą 77/388/EEC, kuri neva leidžia nustatyti tokį režimą tik “tuo atveju, jei ne viešosios ar biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos atitinka kurį nors iš direktyvoje nustatytų kriterijų: nesiekia pelno, veikia savanoriškais pagrindais ar laikosi valstybės institucijų patvirtintų įkainių”. Įstatymo rengėjai nutylėjo, kad direktyva leidžia, bet neverčia naudotis minėtais kriterijais. Dar svarbiau, rengėjai net nepaminėjo ketvirto direktyvoje numatyto kriterijaus: “Paslaugoms taikoma išimtis neturi sukelti tokių konkurencijos iškraipymų, kai komercinės įstaigos, kurios turi mokėti pridėtinės vertės mokestį, atsiduria nepalankesnėje padėtyje” (13 str. A 2 (a) pastraipa).

Šis kriterijus paminėtas neatsitiktinai. Europos Sąjungos direktyvų leitmotyvas – užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas. Lietuvoje gi privačios sveikatos priežiūros įstaigos diskriminuojamos dvejopai. Pirma, tik privačioms gydymo paslaugoms taikomas PVM, pabrangindamas jas 18 procentų. Antra, į Ligonių kasas įmokėtos pacientų lėšos negali būti naudojamos mokant už privačių įstaigų, taikančių laisvas kainas, paslaugas. Mat pasirašydamos sutartį su Valstybine ligonių kasa ir norėdamos gauti kompensacijas už suteiktas paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigos praranda teisę laisvai nustatyti savo paslaugų kainas. Reti pavyzdžiai, kai privačios įstaigos prisiima tokias prievoles, nereiškia, kad sistema gali gyvybingai operuoti esant administracinei kainų kontrolei. Kadangi valstybės nustatytų kainų taikymas reikštų darbą ant bankroto ribos, dauguma privačių gydymo įstaigų nepasirašo sutarčių su Ligonių kasa, jų pacientai negali susimokėti už paslaugas savo sveikatos draudimo įnašais, taigi už paslaugą mokama du kartus.

Akivaizdu, kad apsiribojus patvirtinta PVM įstatymo pataisa, privačios gydymo įstaigos ir toliau negali nei gauti Ligonių kasų kompensacijų, nei netaikyti PVM savo paslaugoms. Būtina panaikinti apribojimus ir reikalavimus sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms, neapmokestinamoms PVM, t.y taikyti Europos Sąjungos rekomenduojamą principą visų sveikatos priežiūros įstaigų visoms paslaugoms. Privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms turi būti leista nustatyti laisvas kainas už savo paslaugas, tačiau numatant, kad Ligonių kasų kompensacijos mokamos tik pagal patvirtintus įkainius. Ateityje, kai dauguma sveikatos priežiūros įstaigų bus privačios ir bus panaikinti esminiai konkurenciją iškraipantys veiksniai, PVM turėtų būti taikomas sveikatos priežiūros paslaugoms. Neišsprendus problemų šiuo būdu, būtina bent jau įtraukti sveikatos priežiūros paslaugas į sąrašą paslaugų, kurių eksportui yra taikomas nulinis PVM.