"Laisvoji rinka" - Mokesčiai ir biudžetas

LLRI
"Laisvoji rinka", 2000 Nr. 3

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2, 3, 4, 5, 6, ir 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuris nustato naują apmokestinimo objektą - tarą ir pakuotę. LLRI pateikė LR Seimo Ekonomikos komitetui medžiagą, kurioje išdėstė argumentus, įrodančius taros ir pakuotės apmokestinimo ydingumą.

Bet kokio daikto pakuotė savaime nėra teršalas, o jos žalingumas aplinkai priklauso nuo tolimesnio panaudojimo. Pavyzdžiui, stiklinė tara gali būti panaudojama dar kartą arba panaudojama kaip žaliava, popierinė pakuotė taip pat gali būti perdirbama ar panaudojama kurui. Taigi, priešingai deklaruojamam įstatymo tikslui, būtų apmokestinti ne tik kenksmingi gamtai, bet ir kiti daiktai. Dėl to numatomas apmokestinimas gali sumažinti paskatas perdirbti panaudotą pakuotę.

Bet koks vartojimui naudojamas daiktas po vartojimo yra arba atlieka, arba žaliava kitiems daiktams gaminti. Pakuotės apmokestinimas mokesčiu už "aplinkos teršimą" neturi nė kiek daugiau prasmės nei kitų daiktų (drabužių, knygų, baldų ir t.t.) apmokestinimas šiuo mokesčiu.

Įstatymo projektas numato naują apmokestinimo objektą. Jį priėmus išaugtų ir taip didelė mokesčių našta. Mokesčių naštos didinimas, naujų mokesčių įvedimas labai apsunkintų verslo sąlygas, ypač tose srityse, kurios yra susijusios su planuojamu mokesčiu.

Išaugę mokesčiai labiausiai pakenktų vartotojams, kuriems už tą pačią prekę tektų mokėti brangiau nei iki šiol.

Projekto nuostatų įdiegimas sukeltų administravimo problemų, išplėstų valstybės aparatą, padidintų biurokratijos mastus.

Mokestis už aplinkos teršimą daugiau ar mažiau efektyviai gali būti pritaikomas tik tais atvejais, kuomet yra neginčijamai aišku, jog į aplinką išmesti teršalai daro žalą daugeliui žmonių (pvz. degimo produktų išmetimas į aplinką). Tačiau taršos apmokestinimas yra blogesnė priemonė už žalos atlyginimą asmenims, nukentėjusiems nuo taršos, bei asmenims, kurių turtui dėl taršos buvo pakenkta. Tik išimtiniais atvejais, kai žalą patiria daugelis žmonių, arba žalos pasekmės yra ilgalaikės, gali būti efektyvu pasiremti mokesčio mechanizmu. Pakuotės atvejis, beje, yra ne toks.

Teršalų tvarkymas ir utilizavimas yra ūkinė veikla, kuri gali ir turi būti vykdoma privačiai bei duoti pelną. Siekiant, kad teršalų tvarkymas ir utilizavimas surastų nišą rinkoje, būtina, kad valstybė šia ūkine veikla neužsiimtų, jos nekontroliuotų ir nekoordinuotų. Valstybės įsikišimas visada duoda neigiamų rezultatų ne tik ekonomikai, bet ir gamtai. Rinkos siūlomi būdai tvarkytis su atliekomis yra efektyvesni nei įstatymais ar atliekų tvarkymo agentūros nustatyti būdai.

Tikėtina, kad tarą ir pakuotę apmokestinantis įstatymas bus reikalingas ne žmonių ir gamtos apsaugai, bet interesų grupėms, ketinančioms užsidirbti pasinaudojant įstatymo įtvirtinamu valstybiniu monopoliu atliekų perdirbimui ir tam skiriamomis subsidijomis, surinktomis iš planuojamų mokesčių.

Išvada: įstatymo projekto nustatomos taros ir pakuotės apmokestinimo priemonės yra netinkamos iš esmės, todėl LLRI siūlo joms nepritarti. Kitos įstatymo projekto nuostatos, jei jų būtinybė išlieka, turi būti tobulinamos.