Viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję su tapimu ES nare, yra mokesčiai. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai.

Kaip ir kitose srityse, dėl mokesčių valstybėms yra nustatomi minimalūs reikalavimai. Dėl dalies mokesčių, kaip pavyzdžiui, pajamų ir pelno, nėra jokių rašytų taisyklių. Kai kurie reikalavimai savo apimtimi ir detalumu nėra tokie jau minimalūs ir nereikšmingi. Jei į šiuos reikalavimus pažvelgtume laisvos rinkos požiūriu, reikėtų pažymėti, kad Europos dokumentai nustato viršutinę, t.y. maksimalią laisvės ribą. Tai reiškia, kad ES direktyvas įgyvendinusios valstybės narės nebegali konkuruoti suteikdamos verslui didesnes laisves, negu nustato ES norminiai aktai.

Europos Sąjungos reikalavimus valstybės narės gali tik griežtinti, bet ne švelninti. ES direktyvos nustato minimalias privalomas vadžios prievoles, bet neapgina piliečių nuo perteklinės valdžios. Dėl tokio ES norminių aktų pobūdžio neapribojama vietos valdžių diskrecija, bet tuo pačiu mažinamos valstybių galimybės konkuruoti dėl geresnių verslo sąlygų sudarymo.

ES direktyvos yra pernelyg griežtos siekiantiems laisvos rinkos ekonomikos ir mažos valdžios, tačiau suteikiančios palyginus daug galimybių išpažįstantiems reguliuojamą rinką ir aktyvų valstybės vaidmenį. Jei Lietuvoje dabar yra taikomi švelnesni apmokestinimo reikalavimai, harmonizavimas su ES juos griežtins. Tuo tarpu jei taikomi griežtesni reikalavimai, nėra prievolės, tvirto įpareigojimo jį švelninti. Taigi, galimybės būti laisviausiems ES nubrėžtuose laisvės rėmuose labai daug priklauso ir nuo valstybės narės valdžios.

Kodėl vietos valdžia turi būti suinteresuota verslo laisve ir mažais mokesčiais? Jei tikėtume visų valdžių deklaruojamais siekiais - sudaryti geresnio, turtingesnio gyvenimo sąlygas - tik laisva rinka suteikia galimybes kurti kuo didesnę gerovę. Žinoma, ji negarantuoja, kad tokia gerovė bus sukurta, nes gerovės kūrimas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo noro ar nenoro tos gerovės siekti. Valdžios uždavinys - netrukdyti. Net ir esant griežtai nustatytai maksimaliai laisvės ribai ES klube, vietos valdžios turi erdvės siekti laisvės.

ES norminiai aktai detaliausiai reglamentuoja netiesioginius mokesčius - pridėtinės vertės mokestį ir akcizus. Interpretacijos laisvės nustatant apmokestinimo bazę čia nėra daug. Nustatyti ir apmokestinimo objektai, ir minimalus mokesčio tarifas, ir mokesčio mokėjimo principai. Netiesioginių mokesčių atveju galima iliustruoti, kaip derinimas su ES norminiais aktais įtakos verslo sąlygas.

Pavyzdžiui - akcizai. ES taikomi privalomi akcizai trims prekių grupėms - tabakui, degalams ir alkoholiui. Jiems nustatyti minimalūs akcizai yra kur kas didesni, nei dabar taikomi Lietuvoje, taigi Lietuva turės juos padidinti. Žinoma akcizų didinimo neigiama įtaka: keičiasi vartotojų prioritetai - jie yra dirbtinai iškreipiami, didėja kontrabanda, didėja mokesčių našta, mažėja įplaukos į biudžetą. Tačiau Lietuvoje akcizai yra taikomi ne trims prekių grupėms, o 11. Nors pagal ES reikalavimus šie akcizai nėra privalomi, bet jie nėra ir draudžiami. Panaikinti juos neskubama: Saulėtekio grupei pateikus pasiūlymą tai padaryti, nutarta pradžioje dar paskaičiuoti, kokią įtaką tai turės biudžetui. Kadangi Lietuvoje trumpalaikė įtaka biudžetui yra labai svarbi, išlieka didelė tikimybė, kad šie akcizai nebus panaikinti.

Taigi, beįsitvirtinanti nuomonė, kad Lietuvoje politiką vykdo Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos Sąjunga, bet ne vietos pareigūnai, nėra visiškai teisinga. Net ir esant fiksuotiems minimaliems reikalavimams vietos valdžia dar turi ką nuveikti verslo labui.

Kitas pavyzdys - PVM taikymas. PVM atveju dauguma būsimų pakeitimų, derinant teisės aktus, atstato ekonominę logiką, kaip pavyzdžiui paslaugų eksporto atveju, ir mokesčių mokėtojui tai bus tik į naudą. Direktyvos taip pat numato minimalų bendrąjį PVM tarifą, kuris yra mažesnis nei Lietuvoje esantis 18 procentų tarifas. Norinti sudaryti verslui palankias verslui, valdžia galėtų laikytis tik tų minimalių ES reikalavimų, tačiau Lietuvoje tarifo mažinimas nesvarstomas.

ES teisės aktai taip pat nustato minimalius specialiuosius tarifus, kuriuos Lietuva ketina prisiimti ir sudarkyti vieningo tarifo sistemos teikiamus privalumus. Kalbu apie transporto paslaugoms siūlytą taikyti 5 procentų tarifą, kuris, esant 18 procentų bendrajam tarifui, reiškia subsidiją tų paslaugų tiekėjams. Jei tikima rinkos privalumais, tuomet subsidijos neturi būti taikomos, o nuosekli vyriausybė turi teikti ne 5, o 18 procentų siūlymą.

Kitų mokesčių atveju - tiesioginių pelno ir pajamų - ES turi labai nedaug reikalavimų. Jie susiję su tam tikrų pajamų, kurias gauna nerezidentai, apmokestinimu, įtvirtindami nediskriminacinį principą, su lengvatomis smulkiam verslui ir transnacionalinių motininių ir dukterinių įmonių apmokestinimu.

Tačiau ES be rašytinės teisės labai svarbūs ir nerašyti įstatymai. Nors dėl pelno mokesčio nėra jokių reikalavimų, žinome, kad pagrindiniu argumentu, kodėl nebuvo panaikintas pelno mokestis, yra nepalanki tarptautinių institucijų, o ypač OECD, nuomonė. Iš tikrųjų, OECD testuoja šalių mokesčių sistemas, siekdama identifikuoti konkurencijai žalingas mokesčių taisykles, ir sudaro juoduosius sąrašus. Neseniai buvo identifikuotos ES valstybių mokesčių taisyklių nuostatos, kurios tariamai kenkia konkurencijai. Kone kiekviena šalis turėjo bent po vieną, o kartais ir iki 10 tokių nuostatų.

Bijodama, kad Lietuva taip pat nepatektų į tokių šalių sąrašą. Susipažinus su taisyklėmis, kuriomis neva vadovaujasi OECD identifikuodama žalingus mokesčių režimus, Lietuva niekaip negalėtų patekti į sąrašą. Kita vertus, atrodo, kad į sąrašą nepatekti neįmanoma, nes į jį buvo įtrauktos ir šalys, visiškai neatitinkančios OECD paskelbtų kriterijų. Todėl OECD nuostatos neturi būti kriterijumi priimant sprendimus.

Ką turi daryti šalis, kuri norėtų artėti prie laisvos ekonomikos, tačiau negali pakeisti ES normų? Yra galimybių veikti ir ES nubrėžtuose rėmuose, ir šias galimybes būtina išnaudoti. Pirma, būtina derėtis dėl kuo ilgesnių pereinamųjų laikotarpių mokesčių srityje, išlaikant didesnį konkurencingumą, sąlygotą mažesnės mokesčių naštos. Antra, priimti tik minimalius būtinus teisės aktų pakeitimus. Trečia, būtina švelninti tas mokesčių taisykles, kurios nėra privalomos pagal ES reikalavimus, kad jos atsvertų neigiamas harmonizavimo pasekmes. Ir ketvirta, reikia išnaudoti tą laikotarpį, kuris yra likęs iki tapimo pilnaverte ES nare, ir tuo metu vadovautis ekonomine logika ir būtinybe, bet ne direktyvų eilutėmis.