Juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas už 2000 metų veiklos rezultatus bus sumažintas nuo 29 ik 24 procentų, tačiau įsisenėjusios apmokestinamo pelno apskaičiavimo problemos ir toliau liks neišspręstos. Šios problemos apsunkina įmonių veiklą ir planavimą, ypač susijusį su ilgalaikėmis investicijomis. Pelno mokesčio administravimas laikomas vienu pagrindinių Lietuvos investicijų įvaizdžio blogėjimo veiksnių. Mokesčių inspekcijos leidžia prieštaringus ir įmonių veiklą žlugdančius aiškinamuosius raštus. Laikinų finansinių problemų patyrusios įmonės - partneriams neįvykdžius įsipareigojimų - dėl mokesčių apskaičiavimo taisyklių yra stumiamos į bankrotą. Atsižvelgiant į visa tai, būtina skubiai priimti įstatymo pataisas, kurios užtikrintų normalias įmonių veiklos ir apmokestinimo sąlygas 2000 metais.

Išnagrinėjęs juridinių asmenų pelno mokesčio taikymo taisykles, LLRI sudarė aktualiausių ir didžiausią poveikį Lietuvos ekonomikai turinčių problemų sąvadą kartu su pasiūlymais, kaip jas reikėtų spręsti. Medžiaga buvo pateikta Vyriausybei bei Finansų ir Ūkio ministerijoms. Kadangi šiomis pataisomis būtų atsisakyta nepagrįstų ir įmonių veiklą žlugdančių taisyklių, turinčių įtakos visų finansinių metų rezultatams, siūloma, kad jos įsigaliotų nuo 2000 metų sausio 1 d.

Problemos ir sprendimai

Apmokestinamos negautos pajamos. Kaupimo būdu vedant apskaitą, pajamos pripažįstamos uždirbtomis ir apmokestinamos, kuomet išrašomos sąskaitos už atliktus darbus (parduotą produkciją). Jei pirkėjas nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, įmonė ne tik negali nurašyti patirtų nuostolių, bet dar privalo sumokėti pelno mokestį nuo negautų pajamų. Šią problemą reikia spręsti pripažįstant beviltiškas skolas mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Siūloma beviltiška skola laikyti per 6 mėnesius neapmokėtas sąskaitas, nepriklausomai nuo to, kur yra registruotas skolininkas (mažai į eksportą orientuotai ekonomikai didžiausios įtakos turi ir turės užsienio partneriai). Sąskaitas apmokėjus, gautos sumos būtų įskaitytos į apmokestinamas pajamas. Piktnaudžiavimų baimė neturėtų sustabdyti šio sprendimo, nes norintys sumažinti apmokestinamą pelną ir šiandien turi daug galimybių tai daryti, o su realiomis (neapmokėjimo) problemomis susidūrusios įmonės neturi legalių galimybių išspręsti problemas.

Investicijos sąvoka nepagrįstai susiaurinta iki ilgalaikio materialaus turto. Nematerialaus turto (pavyzdžiui, programinės įrangos) reikšmė įmonių konkurencingumui sparčiai auga. Vadinasi, konkurencingumo augimas neatsiejamas nuo nematerialaus turto lyginamojo svorio investicijose didėjimo. Dabartinis įstatymų palankumas materialaus turto investicijoms gali sąlygoti nepažangių investicinių sprendimų ekonomikoje plitimą. Šios problemos sprendimas - išplėsti investicijos sąvoką, ją papildant ilgalaikiu nematerialiu turtu.

Investicija nelaikomas lengvųjų automobilių įsigijimas, nors tai ir yra ilgalaikis materialus turtas, būtinas įmonės veiklai analogiškai kitam turtui. Kontroliuoti lėšų naudojimą lengviesiems automobiliams turėtų įmonių savininkai, o ne mokesčių taisyklės. Todėl LLRI siūlo panaikinti tokį nepagrįstą apribojimą.

Investicija nelaikomas ilgalaikio turto įsigijimas iš skolintų lėšų. Mokesčių taisyklės turėtų būti neutralios lėšų, naudojamų investicijoms, šaltinių atžvilgiu. Įmonė turi spręsti apie nuosavų ir skolintų lėšų naudojimą priklausomai nuo galimybių ir jų santykinės naudos, bet ne priklausomai nuo mokesčių taisyklių. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad verslą pradedančios įmonės, neturinčios nuosavų lėšų, taigi ir pasirinkimo galimybių, yra diskriminuojamos, nes plėtra iš kreditų dėl mokesčių taisyklių joms tampa daug brangesnė. Komerciniai bankai negali naudoti pirmojo investicijos atskaitymo būdo, nes banko skolintomis ir investicijoms panaudotomis lėšomis nepagrįstai laikomi visi indėliai. Tikslinga būtų investicija laikyti viso ilgalaikio turto įsigijimą iš savų ir skolintų lėšų.

Dėl įstatymo nuostatų neaiškumo dviprasmiškai traktuojamas remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės. Aiškinamaisiais raštais keičiama įstatymo nustatyta investicijų pripažinimo logika. Taip sudaromos nevienodos mokestinės sąlygos investuojant į naują turtą ir remontuojant seną (taisyklės turėtų būti vienodos). LLRI siūlo vienareikšmiškai nustatyti, kad remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės, yra laikomas investicija.

Nustatomi grynojo pelno paskirstymo apribojimai. Taikant pirmąjį investicijos atėmimo būdą, visų investicijų dydžio sumą reikalaujama paskirti į nepaskirstytinuosius rezervus. Būtina panaikinti grynojo pelno skirstymo apribojimus.

Iš apmokestinamo pelno leidžiama minusuoti tik dalį (50 procentų) realių reprezentacijos sąnaudų. Taip apmokestinama dalis sąnaudų, sukuriamos motyvacijos fiktyvioms reprezentacijos išlaidoms. Ekspertizėje siūloma panaikinti reprezentacijos sąnaudų pripažinimo ribojimą ir palikti tik vieną apribojimą - apyvartos procentu.

Nors šitų pasiūlymų įgyvendinimas leistų pagerinti verslo sąlygas, vis dėlto teisingiausias sprendimas būtų ryžtis visiškai panaikinti šį vieną ydingiausių mokesčių, kaip buvo žadama dabartinės valdžios rinkimų programoje ir kaip be skambių pažadų tai padarė Estija.