Jau nuo 1996 metų Lietuvos laisvosios rinkos institutas teikia Vyriausybei ir Seimui pastabas dėl Biudžeto įstatymo projekto, atkreipdamas pastarųjų dėmesį į senas, bet esmines biudžeto planavimo ydas. Tai, kad būtina iš esmės keisti biudžeto formavimo tvarką ir principus, pripažino ir pati valdžia, tačiau jokių ryžtingų veiksmų nebuvo imtasi. Prieš trejus metus radikalioms biudžeto reformoms sutrukdė Seimo rinkimai, o prieš dvejus metus prie valstybės vairo stojusi naujoji valdžia nespėjo įsigilinti į visas biudžeto problemas. Pernai buvo apsiribota kai kuriais formos pakeitimais. Nors esminės reformos buvo ketinta imtis jau 1998 metais, tiek šių, tiek vėlesnių metų biudžetas išliko kokybiškai nepakitęs.

Stengdamasi kuo toliau nustumti nuo savęs šio nelengvo uždavinio sprendimą, Vyriausybė kiekvieną kartą teisinasi, jog konceptualias problemas spręsti bus įmanoma tik tuomet, kai bus susitvarkyta su einamojo biudžeto bėdomis. Deja, iš šio užburto rato ištrūkti taip ir nepavyksta - neišspręstos konceptualios problemos skatina einamojo biudžeto sunkumus, o pastarosios savo ruožtu užkerta kelią rimtoms esminėms reformoms.

Panašiais pasiteisinimais dažniausiai dangstomas valdžios nenoras ar nesugebėjimas mažinti savo pačios funkcijas, o tuo pačiu - ir jų finansavimą. Tuo tarpu dauguma valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų funkcijų (išskyrus valstybės valdymą, krašto apsaugą) nėra ar bent jau neturėtų būti išimtinės valstybės funkcijos. Kodėl valdžia taip atkakliai laikosi įsikibusi tokių sričių kaip transportas, ryšiai, butų ir komunalinis ūkis, žemės ūkis, ir kodėl ji taip dosniai jas finansuoja? Kokių tikslų Vyriausybė siekia ir kokiu mastu moka už šių funkcijų vykdymą iš mūsų visų kišenės? Deja, kiekvienais metais kartojasi vis tas pas - biudžetas formuojamas prieš tai neatsakius į minėtus klausimus. Negana to, Vyriausybė ne tik nemažina, bet ir plečia vadžios funkcijas, steigdama vis naujas institucijas, įvairiausius paramos fondus ir, žinoma, planuodama joms naujas išlaidas.

LLRI ne kartą tvirtino, kad prieš imdamasi valstybės funkcijų finansavimo, Vyriausybė turėtų atsakyti sau į du klausimus: ar toks finansavimas pagrįstas konkrečiais visuomenės naudos tikslais ir kiek jis iškreips ekonominius santykius finansuojamose srityse. Kuo šie iškraipymai bus mažesni, tuo geriau bus ir pačiai Vyriausybei, ir rinkos dalyviams, ir visiems mokesčių mokėtojams.

Galima teigti, kad Vyriausybei nepavyko ir nuo šių metų pradėtas taikyti naujas biudžeto vykdymo principas, kuomet finansuojamos ne atskiros sritys, o konkrečios programos. Viena iš priežasčių, kodėl pastangos taikyti programinį finansavimą nedavė vaisių, buvo tai, kad atskiros institucijos tiesiog "pritempė" savo išlaidas prie biudžete numatytų programų pavadinimų.

Kol kas visiškai neaišku, koks likimas laukia kitų metų biudžeto. Beveik nėra abejonių, kad jį rengiant ir priimant ir vėl nebus išvengta skubotumo, o tai reiškia, kad svarbiausi, esminiai sprendimai ir vėl liks nepriimti.*

* Spalio 13 d. Vyriausybė pritarė 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektui ir nutarė teikti jį Seimui. 2000 metų valstybės biudžetas planuojamas deficitinis. Išlaidos viršys pajamas 1,2 mlrd. litų. Kaip ir iki šiol, biudžetas nėra konsoliduotas ir neatspindi visų valstybės pajamų ir išlaidų.