Kaip teigia tarptautinių žodžių žodynas, "sistema - tai planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija". Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, Lietuvoje veikiančių mokesčių aibės sistema nepavadinsi. Mokesčiai buvo kuriami be sistemos vizijos, nekeliant jai jokių reikalavimų. Taisyklingo išdėstymo mokesčių aibėje taip pat nėra: mokesčiai persidengia, dubliuoja vieni kitus, apmokestina vieną ir tą patį šaltinį. Tvarkos ir organizacijos Lietuvos mokesčių aibėje pasigendama - tai pripažįsta kiekvienas bent kiek kyštelėjęs galvą į mokesčių brūzgynus. Išvada viena - mokesčių sistemos Lietuvoje nėra.

Mokesčių sistemos kokybę apsprendžia jai keliami reikalavimai - mokesčių sistemos principai. Laisvosios rinkos instituto siūloma proliberali mokesčių sistema remiasi šiais principais: lėšų surinkimo, o ne reguliavimo vaidmuo, minimali įtaka, teisingumas, nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas ir automatiškumas, administravimo pigumas. Su jais "Laisvosios rinkos" skaitytojai galėjo susipažinti ketvirtajame 1997 metų numeryje. Nepristatytas liko mokesčių teisingumo principas, kuris teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu - proporcingai - kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius.

Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, reikia surasti kelią, kaip iš veikiančios mokesčių aibės pereiti prie mokesčių sistemos, nuspręsti, ką daryti su veikiančiais mokesčiais. Tai padaryti padeda veikiančių mokesčių atitikimo keliamiems reikalavimams įvertinimas. Ši veikiančių mokesčių analizė padiktuoja mokesčių reformos kelią - kuriuos mokesčius reformuoti ir kaip, kurių - atsisakyti.

Pelno mokestis

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms - pajamų mokestis). Pelno mokestis - tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos - akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas. Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms bei ofšorams.

Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikomą pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja "nepamalonintus", iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai.

Pelno mokesčio administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą. Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliname biudžete yra menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metais pelno mokesčiu planuojama surinkti tik 6,8 procento biudžeto.

Mokesčių našta darbo jėgai

Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės, dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu - šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to nedaro valdžia - tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios.

Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to - turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas - dažnas žino tik algą "į rankas", visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį.

Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai - nesaugus.

Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą - mokesčio administravimo kaštai nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo.

Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu, tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai išskiriama iš mokesčių tarpo - ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams. Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių lubų, o išmoka nedaug priklauso nuo įmokų.

Pridėtinės vertės mokestis

Iš visų veikiančių mokesčių PVM lengviausiai gali būti pertvarkytas taip, kad atitiktų proliberalios mokesčių sistemos principus: jis yra automatiškai veikiantis ir sunkiai pritaikomas ekonomikai reguliuoti. Kaip jau buvo minėta, PVM veikiantis kartu su tiesioginiais pajamų mokesčiais pakartotinai apmokestina tą pačią bazę. Iš PVM gaunamos pajamos, nežiūrint daug mažesnio tarifo, negu tiesioginių pajamų mokesčių, sudaro daug didesnę biudžeto pajamų dalį. Lietuvoje PVM pagalba surenkama 43 procentai nacionalinio biudžeto. Todėl, tinkamai sutvarkius PVM, galima jį palikti pagrindiniu biudžeto lėšų surinkimo įrankiu.

Turto mokesčių ydos

Lietuvoje veikia žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto bei paveldimo ir dovanojamo turto mokesčiai. Turto mokesčių taikymas dažnai remiasi nuostatomis, kad jais apmokestinamas kažkoks kitas šaltinis. Iš tiesų, mokesčiui nustatyti pasirenkamas naujas objektas - turto vertė, tačiau visi mokesčiai privalo būti sumokėti iš vieno vienintelio šaltinio - sukurtos vertės. Taigi, "skirtingų šaltinių" apmokestinimas yra subtili valdžios apgaulė, po kuria siekiama paslėpti tikrosios mokesčių naštos dydį.

Turto mokesčių įtaka yra destruktyvi - jie kėsinasi į privačios nuosavybės ir šeimos pagrindus, negatyviai veikia iniciatyvą imtis veiklos bei ją plėtoti. Turto mokesčiai turi būti mokami, net jei tam nėra šaltinių - santaupų ar pajamų. Turto mokesčio apskaičiavimas susijęs su kita žymia problema - turto įvertinimu. Visi žinome, kad turto rinkos vertė išaiškėja tik tuomet, kai turtas yra parduodamas. Kiekvienu atveju ši vertė yra momentinė ir individuali. Apskaičiuojant turto mokestį, turtas vertinamas pagal direktyviai nustatytus rodiklius. Akivaizdu, kad tai sąlygoja nepagrįstą mokesčio dydį ir sudaro sąlygas naudoti mokestį reguliavimo tikslais. Beveik neišvengiamai taikomos išimtys bei lengvatos pažeidžia minimalios mokesčių įtakos principą bei sudaro sąlygas vengti apmokestinimo.

Turto mokesčiai yra vieni iš nuostolingųjų mokesčių. Darbaimlus apmokestinamo turto vertės nustatymas išpučia mokesčio apskaičiavimo ir administravimo kaštus - darbas, įdėtas jiems apskaičiuoti bei administruoti, dažniausiai būna visiškai neadekvatus įplaukoms.

Muito mokestis - protekcionizmas be sienų

Įvairių gamintojų grupių protekcionizmas paprastai neapsiriboja vidaus rinka. Protekcionizmo tikslas - atvirai reiškiamas arba paslėptas - apsaugoti vietos gamintojus nuo užsienio konkurentų. Tačiau dėl muito įkalkuliavimo į kainą nukenčia visi - ir vartotojai, ir gamintojai. Kuo mažesnė šalis, tuo labiau jos žmonėms ir įmonėms svarbu laisvai prekiauti, įsivežti pačias pigiausias žaliavas ir prekes. Importo muitai atima šią teisę, priversdami mokėti brangiau, t.y. švaistyti išteklius. Saugomoms įmonėms tokia politika jokiu būdu nėra išsigelbėjimas - atribotos nuo tarptautinės konkurencijos įmonės merdi ir galiausiai pralošia. Eksporto muitais siekiama apsaugoti gamintoją arba vartotoją, o iš tiesų iškraipomos konkurencijos sąlygos bei gamintojų orientyrai. Neįmanoma "neutralizuoti" muitų - nes jų prigimtis yra reguliuoti ir įtakoti.

Muitų taikymas užkrauna šalies gyventojams "mokestį-nemokestį". Pavyzdžiui, garsusis cukraus įstatymas. Muitų cukrui taikymas leidžia Lietuvos cukraus gamintojams pardavinėti cukrų didesnėmis kainomis nei pasaulyje. Įsivaizduokime, kad panaikinami cukraus muitai, rinka užpildoma importiniu cukrumi, vietos fabrikai, norėdami parduoti cukrų, priversti sumažinti jo kainą. Cukraus fabrikai nebegali išsilaikyti, todėl valdžia juos imasi gelbėti - skiria subsidijas nuostoliams padengti, pavyzdžiui 1% pajamų mokesčio. Tokia akivaizdi valdžios pagalba cukraus fabrikams tikrai rėžtų akį. Tačiau lygiai tas pats vyksta ir dabar, tik subsidija yra nematoma, ji "skiriama" apeinant biudžetą. Dėl didelių muitų gyventojai priversti pirkti brangų lietuvišką cukrų - taip jie sumoka dalį pajamų - tik ne į biudžetą, o tiesiai cukraus gamintojams. Ši muitų įtaka ir našta yra žymiai sunkesnė nei biudžeto gaunama nauda.

Akcizo mokestis

Akcizo mokestis, istoriškai taikytas kaip mokestis prabangos prekėms, šiandien tapo tiesiog fiskaliniu įrankiu ir pažeidžia bene visus mokesčiams keliamus reikalavimus. Akcizas neskatina taupymo, racionalaus išteklių naudojimo ir nepanaikina įpročių, kuriems norima užkirsti kelią. Apstu pavyzdžių, kai akcizas tapo populiariu įrankiu valdžios protekcionizmui įgyvendinti (akcizas naftai). Akcizas yra žymi paskata kontrabandai bei nelegaliai prekybai. Kuo jis didesnis, tuo daugiau pelno galima gauti jo išvengus, tuo patraukliau užsiimti šešėline veikla.

Akcizai importuotoms prekėms nustatomi pagal muitinę prekių vertę, įskaitant muitą, o vietinėje rinkoje pagamintoms prekėms - pagal pardavimo kainą be PVM. Tokiu būdu akcizo taikymas dar labiau iškreipia kainų disproporcijas, susidariusias dėl muitų taikymo.

Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą

Funkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalba nėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už dar neprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šia paslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktos lėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o ne perskirstyti per biudžetą kitom reikmėm.

Žyminis, kelių mokesčiai yra tipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčių požymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasi valdiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visai nepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijai finansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimo įrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipo mokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniai mokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažinti perskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingai naudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškų paslaugų privatizavimui.

Ką daryti?

Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM - perspektyviausias mokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Visų pirma, būtina panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkina PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kai paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai įgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikia mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą.

Taikant pajamų (pelno) mokesčius bei PVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas. Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš tai atlikus reikalingą biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis, įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant prie finansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų ir įmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtina nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia, įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį.

Kol taikomas fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto išlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu, ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti asmeninę mokesčių naštą.

Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamų mokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti - turi būti naikinami. Tokių atskaitymų pavyzdžių yra daug, tai - išlaidos investicijoms, būsto įsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmonių motyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingos sąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčio administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buhalteriu, o kiekviena šeima - fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšų surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis - stiprėja. Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį taikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmogui išleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių paskatų.

Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būti mokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičia sistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitų socialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiam kaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokų pajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažinti socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis privačiai.

Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių kainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygoja tarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijų kategorijų prekėms - alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas - pirmiausia, reformavus biudžetą - akcizo mokestį galima ir reikia panaikinti.

Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbu siekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos prekybos vardą, gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių atžvilgiu.

Proliberali mokesčių sistema

Įvykdžius siūlomą mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestis taptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių našta taptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs su mokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniai mokesčiai - tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas. Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiai mažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygas valstybės funkcijų privatizavimui.

Mokesčių sistema, pagrįsta vieningu valstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yra paprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities Lietuvos mokesčių sistema.