Po vasarą kilusio korupcijos skandalo, Lobistinės veiklos įstatymas kaip joks kitas sulaukė karštų debatų. Kaip iš gausybės rago pasipylė priekaištai dėl to, jog realiame gyvenime jis neveikia, ir siūlymai, kaip jį reikėtų taisyti. Kad ir kaip liūdna, siūlymų esmė – perkleti pareigas nuo įstatymų leidėjo ant pilietinės visuomenės pečių. Šiame straipsnyje pateikiami LLRI pastebėjimai apie tai, į ką valdžia turėtų atkreipti dėmesį, prieš keisdama šį teisė aktą...

Kazuistinė Lietuvos įstatymų leidybos tradicija pateikia dar vieną pavyzdį, kai įstatymas taisomas prisitaikant prie naujai iškilusių, o veikiau - kuriant įstatymą nenorėtų įžvelgti aplinkybių. Lobistinės veiklos įstatymas paknopstomis taisomas atsižvelgiant į Seimo narių korupcijos skandalo metu paviešintas riebaluotas Lietuvos įstatymų leidybos virtuvės kertes.

Ir vėl įstatymo projektu siekiama viską ištaisyti iš esmės, dievagojamasi, kad šį kartą viskas pamatyta, numatyti tikslai, konceptualiai pamąstyta ir tinkamai teisiškai įtvirtinta. Šiame komentare detaliai nenagrinėsime šio įstatymo projekto, tačiau Lobistinės veiklos įstatymo ir projekto kritika galėtų būti pamokantis namų darbas logiką studijuojantiems teisininkams. Čia pateiksime tris aplinkybes, kurias svarbu turėti omenyje prieš pradedant kalbėti apie lobizmą ir jį reguliuojantį įstatymą.

Efektyvūs bendradarbiavimo kuriant įstatymus kanalai

Visų pirma svarbu žinoti, kad žmonės suinteresuoti įstatymų leidybos rezultatais. Jie pagrįstai susirūpinę, nes iš patirties žino, kad vakar priimtas įstatymas gali nuo šiandienos iš esmės pakeisti gyvenimą - verslo, mokymosi, mokėjimo už šildymą, dujas ar sauskelnes sąlygas.

Visuomeninių organizacijų, kitokių interesų grupių ar verslo asociacijų interesai ne visada pasirodo paviršiuje, tačiau to priežastis tikriausiai yra ta, jog į paviršių su savo interesais išlįsti nėra efektyvu. Kiti kanalai paveikti asmenis, sprendžiančius tavo likimą, yra daug efektyvesni.

Valdžia nėra sukūrusi patikimai veikiančių viešų formų ir kanalų, kaip interesų grupės galėtų pateikti savo nuomonę, diskutuoti, siūlyti savo sprendimus. Nors metodai egzistuoja, tačiau vien faktas, kad turime tik 6 užsiregistravusius lobistus, parodo, jog būti oficialiu lobistu visiškai neverta. Geriau pažinoti Seimo narį, ministerijos pareigūną, ar ieškoti jį pažįstančių.

Kitaip tariant, jeigu apie reikalą diskutuojama viešumoje, jei dėl jo pasisako pramonininkai, profesinės sąjungos ir kiti visuomenininkai, tikėtina, kad ten slypinti nemaloni staigmena bus daug mažesnė, nei ten, kur svarbus sprendimas buvo priimtas už uždarų durų.

Europos Sąjunga konsultavimąsi su suinteresuotomis grupėmis laiko viena svarbiausių teisės normas kuriančios institucijos pareigų. Tam Komisija nustatė minimalias konsultavimosi taisykles, teisės aktų leidyba griežtai planuojama, konsultacijos yra viešos ir savalaikės, o Europos Parlamento narys ar jo padėjėjas net nekalbės su jumis "apie reikalus", jeigu nesate užsiregistravęs lobistų sąraše. Net ir žinodami didžiulės ES teisės aktų kūrimo mašinos spragas galime pastebėti, kad pastangos kurti efektyvius visuomenės įtraukimo kanalus yra akivaizdžios, pareigingos ir jau pasiekusios.

Mažiau reguliavimo - mažiau įtakos

Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas turi akivaizdų pranašumą prieš nacionalinį, nes tiesiog neturi teisės reguliuoti visko - tai griežtai riboja Europos Bendrijų Steigimo sutartis, numatanti, kokiose srityse ES gali reguliuoti. Lietuvos įstatymų leidėjai yra pametę galvą, kaip trokšta kurti įstatymus ir naikinti gyvenimo sritis, kurios be valstybės įsikišimo, atrodo, negali gyvuoti.

Įstatymai jau seniai prarado savo pirminę paskirtį užtikrinti žmonių asmeninį ir nuosavybės saugumą, apriboti ir nustatyti valdžios veikimo taisykles bei atsakomybę ir sudaryti sąlygas žmonėms tartis bei įgyvendinti iš savanoriškų sutarčių kylančias pareigas ir teises.

Dažnas, ypač verslo santykius reglamentuojantis, įstatymas tampa verslo tarpusavio santykių aiškinimosi priemone. Didesnę dalį rinkoje turinti įmonė siūlo keisti įstatymus, kad įtvirtintų savo pranašumus, konkrečios paslaugos ar prekės apmokestinimo ar neapmokestinimo "pramušimas" - laimėjimas vienam verslininkui, bet smūgis į paširdžius kitam. Smūgis valdžios ranka. Nuo kitų smūgių, deja, apsisaugoti įmanoma tik tokiomis pat priemonėmis, kokiomis smūgis buvo suduotas.

Valstybė apsiėmė sunkią pareigą nustatyti vartotojų ir verslininkų arba verslo tarpusavio santykius, todėl ir ateityje, būdama "lengviau sukalbama" derybininkė, visada bus spaudimo taikinys. Su valdžia susitarti reikia mažiau išradingumo negu su vartotoju ir konkurentais. Todėl pirmas receptas siekiant skaidrumo yra imtis mažiau reguliuoti, mažiau dalyti pažadų, kad galima ir kad bus sureguliuota.

Teisėkūros viešumas - skaidrumo laidas

Kitas magiškas receptas yra viešumas. Viešumas turėtų būti pagrindinis valdžios ginklas prieš korupciją ir draugystės bei rinkėjų pasitikėjimo pagrindas. Jis trumpintų neteisėtų ryšių ir įtakų šešėlį, parodytų rinkėjams tikruosius įstatymų tikslus ir priemones, įtrauktų suinteresuotas puses į svarstymus ir padėtų paprasčiau rastis daugumai piliečių ir vartotojų naudingiems sprendimams.

Viešumas būtinas, nes teisės aktai išdygsta nesudarant galimybių pasirengti jų įgyvendinimui ir laikymuisi, akivaizdžios teisėkūros klaidos taisomos jau priėmus įstatymus, nes ne visiems suinteresuotiems buvo galimybės susipažinti ir pareikšti savo nuomonę.

Formali viešumo kaina, nėra didelė - laiku skelbiamos įstatymų iniciatyvos, projektai, rengėjai, išryškinamos svarbiausios įstatymo nuostatos, reikšmingiausi pasikeitimai. Daugiausia čia kainuoja aiškumas ir skaidrumas įstatymų leidėjų galvose.

Viešumas yra ir pagrindinis Lobistinės veiklos įstatymo tikslas. Tačiau viešumo reikalaujama ne iš valdžios, o iš pilietinės visuomenės. Lobistai turi registruotis, pateikti ataskaitas ir nesislėpti. Jeigu pabandytume įsivaizduoti veikiančio Lobistinės veiklos įstatymo rezultatą, matytume tik daugybę sąrašų ir informacijos - lobistų sąrašą, viešas lobistų ataskaitas, kuriose atsispindi, kokių teisės aktų priėmimą, keitimą ar naikinimą jie siekė paveikti, kas yra jų užsakovai, kiek jiems už tai sumokėta.

Tačiau efektyviai neveikia ir dabar galiojančios nuostatos. Pavyzdžiui, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje skelbiamos lobistų ataskaitos viešumo siekį pamina iš esmės. Ką gali pasakyti ataskaitos eilutė, kad teisės akto ar teisės akto projekto, dėl kurio atlikta lobistinė veikla, pavadinimas yra "ES direktyva"? Nieko - ir suprantančiam, kas yra ES direktyva, ir nežinančiam.

Galiausiai net jeigu visa informacija yra surinkta ir vieša, tai neduoda mums atsakymo, ar geras, ar nekorupcinis tas įstatymas, dėl kurio lobistinė veikla buvo vykdoma. Todėl tokia sistema gali parodyti tik tai, ar tie, kam naudinga ar nenaudinga tokia teisės norma, aktyviai dalyvavo priimant šią nuostatą, ir tada vertinti, ar įstatymų leidėjas objektyviai įvertino situaciją ir buvo "teisingas".

Tačiau įvertinti įstatymo nuostatų palankumą irgi nėra paprasta. Paskutinį kartą viešai įvertintos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos ir buvo pareikšta, kad net 41 proc. įstatymo nuostatų yra naudingos vartotojui. Tikiuosi, kad vertintojai ir komentuotojai puikiai suprato, jog nuostatų procentai neparodo naudingumo: užtenka vienos nenaudingos nuostatos, kad visos kitos taptų nesvarbios.

Rezultatai verčia abejoti, ar toks viešumas, kai daugiau įpareigojimų ant savo pečių gauna pilietinė visuomenė, o ne įstatymų leidėjas, yra tinkamas būdas įstatymų leidybai gerinti.

Pats Lobistinės veiklos įstatymas ir jo reikalavimai - tai dar vienas biurokratinis formalumas, ataskaita, iliuzinis barjeras, kurio veiksmingumu netiki nei įstatymo kūrėjai, nei lobistai, nei piliečiai. Įstatymų leidėjas turėtų nusimesti nuo savęs tempiamus žmonių rūpesčius, kuriems jie patys gali rasti sprendimą, ir taip išvengti nereikalingų įtakų.

Valdžia privalo parodyti savo atvirumą ir sudaryti kelius įvairiems interesams ir nuomonėms, taip apsaugoti savo reputaciją ir padėti pagrindus demokratiškiems sprendimams rastis.