Baigiantis rinkiminei kampanijai, kurios metu daugelis politinių partijų turėjo pakankamai galimybių pristatyti savo programines nuostatas, o rinkėjai bei analitikai – jas išanalizuoti ir įvertinti, galima daryti apibendrinimus apie tai, ką žada partijos ir ko galima tikėtis įvykus rinkimams. Šiame straipsnyje pateikiama partijų programinių nuostatų analizė, kurią rašant remiamasi paskelbtomis partijų programomis bei jų atstovų pasisakymais konkrečiais vidaus ir užsienio politikos klausimais, tarp jų ir atsakymais į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) pateiktus klausimus.

Pirmiausia verta pastebėti, jog šiuo metu Lietuvoje vyrauja kairiųjų pažiūrų partijos. Vertinant partijų ekonominės politikos nuostatus, t.y. požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje - privatizavimą, mokesčių ir išlaidų dydžius bei ūkinės veiklos reguliavimą, galima suskirstyti visas rinkimuose dalyvaujančias partijas į kairiąsias, dešiniąsias ir centro pakraipos. Kairiosioms pažiūroms atstovauja dauguma partijų – A. Brazausko socialdemokratinė koalicija, Lietuvos valstiečių partija, LKDP, Nuosaikieji konservatoriai, Socialdemokratija 2000, Krikščionių demokratų sąjunga, kitos marginalinės partijos, kurių programose tautiškumas ir protekcionizmas persipynęs su valstybės intervencionizmu. Tuo tarpu dešinėms pažiūroms atstovauja dvi partijos – Liberalų sąjunga bei TS(LK). Kairiųjų ir dešiniųjų pažiūras bando derinti Centro sąjunga bei Naujoji sąjunga (socialliberalai).

Tiek partijų programos, tiek jų atsakymai į TSPMI pateiktus klausimus iliustruoja, jog kompetetingiausiai ir konkrečiausiai į pateiktus klausimus atsako TS(LK), Lietuvos liberalų sąjunga ir A. Brazausko socialdemokratinė koalicija. Tai liudija apie šių partijų žinių ir ekspertizės lygį bei jau turimą patirtį vadovaujant valstybės ar savivaldos institucijoms. Tačiau net ir šių partijų atsakymuose esama bendro pobūdžio deklaratyvių teiginių, ypač mokesčių srityje. Populistinių pažadų pavydžiais galėtų būti socialdemokratinės koalicijos teiginiai apie didesnių biudžeto pajamų surinkimą skatinant verslo plėtrą bei gerinant mokesčių surinkimą, tuo pačiu įvedant progresyvinius mokesčius ir komplikuojant mokesčių sistemą. LLS deklaruojamas minimalaus neapmokestinamo mėnesinio darbo užmokesčio padidinimas iki 430 Lt. kelia klausimą apie tai, kaip bus finansuojami turimi valstybės įsipareigojimai, nes ši priemonė pastebimai sumažintų pajamas į biudžetą. Tiesa, mokesčių sistemos siūlymus galima vertinti tik atsiževlgiant į abi – pajamų ir išlaidų puses, o biudžeto surinkimo argumentas savaime nėra tinkamas ekonominei politikai pagrįsti. Galiausiai, skaitant TS(LK) siūlymus, kyla klausimas, kodėl jų deklaruojamos priemonės nebuvo įgyvendintos iki šiol. Ir nors tai galima aiškinti vyriausybių kaita, vidiniais nesutarimais ar biurokratijos inercija, šis klausimas išlieka aktualus.

Populiariausi ir didžiajai daugumai visų pakraipų partijoms būdingi šūkiai – prioritetas švietimui (ypač mokyklų kompiuterizacijai ir informacinės visuomenės kūrimui) ir žemės ūkiui (ypač biokuro gamybai), dažnai deklaruojant jiems skirtingus procentinius dydžius nuo nacionalinio biudžeto ar BVP, bet vengiant konkrečiai nurodyti, kokiomis lėšomis tai bus finansuojama ir kokiomis konkrečiomis priemonėmis tai bus įgyvendinama. Tuo pačiu kitas mėgstamas ir tiesiogiai prieštaraujantis pirmajam pažadas – mažinti mokesčius pagal žmonių, prekių ar mokesčių kategorijas. Nenurodoma, kaip tai įtakos valstybės įsipareigojimus finansuoti turimas funkcijas ir programas bei teikti pačią įvairiausią paramą, kurią dosniai žada kairiosios ir centro partijos.Kitas populiarus šūkis – skatinti eksportą ir ieškoti Lietuvos įmonėms užsienio rinkų, nors nė viena partija neįvertina tokių priemonių ekonominių galimybių ir pasekmių.

Taigi, orientuojamasi į vyraujančias tarp didžiausių visuomenės grupių nuotaikas ar baimes, apeliuojant į jas bendro pobūdžio, konkrečiomis priemonėmis nepagrįstais teiginiais. Kitaip sakant, populizmas daugiau ar mažiau yra būdingas visoms Lietuvos partijoms. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Viena priežastis - politinių partijų pagrindinis tikslas yra gauti kuo daugiau balsų ir vietų Seime bei suformuoti vyriausybę. Partijos ir kuriamos tam, kad “patektų į valdžią”. Siekdamos šio tikslo, jos stengiasi patraukti kuo daugiau rinkėjų, o tai dažnai pavyksta žadant tai, ko rinkėjai tikisi. Be to, šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje, kurioje daugelis rinkėjų neturi pakankamai informacijos apie partijų siūlomų priemonių pagrįstumą ir įgyvendinimo realumą, populistiniai pažadai padeda pasiekti trumpalaikių tikslų – gauti kuo daugiau balsų. Mažai kas rūpinasi dar kitais rinkimais, o jei rinkėjai analizuoja ir vertina, kiek duotų pažadų buvo įgyvendinta (net jei tai priklausė ir visiškai nuo kitų veiksnių), iš to gali laimėti naujos, dar vyriausybėje nedalyvavusios partijos. Nors savaime naujumas nėra nei geras, nei blogas dalykas, o gal dažniau blogas, nes reiškia kompetencijos trūkumą, jis gali patraukti rinkėjus vien todėl, kad nauja partija dar neturėjo galimybės sulaužyti duotų pažadų, arba tai jau buvo gana seniai ir užsimiršo. Galiausiai, daugeliui Lietuvos partijų būdingas bruožas, kurį galbūt galima aiškinti sovietiniu paveldu, yra visagalybės sindromas. Kitaip sakant, siūloma spręsti pačias įvairiausias problemas ne tik neįvertinant, ar tai priklauso valstybės institucijų kompetencijai, bet ir nesuvokiant praktinių tokio pobūdžio nuostatų įgyvendinimo problemų.

Partijų nuostatos konkrečių ekonominės politikos klausimų atžvilgiu parodo jų vidinius prieštaravimus, norą derinti sunkiai suderinamus dalykus tam, kad galima būtų įtikti kuo didesniam rinkėjų ratui. Pagrindinis jau minėtas prieštaravimas – iš vienos pusės deklaruojamas siekis mažinti mokesčius, iš kitos – teikti įvairaus pobūdžio paramą ūkininkams, kaimo gyventojams, švietimo sistemos darbuotojams, perkantiems vaistus, gaunantiems socialines išmokas, gaunantiems pensijas, statantiems būstą, mokantiems už elekros energiją, maisto produktus ir pan. Ekonominis augimas, mokesčių administravimo gerinimas ar biurokratijos mažinimas akivaizdžiai nepadidins biudžeto pajamų tiek, kad užtektų siūlomoms priemonėms finansuoti. Tuo labiau, jog įvairių lengvatų suteikimas labai komplikuos mokesčių administravimą.

Tad jei dėl minėtų priežasčių nebus surenkama pakankamai pajamų į biudžetą, gali tekti keisti nuostatas į privatizavimą, nes jis kurį laiką dar bus svarbus pajamų šaltinis. Tačiau anksčiau ar vėliau teks arba didinti valstybės įsiskolinimą, arba atsisakyti dosnios paramos. Pastarasis sprendimas gali būti pernelyg nepopuliarus tarp paramos gavėjų, tuo tarpu pirmasis, t.y. deficito ir valstybės skolos augimas, sumažintų šalies kredito reitingus, o tai savo ruožtu stabdytų investicijas Lietuvoje ir jos ekonominį augimą. Pateiktuose į TSPMI klausimus atsakymuose esama ir daugiau prieštaravimų – pvz. LKDP teigia, jog pirmenybę įsigyti įmones teiks nacionaliniams investuotojams, tačiau tai yra tiesioginė užsienio investuotojų diskriminacija ir prieštarauja vienam iš pagrindinių ES principų; nors integracija į ES taip pat laikoma prioritetine politikos sritimi; Socialdemokratija 2000 teigia, jog privatizacijos procese teiks pirmenybę Lietuvos investuotojams, tačiau kaip pagrindinę integracijos į NATO priemonę nurodo (užsienio) investicijų pritraukimą į Lietuvą.

Pastebėtina, jog beveik nė viena partija (net ir Lietuvos valstiečių partija), vardindama pirmuosius darbus po rinkimų, nenurodo reformos žemės ūkyje. Tikėtina, jog nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, reforma žemės ūkyje vyks labai lėtai. Jei savo nuostatas įgyvendintų dešiniosios partijos, būtų tęsiamas perėjimas prie tiesioginių išmokų pagal produkcijos vienetą ar pasėlių plotą, formuojama intervencinių pirkimų sistema, stiprinama institucinė išmokų investiciniams projektams struktūra, t.y. įgyvendinama sistema, veikianti ES. Jei savo nuostatas įgyvendintų kairiosios ar centro pakraipos partijos, būtų didinamos intervencijos į ekonominius santykius žemės ūkyje, didinama įvairiausių formų parama, vidaus rinkos apsauga, galbūt didinamas atsiskaitymų reguliavimas. Nei vienu, nei kitu atveju nebūtų sukurtos sąlygos konkurencijos augimui bei paskatos restruktūrizacijai žemės ūkyje. Kita vertus, didesnių reformų imtis gali priversti tikėtinas lėšų trūkumas prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti. Nors dauguma partijų akcentuoja griežtą atsiskaitymų tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų tvarką, jos pamiršta, jog pagrindinė atsiskaitymų tvarkos laužytoja yra įvairių įsipareigojimų prisiėmusi valstybė. Daug partijų mini būtinybę sudaryti sąlygas prekybai žeme, tačiau nė viena tiesiogiai nekalba apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams.

Socialinės politikos srityje daugelis partijų pateikia gana bendro pobūdžio siūlymus. Visos pritaria pensijų sistemos reformai, daugiapakopiam perėjimui prie privačių draudimo fondų, tačiau nė viena, iškyrus TS(LK) ir LLS, nedetalizuoja, kaip konkrečiai bus vykdomas šis perėjimas, iš ko jis bus finansuojamas, kokio dydžio įmokų dalis teks kaupiamiesiems fondams ir pan. Siūlomi įvairūs SODROS biudžeto subalansavimo būdai, iš kurių populiariausias yra finansavimas iš biudžeto, iliustruoja SODROS problemų, tame tarpe ir demografijos, nesupratimą. Taip pat neaišku, kaip partijos, pasisakančios prieš strateginių objektų privatizavimą, finansuotų pensijų sistemos reformą – juk tos pačios partijos privatizavimo lėšas dažnai nurodo kaip vieną iš pensijų reformos finansavimo šaltinių.

Daugelis partijų iš esmės pritaria tiek Lietuvos narystei NATO, tiek ES, nors dažnai, norint ir šiose srityse išsiskirti iš kitų partijų rinkėjų akyse, deklaruojamos įvairios išlygos. Stojant į ES daugelis partijų siūlytų derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių tose srityse, kuriose būtinos didelės įmonių bei biudžeto investicijos - aplinkos, transporto, energetikos, prekių standartų įgyvendinimo srityse. Tai visiškai pateisinamas ketinimas, ypač jei jis yra pagrįstas nuosekliais ekonominių pasekmių verslui ir valstybės institucijoms vertinimais. Tačiau keistus atsakymus į šį klausimą pateikia LLS, kuri siūlo išsiderėti pereinamuosius laikotarpius dėl mažesnės įmokos į ES biudžetą, nors tai nėra svarbus derybų objektas ir daugeliu atvejų įnašas yra fiksuojamas priklausomai nuo konkrečių jau sutartų dydžių – dalies nuo šalies BVP, perduodant muito mokesčius ir pan. Tiek LLS, tiek TS(LK) siūlo derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių laisvo kapitalo judėjimo srityje, nors tai ne visiškai dera su jų ideologinėmis nuostatomis. Lietuvos centro sąjunga siūlo derytis dėl darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo – klausimų, kurie yra pernelyg bendro pobūdžio, kad dėl jų būtų deramasi. A Brazausko socialdemokratinė koalicija siūlo derėtis su ES dėl pereinamųjų laikotarpių sveikatos apsaugos srityje, kurioje ES kompetencija yra labai ribota.

Apibendrinant galima paklausti, kiek apskritai reikšmės partijų ir jų suformuotų vyriausybių sprendimams turi partijų programos. Galima manyti, jog jos labiau domina politologus, tuo tarpu dauguma rinkėjų jų neskaito, arba net ir perskaitę yra labiau įtakojami partijų lyderių savybių, partijų praeities ar politinės reklamos. Su tuo iš dalies galima sutikti. Partijų programos suteikia ideologinį pagrindą, parodo sąsajas tarp atskirų siūlymų. Ant šio pagrindo paprastai kuriamos koalicijos, ir tikriausiai taip šį kartą įvyks ir Lietuvoje. Koalicijos, kokia ji bebūtų, suformuotos vyriausybės politika konkrečiose srityse priklauso nuo koalicijos dalyvių programinių nuostatų bei įsipareigojimų rėmėjams.

Tačiau konkrečius vyriausybės sprendimus lemia ne tik priešrinkiminiai šūkiai. Juos (ir pirmiausia pačių vyriausybių formavimą) lemia asmenybės, jų tarpusavio santykiai, tarptautiniai įsipareigojimai, ypač integracija į ES, taip pat vietinės biurokratijos įtaka, ypač Finansų ministerijos ar Užsienio reikalų ministerijos vaidmuo, pasireiškiantis per jų ekspertizę ir informacijos valdymą, ir galiausiai poreikis rasti lėšų prisiimtiems įsipareigojimams. Visa tai veikia tarsi filtras, atsijojantis radikalius siūlymus ir sumažinantis didelių permainų tikimybę. Todėl tikėtina, jog nepriklausomai nuo konkrečios dominuojančios koalicijos, didelių pokyčių Lietuvos politiniame gyvenime ir ypač ekonominėje politikoje po rinkimų neįvyks. Šį dalyką, priklausomai nuo konteksto, galima vertinti ir gerai, ir blogai. Gerai, jei dėl to nesutrinka verslas, nelaužomi duoti įsipareigojimai investuotojams ir pan. Blogai, jei nereformuojamos tos sritys, kuriose situacija dėl struktūrinių priežasčių (o ne dėl lėšų trūkumo) yra prasta, pavyzdžiui, žemės ūkis ar pensijų sistema. Tačiau tai nereiškia, jog nesvarbu už kurią partijų balsuoti. Rinkėjai turėtų vertinti ne tik gražiai skambančius pažadus, bet ir jų nuoseklumą bei įgyvendinimo realumą. Vis dėlto būsimo Seimo ir vyriausybės sprendimai tiesiogiai ar netiesiogiai palies kiekvieną Lietuvos gyventoją.