Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip: "kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams pasiekti" T.y. turime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį. Ar tai iš tiesų yra uždavinys kurio sprendimu turėtų užsiimti ekonomikos mokslas?

F. Hayeko nuomone, dėmesį reikia atkreipti į uždavinio formulavimo prielaidas, t.y., kad tiek tikslai, tiek resursai reikalingi jiems pasiekti (duomenys) yra duoti, kitaip sakant žinomi ir suvokiami sprendimo ieškančiam individui.

Tačiau F. Hayeko nuomone, optimalus duotų išteklių paskirstymas duotiems tikslams pasiekti nėra problema verta didelio ekonomistų dėmesio, nes paprastai niekas nėra duota: nei ištekliai, nei tikslai. Žinios visuomenėje egzistuoja išsklaidytu pavidalu. Tai - aksioma. O jeigu niekas neduota, tai uždavinio apie optimalų resursų paskirstymą kėlimas praranda prasmę, nes iš anksto žinoma, kad jo prielaidos apie integruotų žinių egzistavimą yra neteisingos. F. Hayeko nuomone ekonomikos esminė problema būtent ir yra susijusi su klausimu, kas yra žinoma. Šią problemą galima suformuluoti taip:

· kaip paskirstyti išteklius, apie kuriuos žino vieni, siekiant tų tikslų, kurių santykinę svarbą žino kiti.
· kokiais būdais žmonės keičiasi informacija, reikalinga sudarant savo planus.
· kaip panaudoti žinias, pradžioje išsklaidytas tarp visų žmonių

Procesas, kuriuo paprastai nusakomas sprendimų priėmimas dėl geriausio išteklių paskirstymo siekiant tam tikrų tikslų, vadinamas planavimu. Visi racionalūs individai, siekdami savo tikslų, turi vienokius ar kitokius planus. Jie gali būti įtvirtinti veiklos programose, surašyti darbo kalendoriuje ar visai neartikuliuoti, tačiau be plano neįmanomas kryptingas tikslo siekimas. Šia prasme, teigia F. Hayekas, visa ekonominė veikla yra planavimas. Klausimas tik vienas - kas juo turi užsiimti.

Jeigu ekonominiu planavimu užsiima kažkokia viena institucija ar asmuo, turime mums labai gerai pažįstamą centrinio planavimo ekonomiką. Kitas būdas yra decentralizuotas planavimas - kuris realizuojamas per konkurenciją. Rinkos subjektai kuria savo planus, kurie koreguojami, jiems konkuruojant rinkoje. Klausimas, kuri iš šių sistemų efektyvesnė, mums lyg ir nebeįdomus, nes gyvas eksperimentas jau yra įvykęs. Tai, kad ekonomika pagal vieningą planą valdoma yra neefektyvi pademonstruota milijonų liudininkų akivaizdoje. Tačiau įdomu, ką apie tai dar prieš didįjį eksperimentą (1945 m. ) dėstė F. Hayekas. Jis teigė:

Kuri iš šių sistemų efektyvesnė, priklauso nuo to, kurioje iš jų galima tikėtis pilnesnio turimų žinių panaudojimo.

Čia norėčiau padaryti ekskursą į nūdieną. Daugelis žmonių tiek valdžios sluoksniuose, tiek verslo visuomenėje mano, kad būtina kurti Lietuvos ekonominio vystymosi programas, išskirti prioritetines šakas, nutarti, ar gaminsime kompiuterius, ar auginsime vištas, iš ko pirksime naftą ir kam parduosime elektrą. Šiuos planus neva turį sukurti ekonomikos ekspertai. Sekant F. Hayeko mintį, tokie planai neįmanomi, nes jiems sukurti reikalingos ne tik ir ne tiek mokslinės žinios, kiek visos kitos žinios, kurios guli išsibarsčiusios visų žmonių galvose. Nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas planas turi būti nuolatos atnaujinamas, taigi - negali būti vieną kartą sudarytas ir po to ilgą laiką naudojamas, tik retsykiais jį pakoreguojant.

Ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties, ir būtent jos, F. Hayeko teigimu, "praktiškai kiekvienam individui suteikia pranašumą prieš kitus". Pažinti ir mokėti pasinaudoti ne visiškai išnaudojamu mechanizmu, nepastebėtais kieno nors sugebėjimais, žinoti papildomus išteklius, kuriais galima pasinaudoti stygiaus atveju. Pastaroji žinių rūšis visiems yra puikiai pažįstama, nors ne visada pripažįstama vienodai vertinga su mokslinėmis žiniomis. Jeigu atkreiptume dėmesį į darbo skelbimus, pastebėtume kad vieni darbdaviai reikalauja, kad pretendentas būtinai turėtų nurodytos specialybės diplomą, kiti labiau pabrėžia analogiškos darbo patirties buvimą, rekomendacijas. Lokalių žinių svarba pasireiškia ne tik versle bet ir asmeninio ūkio tvarkyme: vairuotojai paprastai žino, kurioje iš netoliese esančių degalinių pigiausias benzinas, o šalia darbovietės atrasta pigi ir skani kavinė yra tikras turtas. Žinios apie pigiai ir gerai dirbančius santechnikus, statybininkus, kirpėjas bei kitus reikalingų paslaugų tiekėjus yra ypač branginamos ir paprastai bet kam neplatinamos. Daugeliui Lietuvos smulkių prekiautojų, papildomų išteklių suradimo galimybės yra ypač aktualios, nes šie ištekliai ribojami ir politinėmis priemonėmis. Su kiekvienu nauju valdžios reguliavimu, galime stebėti ir stebėtis žmonių sugebėjimais sugalvoti, kaip jų išvengti, t.y. rasti kitus būdus saviems tikslams pasiekti. Vaizdžiausi iš jų vysta pasienyje. Žmonės atranda įvairius gudrius būdus kaip pervežti benziną per sieną, įvedus apribojimus, nešioja maišeliais cukrų per tiltą iš Kaliningrado srities, tiesia iš Latvijos spiritotiekis, pinigų skolinasi ne iš banko, formaliai nesiskolina ir pan. Šiandien Lietuvoje reguliavimams darantis vis sudėtingesniems, tokio pobūdžio praktinės ir lokalios žinios dar ne kartą demonstruos savo vertingumą.

Kalbant apie ekonominius modelius, norėčiau paminėti ir pusiausvyros modelių taikymą. Šią sąvoką vartoja ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai - pusiausvyros būsena kaip atskaitos taškas visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skiriasi iš esmės. F. Hayekas pusiausvyrą nagrinėja individo, o ne šalies ekonomikos, atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui) ir, kas yra labai svarbu, laiko skalėje, t.y., šioje schemoje nemanoma, kad žinios bei resursai būtų duoti. Šiuo metu Lietuvoje naudojami pusiausvyros modeliai būtent ir yra paremti prielaidomis, kurias F. Hayekas kritikuoja. Išoriniai pokyčiai čia traktuojami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi Iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančias paprastesnes tendencijas, o laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis.

Taigi, grįžkime prie pagrindinio ekonomikos klausimo, kaip jį suformulavo, F. Hayekas: kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos?

Pats F. Hayekas į šį klausimą atsako taip:

Jeigu pripažinsime, kad visuomenės ekonominė problema yra visų pirma greito prisitaikymo prie besikeičiančių laiko ir vietos aplinkybių problema, tai turėsime pripažinti, kad galutiniai sprendimai turi būti palikti žmonėms, kuriems žinomos šios aplinkybės…

Jei tokia informacija perduodama centriniam organui, ji supaprastėja, pasensta, išsikraipo, ir grįžtamieji sprendimai negali būti teisingi. Tačiau ir žmogui sprendimams priimti turimų žinių nepakanka. Reikalingas būdas, kaip susirinkti žinias kurias turi kiti individai, ir net nežinant kas jas turi (čia kalbama ne apie visa žinias, o apie informaciją dėl reikalingų resursų įsigijimo sąlygų bei gaminamos produkcijos paklausos).

Kaip bebūtų keista, toks būdas egzistuoja - tai kainų sistema. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančiųjų sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia ir duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą - kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių visumos niekas neturi. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip.

Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas - yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui - ne ekonomistui, tai visai nesvarbu. Jam svarbu ne kodėl, o kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujų. Degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas - net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur už jas daugiau moka.

Yra tik vienas "bet" sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: kainos turi būti laisvos. Valdžios įsikišimas, reguliuojant kainas, yra šios sistemos griovimas. Natūralu, kad ne rinkoje susiklosčiusios kainos ne kažin ką apie tą rinką gali pasakyti. Tai, kad išaugo grūdų supirkimo kainos dar nereiškia, kad padidėjo poreikis grūdams - tiesiog buvo nuspręsta padidinti subsidijas šiai kultūrai. Reaguodami į padidintą supirkimo kainą, ūkininkai užsėjo jais didesnius plotus. Rezultatas - brangiai supirkti grūdai gali likti gulėti saugyklose niekam nereikalingi, o pvz., bulvių, kurios subsidijuojamos mažiau, gali pritrūkti. Šiuo atveju kainomis perduodama informacija nepasitarnavo efektyviam išteklių paskirstymui, tačiau tai atsitiko ne dėl kainų mechanizmo kaltės, o dėl dirbtinai nustatytų kainų.

Visa, ką galima pasakyti, yra tai, kad niekam nėra pavykę sugalvoti alternatyvios sistemos, kurioje būtų išsaugoti tie esančios sistemos bruožai, kuriuos baugina net aršiausi jos priešai - ypač laisvės mastas individui pasirenkant savo veiklą ir, atitinkamai, nevaržomai naudojantis savo žiniomis bei sugebėjimais. Sistemoje, kurioje žinios apie reikšmingus faktus išsklaidytos tarp daugelio individų, kainos gali koordinuoti atskirus skirtingų žmonių veiksmus panašiai kaip subjektyvios individo vertės padeda jam sukoordinuoti atskiras jo plano dalis, teigia F. Hayekas.

Kaip rašo pats F. Hayekas, kainų veikimo mechanizmo reikšmę racionaliai ekonominei tvarkai suvokė ne tiek jau mažai jo laikmečio žmonių, netgi iš kitų ideologinių stovyklų. Vėliau didelę dalis F. Hayeko nuostatų priėmė ir įgyvendino Margaret Teacher vyriausybė Didžiojoje Britanijoje. Tai reiškė ne tik konkrečias reformas, bet ir atitinkamus žmonių mentaliteto pokyčius.

Šiandieninėje Lietuvoje F. Hayeko idėjos yra ypač aktualios ne tik savo turiniu, bet ir tematika. Jo straipsnis apie žinių panaudojimą visuomenei, galėtų daugeliui ekonomikoje angažuotų žmonių padėti susisteminti savo žinias bei išvengti populiarių, bet klaidingų prielaidų, kurios viena vertus, nuveda prie klaidingų išvadų, kita vertus, neleidžia užsiimti tikrųjų problemų apmąstymu. Taigi, Friedricho fon F. Hayeko mintys šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, yra gyvos. Tereikia tik žmonių, kurie pajėgtų jas išgirsti ir pasiryžtų jomis remtis savo praktinėje veikloje. Būtų ypač puiku, jei tų išgirdusiųjų atsirastų ir tarp politikų.